Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Biržuose apsigyvenę užsieniečiai – apie įsimintiniausius potyrius

Biržuose apsigyvenę užsieniečiai – apie įsimintiniausius potyrius

Nuo Biržų muziejaus iki vaikų darželio – tokiose skirtingose institucijose galima sutikti savanoriaujančius portugalus, gruzinus ar ispanus. Kiekvienas jų į Lietuvą atvyko metams pagal specialią Europos Sąjungos savanorystės programą ir jau spėjo patirti specifinius išbandymus. Ką šie jaunuoliai atrado Biržuose?

Gamtos apsuptis, išskirtinė istorija ir svetingi žmonės. Štai kas nulėmė, kad savanoriai iš užsienio pasirinktų ne sostinę ar kitą didesnį šalies miestą, o šiaurės Lietuvos kraštą, rašoma pranešime spaudai. Šiuo metu Biržuose pagal Europos Sąjungos savanoriavimo programą „European Voluntary Service“ įsidarbinę septyni svetimšaliai jaunuoliai, atvykę čia metams. Rita, Natalija, Mariam ir Goga juokavo, kad savo amžių matuoja ne pagal metus, o pagal Lietuvoje praleistą laiką.

Rita iš Portugalijos savanorystei ieškojo tokios vietos, kuri turėtų sąsajų su turizmu. Mergina norėjo padirbėti su suaugusiais žmonėmis nedideliame, gamtos apsuptame miestelyje. Ir štai jau devyni mėnesiai, kaip ji dirba Biržų krašto muziejuje „Sėla“. „Trokštu viską patirti pati: iškelti sau iššūkį ir, atsitraukusi nuo namų, kurti kitokį gyvenimą, be įprastos rutinos, su nepažįstamais žmonėmis. Esu fizikė, bioinžinierė, neturiu nieko bendra su istorija. Bet toks ir buvo mano tikslas – išmokti kažką kitokio mokantis ne teoriškai, o praktiškai – viską išbandyti neįprastoje aplinkoje. Man patinka stebėti, kaip žmonės čia gyvena, kokie jų charakteriai, kaip jie elgiasi, kokia šalies istorija“, – pasakojo portugalė. Ji pridūrė, jog gimtojoje sostinėje – Lisabonoje – tvyro nuolatinis chaosas, o štai Biržuose ar Vilniuje – ramybė.

,,Man labai patinka Lietuvos žaluma, vasaros oras – juk turite visus metų laikus! Jau esu lankiusis ir sostinėje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, tik jūros dar neteko regėti. O savo bičiuliams rekomenduoju patiems atvykti į Biržus ir pamatyti ne tik miestą, bet ir jį supančią gamtą, pajusti čia tvyrančią tylą“, – kalbėjo Rita.

Apniko keisti jausmai

„Studijavau istoriją, todėl norėjau dirbti muziejuje, kur nors miškų supamame miestelyje. Esu pusiau ispanė, pusiau lenkė, todėl jaučiuosi tarsi būčiau tarpinės būsenos: stebėdama aplinką vis galvoju, jog vieni dalykai man atrodo pažįstami, kiti – ne“, – įspūdžiais dalijosi iš Ispanijos atvykusi Natalija.

Lietuvoje ji gyvena aštuonis mėnesius. Viena nuostabiausių patirčių merginai buvo galimybė pasivaikščioti ledu ant užšalusio ežero. Ir dar – įsikurti išbandymų stovykloje miške, kur ją nuolat lydėjo laužo dūmų, miško ir drėgmės kvapai. Stovykloje vyko naktinės orientacinės varžybos, teko šliaužte įveikti purvo trasą, o paskutinę naktį užklupo audra. Tąkart trisdešimt žmonių stovėjo laikydami didžiulę palapinę – kai kurios iš mažesniųjų jau buvo nuplėštos ir nuskraidintos vėjo. „Purvo trasa buvo geriausia, ką esu patyrusi. Jausmas ją įveikus buvo tobulas – paskui šokau tiesiai į upę“, – juokėsi Natalija.

