Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / „Bildučiai“ Ignalinoje bildėjo jau 23-iąjį kartą

„Bildučiai“ Ignalinoje bildėjo jau 23-iąjį kartą

Spalio 21–22 d. Ignalinos kultūros ir sporto centre vyko kiekvieną rudenį ypač laukiamas  vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“. Ignalina vėl prisipildė nuotaikingo šurmulio, stebuklingos teatrinės nuotaikos, o linksmai pašėlę, ryškiaspalviai ir geraširdžiai „Bildučiai“ vėl traukė savo seną gerą bildutišką dainelę. Šiais metais Ignaliną aplankė teatrai iš Utenos, Alytaus, Jonavos, Plungės, Jurbarko, Pasvalio, Vilniaus rajono. Buvo parodyti 9 spektakliai. Kaip jau įprasta, spektaklio premjerą pristatė Ignalinos teatras „IKI“. Didelis būrys dainuojančių ir šokančių vaikų, Ignalinos ir Švenčionių grupių ir kolektyvų festivalio dalyvius linksmino pertraukų metu. Puikia dovana visiems tapo atlikėjo „Baltasis kiras“ (Tautvydo Pauliaus Augustino) ir Igno Kavaliausko koncertai.

Festivalio atidaryme buvo atvertos auksu spindinčios stebuklingos durys, į sceną pro tas duris įvesti  režisieriai, pristatyti jau spėję atvykti teatrai. Visus pasveikinęs savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis dėkojo organizatoriams, kad jie tęsia šią gražią tradiciją ir kasmet sukuria puikią šventę. Teatrams meras linkėjo gerų įspūdžių Ignalinoje, smagaus bendravimo ir kūrybinių atradimų. Režisieriams dovanoti specialiai šiai progai iškepti bildutiški tortai.

Kaip visada, daugiausia žiūrovų ir didžiausio jų palaikymo susilaukė Ignalinos gimnazijos teatras „IKI“, pristatęs tikrai šviesiausią iš festivalio jaunimo teatrų premjerinį spektaklį  „Jos čia nėra, ar ilgai ir laimingai?!“ pagal G. Kaušinytės pjesę (rež. Jolanta Narbutaitienė). Ignaliniečiai bandė atsakyti į klausimą, ar yra meilė, jei aplink matai tik besipykstančius, savanaudiškus, nusivylusius, nelaimingus žmones. Spektaklio veiksmas vyksta įspūdingų parko skulptūrų akivaizdoje. Skulptūros irgi reiškia savo nuomonę, kai kada netgi drįsta dalyvauti veiksme. Įvairaus amžiaus keturios poros  susitinka ir išsiskiria. Ir atrodo, kad jokio jausmo nebelieka. Tačiau meilė visagalė. Ji daro stebuklus, ji keičia žmones ir padeda išeiti iš kebliausių situacijų. Pagrindinė spektaklio mintis buvo labai aiški ir suprantama – ji (Meilė) tikrai yra. Žodis „meilė“ nebuvo ištartas, bet buvo nuolat juntamas. O spektakliui žavesio suteikė puikus humoras, kai kur panaudota tarmiška šneka ir, žinoma, tas savitas ir atpažįstamas režisierės Jolantos Narbutaitienės kūrybinis braižas.

Kaip visada žavūs ir spalvingi buvo vaikų teatrų spektakliai. Kiekviename „Bildučių“ festivalyje maloniai nustebina alytiškiai. Šįkart Alytaus „Drevinuko“ teatro studija  atvežė be galo menišką ir plastišką  pasaką  „Coliukė“ (režisieriai  – Ieva Ivanauskienė, Jonas Gaižauskas). Trapi ir mažytė Coliukė patiria įvairių išbandymų, tačiau vis nepraranda vilties, kad pasaulyje yra ne tik šykštuoliai kaip kurmiai ir pelės, tuščiagarbiai kaip vabalai ar tinginiai kaip kūdros varlės. Tikrai atsiras kažkas, kas jai padės ir supras menišką sielą…

Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro skyriaus ugdytiniai savo spektakliui pasirinko romantiškai šiuolaikišką ir savitą Vytauto V. Landsbergio kūrybą. Živilės Martinaitienės režisuotos „Uodų pasakos“ su gražiomis dainelėmis ir šmaikščiais juokeliais bei puiki vaidyba nepaliko abejingų. Labai trumpas ir paprasto siužeto kūrinėlis, pasakojantis, kaip du zyziantys, priešiškai nusiteikę uodai įsimyli Dievo karvytę ir ima varžydamiesi sekti jai pasakas, iš tikrųjų atskleidžia taiklių paralelių su žmonių gyvenimu.

Jaunimo teatrai gvildeno sudėtingesnes temas. Buvo atkreiptas dėmesys į skaudžius paauglių išgyvenimus, skurdo, smurto ir prievartos pasekmes, mokyklos problemas, tikrosios meilės paieškas. Alytaus Jotvingių gimnazijos dramos studija  „Taškas“  J. Glovadskio  dramoje „Murza“ (režisieriai   –  Marytė Stasiukynienė ir Jonas Gaižauskas) atskleidė merginų pataisos kolonijoje tvyrančias slogias nuotaikas, jaunų sielų patirtus išgyvenimus, visuomenės ir net artimiausių žmonių žiaurumą. Baisiausia, kad patirtas smurtas ir žiaurumas gimdo tokius pačius tarpusavio santykius. Kolonijoje filmuojamas filmas ir merginos prašomos atsakyti į joms pateikiamus klausimus, tačiau jie per daug skaudūs, atveriantys žaizdas ir tarsi susprogdinantys giliai viduje užspaustą skausmą, kuris staiga prasiveržia…

Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ parodė dramą „Namo“ pagal L. Razumovskajos pjesę  (režisierė Birutė Šneidėrienė). Labai įtikinamai ir tikroviškai spektaklyje pavaizduotas tamsus ir purvinas pasaulis be Dievo. Gatvės vaikų, nusikaltėlių ir prostitučių landynėje, rodos, nėra jokios vilties, o čia augantiems bei gimsiantiems vaikams gyvenimas jau nulemtas. Bet iš kažin kur atklydęs vienuolynui aukas renkantis jaunuolis atneša ir mažą šviesos spindulėlį. Jis pasakoja, kad yra ir kitoks pasaulis, kad visi žmonės turi galimybę keistis. Krikštas ir kryžiaus ženklas – tarsi išsigelbėjimo simboliai, tačiau išsigelbėja tik vienas kitas.

Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Saula“ jaunimo grupė vaidino Romo ir Sigitos Matulių režisuotą dramą „Kita mokykla“ pagal M. Nastaravičiaus pjesę. Buvo bandoma gvildenti ir šiuolaikinio teatro priemonėmis išreikšti sudėtingas sustabarėjusios sistemos, mokyklos atsinaujinimo ir asmeninių vertybių bei santykių temas. Daug veiksmo, mokyklinio triukšmo ir gal kiek per mažai dėmesio pagrindinei spektaklio minčiai, kuri nebuvo labai aiški. Jaunuosius aktorius  galima pagirti už įtaigią vaidybą, charakteringus personažus.

Pirmoji festivalio diena baigėsi  dalyvių vakarone su ignaliniečių alternatyvaus roko grupe „Milions of Emotions“. Smagus ir pamokantis buvo Utenos kultūros centro lėlių teatro „Zuikis Puikis“ vaikų studijos spektaklis „Skruzdėlė atsiskyrėlė“.  Jis  sužavėjo pačius mažiausius. Salėje netgi girdėjosi vaikų juokas stebint nuotaikingą vabaliukų gyvenimą. Skruzdėlytės striksėjo žalioje pievelėje, po didelių augalų lapais, kur pūpsojo jų namas – skruzdėlynas. Viena nepaklusni ir išpuikusi skruzdėlytė paliko namus, bet vėliau jai teko sugrįžti ir atsiprašius sesių kibti į darbą.

Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos teatro studija  pristatė pojūčių teatro spektaklį „21 gramas. Vosilkos“ (režisieriai – Milda Razauskienė, Vidmantas Fijalkauskas).  Remiantis K. Jadzevičiūtės sumanymais, J. Griškoveco kūriniais ir autentiškais tremtinio V. Juozapaičio prisiminimais buvo svarstoma, kas yra žmogus. Ar tai tik kūnas ir pojūčiai, ar kažkas daugiau? Kur slepiasi žmogaus esmė? Ir kodėl mirusysis  ima ir palengvėja 21 gramu? Keletui į sceną pakviestų žiūrovų buvo užrištos akys ir pabandyta sukurti tam tikrus garso, kvapo, šalčio ir vandens pajautimo, bejėgiškumo suvokimo pojūčius. Tuo metu skambantys tremties prisiminimai dar labiau sustiprino jausmą, tačiau, kaip buvo išsakyta, tikrai negalėjo perteikti to, ką iš tikrųjų tuomet jautė žmogus.

Pasvalio kultūros centro jaunimo teatras ,,DrAma“ priminė visiems gerus jausmus sukeliančią Sauliaus Šaltenio pjesę ,,Škac, mirtie, visados škac“. Astos Liukpetrienės režisuotame spektaklyje „Riešutų duona“ įdomiai atskleista pagrindinio veikėjo Andriaus Šato ir jo šeimos gyvenimo istorija, tuometinio laikotarpio gyvenimo realijos, kaimynų nesutarimai ir graži bei tyra jų vaikų pirmoji meilė. Liūdnai pasibaigusi, bet neužmirštama ir po daug metų.

Įdomios ir žiūrovus kitokiam meniniam reginiui suburiančios buvo festivalio muzikinės pertraukėlės. Kultūros centro fojė dainavo kuriantis Ignalinos jaunimas (Deimantė Malikėnaitė, Renata Artimavičiūtė, Gabrielius Talijūnas, būrys mažųjų atlikėjų),  šokiais žavėjo N. Kirkilienės vadovaujami klubai „Mamba“ ir „Viva“,  šiuolaikinio šokio grupės „Kaprizas“ ir „Reflex“, Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos grupės „Erdvė“ ir „Šėlsmas“, dainavo  ansambliai „Pumpurėliai“,  „Pumpurai“ (vad. V. Ksenzovienė),  Švenčionių profesinio rengimo centro auklėtinė Laura Bagdonavičiūtė. Šiltai sutikti atlikėjai „Baltasis kiras“ (Tautvydas Paulius Augustinas) ir Ignas iš Ignalinos (Kavaliauskas). Jie dovanojo tikrai laisvą, savitą ir kūrybišką muzikos ir žodžio skambesį.

Didelė ir graži šventė baigėsi, tačiau paliko daug gerų emocijų, susitikimų džiaugsmo, bičiuliškos šilumos. Festivalio uždaryme į sceną buvo pakviesti visi Ignalinoje viešėję teatrai. Ignalinos kultūros ir sporto centro direktorius Darginas Mikėnas režisieriams įteikė padėkas, atminimo dovanas.

Teatrų vadovai dėkojo organizatoriams, gėles ir savo suvenyrus įteikė šventės šeimininkei Jolantai Narbutaitienei. Jai ir jos talentui išsakyta daug pelnytų pagyrų ir šiltų, nuoširdžių palinkėjimų. Skambant festivalio dainai „Bildučiai“ atsisveikino iki kitų metų. Tik gaila, kad kelias minutes užtrukęs tikrai įspūdingas uždarymo momentas vyko bene tuščioje salėje. Po paskutinio spektaklio žiūrovai tikrai galėjo šiek tiek užtrukti ir pagerbti šventę jiems dovanojusius.

Parengė Lina Kovalevskienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top