Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Gražiausiame Lietuvos kampelyje suradome savo laimę

Gražiausiame Lietuvos kampelyje suradome savo laimę

Ar daug Lietuvoje belikę giminių, kurios laikytųsi kaip vienas kumštis, kurių nebūtų palietęs emigracijos šešėlis? Verslininkas Linas Tubutis su žmona Jovita gali didžiuotis priklausantys vienai iš tų giminių, kurios laimės siekia savo gimtinėje. Kol daug lietuvaičių geresnio gyvenimo ieško svetur ar Lietuvos didmiesčiuose, Linas su Jovita džiaugiasi gyvenimo Kretingoje teikiamais privalumais. Šis miestelis juos sužavėjo nuo pirmojo apsilankymo. Kodėl gera gyventi Kretingoje ir kodėl netraukia užsienis ar didmiesčiai – buvo įdomu išgirsti iš įmonės „Lintuva“ įkūrėjo Lino lūpų.  

Kiek žinau, Kretinga nėra gimtasis Jūsų miestas. Kuo šis miestelis sužavėjo taip, kad nusprendėte jame apsigyventi?

 Jovita kilusi iš Tverų (Rietavo savivaldybė), o aš – iš Dovilų miestelio (Klaipėdos savivaldybė). Dėl darbų persikėlėme į Gargždus – juose ir susipažinome. Į Kretingą mus atvedė jaunatviškas veržlumas, nebijojimas iššūkių, gyvenimo pokyčių. Pirmą kartą į šį miestą atvykome rūpindamiesi pirmojo vaiko krikštynomis. Norėjome, jog sūnų krikštytų vienuoliai, o Kretingoje buvo vienuolynas. Kai atvykome į šį miestelį (prieš 12 metų), buvome sužavėti jo gamtos, miesto centro, kuriame tuo metu dar buvo parkas, grožio. Žmonės pasirodė labai malonūs, pro šalį kaip tik praėjo keletas vienuolių. Viskas labai patiko… Tada ir tariau savo žmonai: „Gyvenam čia?“

 Spaudos kioskelyje nusipirkome laikraštį ir grįžę namo kibome į buto Kretingoje paieškas (šypsosi). Kaip šiandien prisimenu tą nerimastingą naktį – atrodė, kad mes būtinai turime ten gyventi. Kitą dieną apžiūrėjome pirkti siūlomus butus. Nors iš pradžių neradome sau tinkamo būsto, mintis gyventi Kretingoje mūsų neapleido nė dienos.

 Sūnaus krikštynos įvyko Kretingoje. Po beveik metų jau ir su dukrele atsikraustėme gyventi į šį miestelį. Nors ir Gargždai yra nuostabus miestas, bet Kretinga mums mielesnė. Gera būdavo parke leisti laiką su mažais vaikais, vaikštinėti, matyti gerų, šiltų šio miestelio žmonių veidus. Be galo patinka čia gyventi. Vaikai dabar irgi nė už ką nenori gyventi kitur.

 Kodėl Jūsų nevilioja gyvenimas didmiestyje?

 Mes su Jovita (žmona) užaugę kaime, tad didesnio miesto šurmulio nepasigendame. Žmona anksčiau net nenorėjo pagalvoti apie kaimą – tik mieste norėjo gyventi. O aš nuo mažens miesto nemėgau. Tad suradome aukso viduriuką: Kretinga – nei didelis miestas, nei kaimas… Jovita netgi sako, kad kuo toliau, tuo labiau ją traukia gyvenimas vienkiemyje. Kaip sakoma, tėviškės, vienkiemio šauksmas… Galbūt įtakos tam turi ir dėl sparčiai tobulėjančių technologijų pasikeitęs gyvenimas.

 Kokie gyvenimo mažesniame mieste privalumai?

 Kokie privalumai? Jų be galo daug. Viskas čia pat: parduotuvėlės, vaikų mokyklos, būreliai. Daugybė pažįstamų veidų. Vaikai kieme ir visame miestelyje turi daug draugų. Remiame vietinius smulkiuosius verslininkus pirkdami jų produkciją jaukiuose kioskeliuose, turgeliuose. Ko daugiau gali reikėti?

 Esate sakę, jog niekada nesvarstėte emigruoti. Ką pasakytumėte tiems, kurie nuolat skundžiasi gyvenimu Lietuvoje ir kuriems vienintelė išeitis atrodo emigravimas?

 Be galo gaila, kad netenkame jaunų, puikių žmonių, kurie išties čia galėtų gyventi. Sunku atsakyti, kodėl tas begalinis noras užsidirbti kuo daugiau pinigų juos veja svetur. Ne paslaptis, kad lietuviai labai daug ten dirba, jiems išties ten sunku. Tačiau išvykę jie negali mums skųstis, kad ten blogai… Būna, kad kenčia tyliai. Žinoma, būna, kad pasiseka – susikuria puikų gyvenimą, būna laimingi. O gal kai kurie tik apgaudinėja save?..

