Pradinis / Žmonės / Noriu būti pripažinta

Noriu būti pripažinta

zurnaluiElvyra Monginienė – gražuolė, pavergusi ne vieną savo didelėmis akimis, lūpomis bei garbanotais plaukais. Lietuvoje tokių moterų mažai, nors esame viena iš šalių, kurios gali didžiuotis pačiomis gražiausiomis moterimis. Elvyra labai rimta pašnekovė, kuri vadovaujasi požiūriu, kad jeigu nori kažko pasiekti gyvenime, turi būti išskirtinis. Šiuo metu ji realizuoja save kurdama nepakartojamus aprangos aksesuarus, papuošalus ir kitas grožybes. Pasipuošusi su jos kurtais aksesuarais nei viena moteris neliks nepastebėta!

 Tie, kurie tave matę, pasakytų, kad atrodai egzotiškai. Ar tu esi tikra lietuvė?

Aš turiu maišyto kraujo. Gimiau Rusijoje, prie Baikalo ežero. Visuomet maniau, kad esu panaši į mamą, nes ji yra tamsaus gymio rusė. Kai susitikau su pusseserėmis iš tėčio giminės, supratau, jog turiu ir labai daug lietuviško kraujo, kadangi su giminaitėmis atrodėme labai panašiai.

Kodėl atvykote gyventi į Lietuvą?

Anksčiau Šiaurėje dirbo daug lietuvių, nes už dviejų mėnesių algą jie galėjo nusipirkti mašiną. Tai buvo labai patraukli vieta prasigyventi, užsidirbti pinigų. Būtent taip ir mano tėvai susipažino. Tiesa, bandėme gyventi ir Ukrainoje, pas dėdę, bet tėtį visuomet šaukė Lietuva… Todėl esame čia.

Gal pameni, kaip jautėsi čia gyvendama tavo mama? Juk jai tai buvo svečia šalis…

Mamai buvo sudėtinga… Labai gerai atsimenu… O dar tada rusų nelabai mėgo… Tai buvo maždaug 1983 metai. Net ir aš pati, dar maža būdama, mamos prašydavau, kad ši Lietuvoje nešnekėtų rusiškai. Dabar atrodo juokinga… Bet mamai tikrai būdavo sunku. Gal net skaudu.

Pasak tavęs, kuo skiriasi lietuviai nuo rusų?

Sako, kad rusai yra šiltesni žmonės, o lietuviai mėgsta veidmainiauti. Rusijoje negyvenu, ten tik atostogauju. Tiesa, jie ten su manimi elgiasi tik maloniai.

Pati labiau jautiesi lietuve ar ruse?

Tiesą sakant, aš nesijaučiu nei tuo, nei tuo. Lietuviai manęs nepriima kaip tikros lietuvės, o rusai irgi nelaiko sava. Aš tarsi niekam nepriklausau. Maža būdama su mama kalbėdavau rusiškai, o su tėčiu – lietuviškai. Visuomet šeimoje bendraudavome dviem kalbomis.

Pradėjai gaminti papuošalus visai neseniai. Kodėl pasirinkai šią veiklos nišą?

Norėdamas išgarsėti Lietuvoje, pirmiau turėtum išgarsėti už jos ribų, tik tada į tave atkreips dėmesį. Kol negaminau aksesuarų, maniau, kad čia laisva niša. Prieš metus pradėjusi supratau, kad, deja, auksarankių yra labai daug. Gaila, kad jos skelbiasi tik socialiniuose tinkluose, neinvestuoja į reklamą ir nepasirodo plačiajai visuomenei. O ir rankdarbius parduoda už pašalpą. Manau, kad moterys, menkindamos savo papuošalų kainas, numuša kainas ir kitoms.

Nuo ko viskas prasidėjo tau?

Pamačiau sutažo komplektą, sužinojau, kiek kainuoja, supykau ir nusprendžiau, kad galiu pasigaminti pati. Vėliau supratau, jog reikia įdėti labai daug darbo, kruopštumo… Deja, gaminant sutažo papuošalus labai sunku būti išskirtinei. Todėl ėmiausi kitų įvairių gaminimo technikų, stengiuosi būti išskirtinė, kaip, pavyzdžiui, Dolce ir Gabanna.

Nesiskolini idėjų iš dizainerių?