Ji užsiminė, kad Biržai yra visiškai kitokie, nei ji tikėjosi. O ir Vilnius – unikali, mažytė sostinė, kai palygini ją su kitomis: pavyzdžiui, Madride yra 5 mln. žmonių.

Kaip prieiti prie lietuvių?

Mariam iš Gruzijos apie Lietuvą beveik nieko nežinojo, išskyrus tai, kad čia kepama juoda duona. „Biržuose esu nuo spalio, todėl vienas geriausių atsiminimų – kai po ilgų žiemos mėnesių pasirodė saulė, – kalbėjo mergina. – Šiuo metu esu daug labiau atsipalaidavusi, nes atvykusi jutau įtampą. Viskas man čia patinka. Pabaigusi universitetą Gruzijoje jau buvau spėjusi panirti į kasdienę rutiną, todėl norėjau iššūkių: šiuo metu dirbu vaikų darželyje, nors mano profesija su tuo visai nesusijusi. Žinau, kad baigusi savanoriauti nebemokysiu vaikų, tačiau džiaugiuosi šia galimybe.“

Pasak Mariam, esant svetur ypač svarbu įveikti kalbos barjerą: kai svetimšaliai išdrįsta prabilti vietinių kalba, viskas staiga pasikeičia. „Kai lietuviškai pasisveikinu arba užkalbinu matytus veidus, tie žmonės man būna labai malonūs ir draugiški – taip kur kas lengviau užsimezga ryšys. Vos išmoksti kiek daugiau nei „laba diena“, vietiniai iškart tave priima“, – įsitikinusi gruzinė.

Rašo projektus vietos mokykloms

Kai į Biržų regioninio parko direkciją atvyksta žmonės, Goga iš Gruzijos stengiasi kalbėtis lietuviškai. Kaip gidas jis atsakingas už anglų ir rusų grupes – veda trumpas ekskursijas po parką. Taip pat šiuo metu rašo porą projektų; vienas jų susijęs su Biržų mokyklomis, jaunimu bei regioniniu parku. „Apie 6 metus dirbau viešbutyje, todėl susidurdavau su lietuviais. Juos pakalbindavau – tokiu būdu ilgainiui susirinkau informaciją. Mokiausi ir Lietuvos istorijos: manau, kad kiekvienas, kuris ketina žengti didelį žingsnį gyvenime, iš anksto turi turėti bent šiek tiek informacijos apie tai, kur važiuoja ir ką ten ketina daryti. Taigi, atvykdamas jau žinojau, kad mane pasitiks žiemos šaltis ir žmonės taip pat bus šaltesni nei gruzinai“, – teigė Goga.

Vaikinas ieškojo tokios aplinkos, kurioje galėtų save išreikšti, dirbti su savivaldybe bei rašyti tam tikrus projektus. Pagal vieną jų skirtingose Biržų mokyklose 9–12 kl. moksleiviams bus vedamos paskaitos apie miškininko profesiją, regioninio parko istoriją, rūpinimąsi gamta, apie darbą turizmo srityje. Ateityje Goga ketina dirbti užsienio reikalų srityje, todėl savanoriavimą regi kaip galimybę susipažinti su svečiomis šalimis.

Vienas įsimintiniausių potyrių jam – kai žiemą po pirties teko įšokti į eketę. „Iki šiol nežinau, kaip tai padariau, ir niekada to nesakysiu šeimai, nes mama mane tą pačią akimirką iš čia pasiimtų“, – juokėsi gruzinas.

Daugiau nei 20 metų veikianti iniciatyva „European Voluntary Service“ skatina 18–30 metų asmenis imtis savanoriavimo įvairiose ES šalyse, itin skirtingose priimančiose organizacijose. Svarbu būti pabaigus mokyklą, o aukštasis išsilavinimas nėra būtinas – reikalingi tik anglų kalbos įgūdžiai.

Agnė Srėbaliūtė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top