 Kokio amžiaus Jūsų vaikai? Minėjote, kad stengiatės, jog ir jiems nekiltų noras kelti sparnus į svetimą šalį… 

 Dukrai dabar vienuolika, o sūnui 12 metų. Paaugliukai. Labai užsiėmę mokslais, būreliais. Savarankiški.

 Negalime numatyti, kaip bus, ir kategoriškai teigti, kad emigruoti neleisime ar panašiai. Mes manome, kad vaikai kelią turi pasirinkti patys, esame tik jų gyvenimo stebėtojai. Be to, kelionės yra antrasis mūsų prioritetas po knygų skaitymo. Tikrai nesame nusiteikę prieš mokymąsi kitoje šalyje. Susipažinti su kitų tautų kultūra, manau, yra būtina.

 Ar, Jūsų manymu, Kretingoje pakanka veiklos jauniems žmonėms?

 Kretingoje veiklos į valias – tik spėk suktis ir turėk noro. Būtent jo jaunimui, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia gyvenime. Išties yra labai daug gabių jaunuolių, kūrybingų vadovų, užsiimančių visokiomis veiklomis. Manau, tiems, kuriems nestinga noro, netgi trūksta laiko visoms idėjoms realizuoti.

 Ar daug Jūsų giminaičių išvykę iš Lietuvos?

 Turbūt mūsų giminės genetika – tikrų lietuvaičių (šypsosi). Kai kitų giminių nariai vieni pas kitus svečiuojasi, siunčia lauknešėlius, mes neturime pas ką vykti į užsienio šalis, nes tik vienas ar du giminaičiai darbuojasi už Lietuvos ribų. Didžiuojamės tuo, nes tikriausiai jau reta tokių giminių. Kai kurie lietuviai išvyksta su šeimomis, net tėvelius išsiveža. O mes visi – kaip tikri patriotai. Galbūt mūsų poreikiai mažesni… Sunku pasakyti, kodėl taip nesiveržiame į užsienį.

 Kaip manote, ar emigraciją lemia daugiausia ekonominės priežastys?

 Ar kalta ekonomika? Mes manome, kad priklauso nuo žmogaus mąstysenos. Gal tai lemia žmonių smalsumas. Galbūt, kaip mes iškeitėme Gargždus į gretimą Kretingą, taip jie pakeičia Lietuvą į kitą šalį… Dabar pasaulis tarsi ranka pasiekiamas.

 Ar tikite, kad daug išvykusio jaunimo anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą?

 Kadangi mes nežadame emigruoti, sunku pasakyti, ką jaučia tie, kurie tam ryžtasi… Mums gerai čia, o jiems – ten. Galbūt kai kurie mūsų nemano, kad jiems svetur gerai, o šie netiki, kad mums gera gimtinėje. Bet mes giliai širdyje tikime, kad daug tautiečių grįš, nes jų širdys yra čia, Lietuvoje.

 Dažnai girdime pesimistiškų kalbų apie ekonominę ir politinę šalies padėtį. Kas palaiko Jūsų optimizmą? Kas verčia didžiuotis savo tautybe, tėvyne?

 Optimizmo tai būna, tai nebūna. Manau, tai normalu. Tiesiog mes manome, jog, kad ir kaip būtų, savoje šalyje daug lengviau viską ištverti. Net ir ta vis besikeičianti gamta suteikia daug teigiamos energijos. Viskas sava. Jeigu būsi optimistiškas, gyvensi su šypsena, tada ir klostysis viskas lengviau ir paprasčiau. Bet jeigu būsi susiraukęs ir nepatenkintas viskuo, tai kur tau bus gera? Pinigai tikrai nėra laimės pagrindas. Vidinė ramybė ir laisvė – tai didžiausias turtas.

 Prieš porą metų Kretingoje įkūrėte verslą. Ar sunki buvo pradžia?

 Mintis įkurti įmonę taip pat kilo spontaniškai. Galbūt norėjome parodyti, kad tai įmanoma, kad galima konkuruoti, pasiūlyti, dirbti… Lengva pradžia būti negali. Net ir dabar, kai esame jau truputį įsibėgėję, negalime sakyti, kad yra lengva. Tiesiog turime tikslą ir siekiame jo.

 Kas sunkiausia? Ar lengva rasti gerų specialistų?

 Didžiausia problema kuriant verslą – idėjų daug, o dirbti nėra kam… Vienas lauke – ne karys. Sukurti darnią įmonę dabar yra sunki užduotis, didžiulis galvos skausmas. Žmonių nenoras dirbti jaunose įmonėse yra be galo opi problema.

 Tekę girdėti pasakymą: jeigu nori naktimis nemiegoti – pradėk savo verslą. Ar šiame teiginyje yra tiesos?

 Miegame ramiai, nes dirbame sąžiningai. Miegoti neduoda nebent mintys, kaip reikia viską realizuoti, kaip rasti tinkamus darbuotojus, kurie vertintų savo darbą, kuriems jis būtų mielas. Mes esame realistai, mums pakanka, kiek užsidirbame. Juk negyvensime saulės amžių, nesiekiame susikrauti kalno pinigų. Dabar mums pakanka, kiek turime. Dirbame tiek, kiek mūsų darbas žmonėms reikalingas ir kiek išgalime patys. Mums dėl to yra labai smagu ir ramu.

 Ką išskirtinio siūlote žmonėms?

 Savo išskirtinumu laikome tai, kad visi baldai pagaminti su didele meile, negalvojant apie uždarbį. Mūsų klientai labai įvairūs: ir pasiturintis verslininkas, ir į pensiją išėjęs žmogus, gebantis net ir iš nedidelės pensijos susitaupyti pinigėlių naujai spintelei savo namams. Ir tai labai džiugina. Džiugina ne tai, kad jis iš paskutinių pinigėlių užsisako naują daiktą, o tai, kad rūpinasi savo namų aplinka, nori jaukiai gyventi.

 Galbūt jau planuojate plėsti savo verslą?

 Savo įmonę plėsti ketiname, nes norime tobulėti, siekiame, kad būtų dar įdomiau tiek mums patiems, tiek ir kitiems žmonėms. Jau įsirengėme biurą kartu su interjero detalių parduotuvėle – ja nudžiuginome miestelio gyventojus ir patys save. Ten labai jauku ir miela, nes viskas daryta, atrinkta su didele meile.

 Pakalbėkime apie Jūsų šeimos tradicijas. Kaip paprastai praleidžiate šv. Kūčias ir šv. Kalėdas? Ar laikotės kokių nors senovinių papročių?

 Taip, mūsų šeima labai vertina tradicijas. Tik šiemet antrus metus šventes sutikome Kretingoje. Kūčių vakarą ėjome į bažnyčią ir ten sulaukėme Kalėdų. Mat dukra gieda bažnyčios chore. Susirinko daug žmonių – visi linksmi, nuoširdūs… Rytą, išlukštenę Kalėdų Senelio atneštas dovanėles, išbildėjome į kaimus pasveikinti artimųjų.

 Anksčiau žiemos šventes (kaip ir šv. Velykas) sutikdavome kaime pas tėvus – prie gausiai nukrauto stalo, jaukiai, šiltai… Seneliai visada originaliai pasveikina vaikaičius. Jie be galo džiaugiasi, kai visi susirenkame (visas būrys – apie 30 žmonių). Jovitos mama visada nubraukia ašarą ir pasidžiaugia, kad esame visi kartu. Abiejų tėvų akys žiba gerumu ir tikėjimu. Jovitos motinos žodžiai visada būna paprasti ir nuoširdūs: „Gerbkite vienas kitą, nepavydėkite vienas kitam, džiaukitės vienas kitu. Aš esu labai laiminga jus turėdama.“ Ir tie žodžiai mums tapę būtinybe, siekiamybe, tarsi dovana. Tėvai sugebėjo nelengvomis aplinkybėmis tokius mus užauginti, ir mes negalime būti kitokie – visi esame kaip kumštis. Pas juos pabuvę, visada parsivežame džiaugsmą gyvenimu, gerumą, atlaidumą, jie įkvepia mums tikėjimo, kad žmogus daug ką gali. Nors Jovitos tėvai baigę tik kelias klases, bet su jais galima diskutuoti apie viską, gauti daug išminties. O kai kurie žmonės, atrodo, yra visą pasaulį išnaršę, daug matę, daug knygų perskaitę, tačiau jų kalbos tuščios, beprasmės, daugiausia apie pinigus… O mus žavi nuoširdumas.

 Ko palinkėtumėte Lietuvai Naujaisiais metais?

 Lietuvos žmonėms norėtume palinkėti tikėjimo, pasitikėjimo, dėkingumo už tai, kas esame ir kuo dar tapsime.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Inga Nanartonytė

Komentaras

  1. Smagu girdėti, kad dar yra tokių kaip mes 😀
    Nors teko pagyventi svečioje šalyje ( išvykom medaus mėnesio :D, o grįžom po devynerių metų), bet žinojom, kad vaikai į mokyklą pradės eiti Lietuvoje. Ši “ilga kelionė” mūsų gyvenimą tik praturtino 🙂 Mėgstam keliauti, tad grįžę namo, naujai atradom Lietuvą – įstabiausių kampelių, švenčių, festivalių… Pradėjom labiau vertinti tuos dalykus, kurių seniau galbut net nepastebėdavom.

    Sėkmės jums ir jūsų šeimai 🙂

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top