Kartais klientai atsiunčia kito dizainerio daiktus ir nori, kad pagaminčiau identiškai tokį patį aksesuarą, bet aš tikrai neturiu laiko plagijavimui ir minčių vogimui. Aš pati turiu per daug idėjų, kad dar sėdėčiau internete ir ieškočiau ten pavyzdžių. Esu baigusi dailės mokyklą. Man patinka abstrakcijos, modernizmas mene. Tikrai niekuomet negalvojau, kad kursiu papuošalus, juk čia tiek daug kruopštumo reikia!ranku-darbo-papuosalu-rinkinys-roma-1

Kiek laiko gamini, pavyzdžiui, segę?

Tai ne valandinis darbas. Kartais man nėra ūpo kurti. Tokiu metu nieko ir nesukuriu. Galiu klientams pasakyti, kad padarysiu tik tą mėnesį, bet konkrečios datos niekada nenurodau. Dabar jau yra toks laikas, kai galiu pasakyti klientui ne. Yra daug klienčių, kurios bando internetu užsisakyti gaminį, o man sunku sukurti klientei kažką, kai negaliu jos pamatyti, pabendrauti su ja. Jei matau, kad nesugebėsiu įgyvendinti pageidavimo, neteršiu nei savo vardo, nei nuviliu klientą. Geriau jau pasiūlau kitą dizainerį.

Ar įmanoma nusipirkti tavo papuošalą iš jau pagamintų, ar jie visi tik užsakomi?

Dažniausiai neturiu laisvų darbų, jie būna išperkami, laikomi butikėliuose. Beje, gaminant labai daug laiko užima pats procesas, dirbu net po 19 valandų per parą. Dabar kiekviena klientė, nuėjusi su mano kurtais aksesuarais į vakarėlį, man atveda dar bent tris klientes, kadangi tie papuošalai savaime iškalbingi.

Kokiai moteriai skirti tavo papuošalai?

Aš kuriu moterims, kurios nori išsiskirti iš bendrosios masės ir to nebijo. Šie papuošalai spindi, traukia akį. Beje, aš nekuriu vilniečių stiliumi. Yra tikrai daug gerų dizainerių, kurie kuria subtiliai, bet jie nėra aš, o aš nesu jie.

Su kokiais garsiais dizaineriais esi bendradarbiavusi?

Su pasaulinės reikšmės dizaineriais dar neteko bendradarbiauti, bet jau esu pakliuvusi į itališką ir vokišką „In Vogue“ žurnalą. Tai dėl stilistės Ingos Krasilevičiūtės, kuri savo nišą atado Vokietijoje, ten dirbo su gerais modeliais, dizaineriais ir kitais specialistais. Vieną kartą ji pati asmeniškai dalyvavo fotosesijoje su mano papuošalais ir po to juos ypač pamėgo. Vėliau ji man pasiūlė važiuoti kartu į Vokietiją. Ten visi fotografai, dizaineriai, modeliai dirba tik dėl gero kadro. Fotografuojama yra tik savaitgaliais, dirbama iš idėjos. Jei patenka nuotraukos į žinomo žurnalo puslapius, tai ir yra atlyginimas, pinigų ten niekas nelaukia.

Ar šeima palaiko, padeda? Vyras nepriekaištauja dėl dėmesio stokos?

Vyras programuotojas šiuo metu yra didžiausias mano palaikytojas ir pagalbininkas. Po motinystės atostogų planavau grįžti į vadovaujamąjį darbą, bet viskas pasikeitė – aš dirbu savo mėgstamą darbą namie. Be to, labai daug pagalbos sulaukiu iš vyresnės dukros. Anksčiau man padėdavo porą kartų per savaitę ateinanti auklė. Net ir dvejų metų mažasis sūnus žino, kad kai aš dirbu, veriu, jam negalima eiti prie stalo. Aš manau, kad Lietuvoje trūksta tikrų vyrų, nes jie nepadeda savo žmonoms, jos jiems tarsi tarnaitės. Juk žmona visą laiką dirba, tvarko namus, apšokinėja vaikus ir vyrą, tuomet jai nelieka laiko pasirūpinti savimi. O neretai vyras dar išeina pas kitą… Džiaugiuosi, kad mano sutuoktinis man neapsunkina savirealizacijos galimybių. Noriu padrąsini moteris, kad jos nebijotų kažko siekti ir daryti pačios. Gal uždirbsite daugiau už savo vyrą?

Ką tu manai apie moteris, kurios atsidavusios tik šeimai?

Moterims, kurios yra tik namų šeimininkės, aš padovanočiau po medalį, kadangi pati taip gyventi nesugebėčiau. Be to, kuo esi jaunesnis, tuo lengviau visko pasiekti gyvenime, todėl stengiuosi kiek įmanoma pasiimti daugiau iš gyvenimo ir visada tik irtis į priekį.ranku-darbo-papuosalai-rinkiniai-rojus

2010 dalyvavai konkurse „Misis Lietuva“. Koks įspūdis liko po to?

Gavau daug patirties, supratau, kad televizija yra tikrai ne tai, dėl ko gyvename, pamačiau save iš įvairių pusių. Susiradau daug draugių. Jos nepaprastai gražios savo išore ir vidumi. Mamos, turėdamos po kelis vaikus, atrodo gražiau kaip dabartinės aštuoniolikmetės. Deja, iki finalo aš nenuėjau, bet vis tiek labai džiaugiuosi ta patirtimi. Tai buvo sunkus, bet įdomus, laikotarpis. Beje, viena iš dalyvių ir buvo pirmoji klientė, kuri mano papuošalus reklamuodavo visuose vakarėliuose.

O ar tikrai tiesa, kad grožio konkursai korumpuoti?

Nemanau… Aš asmeniškai visiškai pritariau žiuri nuomonei, laimėjo ta, kuri turėjo laimėti. Piktai komentuoja tie žmonės, kurie neturi ką veikti. Visada labai lengva apkalbėti kitus, bet reikia pabandyti pačiam sudalyvauti. Egidijus Sipavičius labai gerai pasakė, kad tiek geras, tiek nevisiškai geras komentaras yra reklama! Beje, aš apie save prisiskaičiau tokių šlykščių komentarų, kad net kreipiausi į teismą dėl moralinio įžeidimo.

Tikriausiai pavydas liejasi laisvai…

Manau, kad pavydas yra baisi savybė, kuri žlugdo mus pačius. Mes manome, kad vyrai yra visai nepavydūs, bet iš tiesų jie gal to tik neparodo, o moterys atvirkščiai: jeigu jaučia pavydą, tai jau nepraleis pro akis nieko ir būtinai įgels.

Kas tau svarbiau: pinigai ar pripažinimas?

Niekada nenorėjau uždirbti visų pinigų, bet visada siekiau ir sieksiu pripažinimo. Jaučiu didelį pasitenkinimą, kai pamatau gražią moterį. O dar kai žinau, kad prie jos įvaizdžio prisidedu ir aš…

Ar galvoji apie emigraciją iš Lietuvos?

Taip, aš tikrai apie tai ir tegalvoju. Iš tiesų mokesčiai Lietuvoje yra neadekvatūs. Esu įsteigusi įmonę, todėl jau susidūriau su Valstybine mokesčių inspekcija. Ėjau susimokėti mokesčių, bet pirmiausia tos įstaigos darbuotojai puolė mane tikrinti ir, atradę klaidų, skubėjo skirti baudas. Užsienyje to tikrai nepatirsi. Pavyzdžiui, Vokietijoje žmonės eina į tam skirtas įstaigas tartis, konsultuotis, viską sužino ir tuomet ramiai moka mokesčius. O Lietuvoje visi ieško tik priekabių.

Į kurią šalį emigruotum ir kodėl?

Jeigu galėčiau gyventi svetur, tai labiausiai norėčiau gyventi Italijoje. Man patinka jų šiltumas, linksmumas, nuoširdumas. Žinoma, daug kas apie italus negražiai kalba, bet man pavyko sutikti tik pačius nuostabiausius žmones. Teko gyventi Londone porą metų, tačiau ten aš nepritapau ir įgyvendinusi savo tikslą, susitaupiusi pinigų iš ten grįžau. Tiesiog ne man skirta šalis…

Ką užsieniečiams pasakoji apie Lietuvą? Gal čia yra ir gerų dalykų?

Kai užsieniečiams pasakoju apie Lietuvą, paminiu, kad pas mus pačios gražiausios moterys. Tikra tiesa, kad gražiai moteriai daug lengviau kažko pasiekti, kad vyrai dėl gražios moters padarys beveik bet ką. Tik, žinoma, tai nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia pačiam jaustis gerai gyvenime.

Kaip manai, kokią didžiausią klaidą daro žmonės?

Manau, kad didžiausią klaidą žmonės daro, jeigu ne gyvena, o tik egzistuoja. Juk mes patys pasirenkame, kaip turime gyventi.

Ačiū už pokalbį.

 Kalbėjosi Inesa Uktverienė

Fotografė Evelina Šumilovaitė.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: