Ilma Bingelienė
Gimė Klaipėdoje
4 metus gyvena Norvegijoje, Osle
Oslo lietuvių šeimų bendruomenės „Lietuvių namai“ valdybos narė ir viena iš steigėjų
Iš Klaipėdos kilusi Ilma Bingelienė – viena iš tų veikliųjų lietuvių, kurios vienu metu spėja ir rūpintis šeimos gerove, ir siekti karjeros, ir užsiimti bendruomenine veikla. Tik ji visa tai daro ne Lietuvoje, o Norvegijoje, kurioje gyvena jau daugiau nei 4 metus. Galbūt kam nors 4 metai atrodo nedaug, tačiau jauna moteris, jausdama, jog prikaupė jau nemažai gyvenimo čia patirties, su dar dviem Norvegijos lietuvėmis nusprendė padėti į Oslą atvykusioms kitoms lietuvių šeimoms adaptuotis prie svetimos šalies, megzti ryšius tarp tautiečių, skatinti tarpusavio bendravimą ir puoselėti savąją kultūrą kartu rengiant šventes, kviečiantis svečius iš Lietuvos. Trise jos įkūrė Oslo lietuvių šeimų bendruomenę „Lietuvių namai“.
Kas Jus pastūmėjo išvykti į Norvegiją ir kaip sekėsi iš pat pradžių? Ar sudėtinga buvo priprasti prie naujos šalies tvarkos, žmonių, darbo kultūros, įsilieti į Norvegijos socialinį gyvenimą?
Mudu su vyru išvykome į Norvegiją per krizę, vienas po kito netekę darbų ir negalėję susirasti kitų. Kadangi Norvegijoje jau prieš tai buvome lankęsi du kartus, atvykus čia gyventi nebuvo viskas taip svetima ir nauja. Žmonės čia iš tiesų malonūs ir paslaugūs, o ir šalių kultūriniai skirtumai nėra dideli. Tik pačioje pradžioje šiek tiek glumino šalies tvarkos ir įstatymų neišmanymas.
Kodėl pasirinkote Norvegiją, o ne kurią nors kitą tarp lietuvių populiarią Europos šalį?
Studijų metais vasarą dirbau Norvegijoje ir labai susižavėjau šia šalimi. Net praleisti medaus mėnesį su vyru pasirinkome Norvegijoje. Bet labiausiai mūsų atvykimą būtent į Norvegiją lėmė čia su drauge gyvenantis mano brolis. Jie mums labai padėjo ir palengvino tuo metu susidariusią situaciją.
Ką šiuo metu dirbate? Ar darbas susijęs su Jūsų specialybe?
Kai tik atvykome į Norvegiją, įsidarbinti mums labai padėjo brolio draugė, kuri tada dirbo valymo paslaugų srityje. Laimei, ten dirbau neilgai, nes gavau darbą vienoje Oslo mokykloje. Įsidarbinau mokytojo asistente. Šioje mokykloje dirbu iki šiol.
Esu įgijusi rekreacijos ir turizmo magistro laipsnį Klaipėdos universitete. Tad tai, ką dirbu dabar, visai nesusiję su mano specialybe.
Kokia emocinė atmosfera Jūsų darbe? Ar esate vienintelė kitatautė jame?
Emocine atmosfera darbe džiaugiuosi. Turbūt tai pirmas mano darbas, į kurį važiuoju su malonumu. Labai motyvuoja ir vadovų pasitikėjimas, tikėjimas manimi. Pradirbusiai vienus metus mokykloje, man buvo patikėta pavaduoti mokytoją (su kuria dirbau), jai susirgus.
Kolektyve – beveik visi norvegai, tik dar yra keli darbuotojai iš Pakistano ir Indijos.
Kokią apskritai nuomonę (remdamasi savo patirtimi, pažįstamų lietuvių pasakojimais) esate susidariusi apie šios šalies darbo kultūrą, švietimo, sveikatos sistemą? Kas Jums patinka, o kas galbūt nėra taip priimtina?
Kartais negaliu būti abejinga kai kurių lietuvių pasakymams, kad visi čia kvaili: žmonės kvaili, įstatymai kvaili, švietimo sistema kvaila ir pan. Tada pagalvoju, ką jie čia veikia atvažiavę iš „idealiosios“ Lietuvos (šypsosi – red. past.). Visose šalyse yra pažangių dalykų ir spragų.
Norvegijoje darbdaviai ir darbuotojai dažnai yra tarsi komandos nariai. Kartais sunku iš karto suprasti, kuris yra direktorius, o kuris – darbuotojas. Niekas nepersekioja, su kuo kalbi, kodėl stovi čia, o ne ten. Tai padeda labiau atsipalaiduoti darbo vietoje ir geriau atlikti savo darbą. Tačiau taip sakydama neturiu galvoje visų Norvegijos įmonių. Bet štai mano darbe vadovai dažnai kartoja frazę: „Ne kritika, o paskatinimas ir pagyrimas veda gerų rezultatų link.“
Patys norvegai pripažįsta, kad jų medicinos sistema turi daug spragų: trūksta gerų specialistų, ilgos eilės pas gydytojus ir pan. Vėžiu sergantys žmonės kartais net nebesulaukia savo eilės pas gydytoją… Todėl maloniai durys atidaromos medicinos specialistams iš kitų šalių. Teigiama šios srities pusė yra ta, kad nereikia sukti galvos dėl „dovanų“ gydytojams, ligoninėse ligoniams skiriama daug dėmesio ir pagarbos.
Galėčiau daugiau pasakyti apie švietimo sistemą. Dauguma lietuvių peikia mokyklas, esą jų vaikai labai mažai išmoksta, gauna mažai namų darbų, gabūs mokiniai sulaukia nedaug papildomo dėmesio ir t. t. Tiesos yra, nes mokiniai nėra taip perkraunami informacijos, kaip Lietuvos mokyklose. Taip pat jie negauna namų darbų savaitgaliais. Bet, kaip ir tėveliai, taip ir vaikai turi savaitgaliais ilsėtis ir skirti daugiau laiko šeimai.
Dar skundžiamasi, kad iki 7 klasės nerašomi pažymiai. Bet mokytojai kiekvieną vaiką tikrina individualiai, mokiniai mokslo metų pabaigoje rašo testus, patikrinančius jų žinias (jie nėra vertinami pažymiais, tiesiog tai mokytojams ir tėveliams suteikia informacijos apie vaikų mokymosi lygį). Tėveliai dukart per metus gauna laišką nuo mokytojo su išsamia informacija apie vaiko pažangumą. Tas pažymių nerašymas nesukelia nereikalingos įtampos tarp vaikų, nenormalaus noro konkuruoti, neskatina nevisavertiškumo jausmo. Lietuvoje mokytojai daugiausia dėmesio skiria gabiausiems klasės mokiniams, o Norvegijoje didelis dėmesys skiriamas silpniesiems. Su jais papildomai dirba specialieji mokytojai.
Siekiant palengvinti mokytojų darbą, kiekvienam pirmųjų klasių mokytojui skiriamas asistentas. Asistentai padeda pedagogams per pamokas. Aukštesniųjų klasių mokytojai, turintys klasėje probleminių mokinių, taip pat turi po asistentą. Taip nenukenčia dėstymo kokybė.
Manau, čia aktyviau nei Lietuvoje kovojama su patyčiomis mokykloje. Mokymo įstaigoje, kurioje dirbu, tam skiriamas ypatingas dėmesys. Mokytojai dažnai kalba su vaikais šia tema. Pabrėžiama, kad visi žmonės yra skirtingi, kad tuo ir esame ypatingi. Klasėje, kurioje dirbu dabar, kiekvieną pirmadienį mokiniai savo suolo draugams padėkoja už praėjusią savaitę ir turi vieni kitiems pasakyti komplimentų. Jei iškyla kokia problema, nedelsiant sušaukiamas klasės mokinių susirinkimas.
Ar nėra tekę Jums ar Jūsų pažįstamiems lietuviams susidurti su netolerancija (dėl imigranto statuso)?
Tas tautų, rasių skirstymas yra, ypač jis jaučiamas darbo rinkoje. Pati turiu sukaupusi straipsnių apie vadinamąjį „darbo rasizmą“ Norvegijoje. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad kuo žmogaus odos spalva tamsesnė, tuo jam sunkiau susirasti darbą Norvegijoje. Ne kartą buvo paviešinta informacija, kad užsienietis, pakeitęs savo vardą ir pavardę į išgalvotą norvegišką, buvo pakviestas į pokalbį. Nors prieš tai išsiuntęs begales gyvenimo aprašymų savo tikruoju vardu nesulaukė iš darbdavių jokios reakcijos.
Dažniau darbuotojų teisės pažeidžiamos srityse, kuriose darbuotojų daugumą sudaro imigrantai, t. y. valymo paslaugų, statybų, maitinimo sektoriuose. Juose paprastai dirba žmonės, neišmanantys šalies įstatymų, nemokantys norvegų kalbos arba menkai ją mokantys, nepasitikintys savimi ir susitaikantys su darbdavių savivale.
Kokią vietą šiuo metu Jūsų gyvenime užima Lietuva? Ar per atostogas grįžtate į ją, ar mieliau lankote kitas šalis?
Lietuva mano gyvenime užima ypatingą vietą. Juk čia gyvena mano tėveliai, uošviai, giminaičiai, draugai. Kartais net prieš miegą užmerkusi akis pasvajoju, kaip vaikštau savo gimtosios Klaipėdos gatvėmis ar prie jūros, geriu arbatą su mama. To man labai trūksta. Vasaromis visada grįžtame į Lietuvą. Nemanau, kad politinė ir ekonominė padėtis šalyje turėtų ištrinti visus jausmus ir sentimentus Lietuvai. Vis dėlto su vyru esame sutarę kasmet nuskristi ir į kokią nors užsienio šalį. Tai darome per Velykas, kai turime net 5 laisvas dienas, nes Norvegijoje Didysis ketvirtadienis ir penktadienis yra ne darbo dienos.
Ar ko nors dar, be artimųjų, Jums trūksta Norvegijoje?
Be artimųjų ir draugų, man labai trūksta Klaipėdos, jūros ir Nidos. Trumpos atostogos Nidoje neatsiejamos nuo mūsų atostogų Lietuvoje.
Ką manote apie pasakymą, kad emigrantai yra Lietuvos dalis? Kodėl svarbu, kad tautiečiai visame pasaulyje išliktų vieningi? Kuo, lietuviai, gyvenantys svetur, gali padėti pačiai Lietuvai?
Žinoma, emigrantai yra Lietuvos dalis, juk mus sieja viena gimtoji šalis, viena kultūra, viena kalba. O mūsų vieningumas visa tai gali padėti išsaugoti. Tai yra ir viena iš mūsų bendruomenės „Lietuvių namai“ misijų. Labai svarbu įsiliejant į Norvegijos kultūrą nepamiršti savosios.
Rašant bendruomenės įstatus, teko analizuoti ir Amerikos, Australijos lietuvių bendruomenių įstatus. Juose matyti labai didelis dėmesys lietuvybės išsaugojimui ir puoselėjimui. Gaila, bet, mano nuomone, yra labai didelis skirtumas tarp senosios ir naujosios, t. y. šių laikų, migrantų kartos. Dažnas Norvegijos lietuvis peikia Lietuvą, klausdamas, ką ši jam davė. Kritikuoja ją dėl savo neigiamos patirties gyvenant joje.
Papasakokite apie šiemet įkurtą lietuvių šeimų bendruomenę „Lietuvių namai“, jos veiklą.
Esme trys bendruomenės „Lietuvių namai“ įkūrėjos: Ieva Kilčauskaitė, Lina Baltrukonienė ir aš. Oficiali bendruomenės įsteigimo data yra šių metų gegužės 19 d. Mintis įkurti bendruomenę kilo, nes pastaraisiais metais į Norvegiją, ypač į Oslą ir jo apylinkes, atvyko gyventi daug šeimų iš Lietuvos. Čia gyvenančioms šeimoms kasdien iškyla įvairiausių klausimų, jos pasigenda bendraminčių, draugų. Nemokėdami kalbos kai kurie jaučiasi kiek izoliuoti svečioje šalyje. Mūsų bendruomenė turi daug tikslų, tačiau jie visi yra susiję su šeimomis, t. y. Osle gyvenančių lietuvių arba pusiau lietuvių šeimomis (kai tėtis ar mama nėra lietuvių tautybės). Vienas iš tikslų yra padėti Osle gyvenančioms šeimoms rasti atsakymus į rūpimus klausimus rengiant informacinius seminarus, konsultuojant ir pan. Norime organizuoti renginius šeimoms, kuriuose vaikučiai galėtų susitikę pabendrauti lietuviškai, o tėveliai – megzti socialinius ryšius, pasidalyti savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Be to, savo puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ informuojame apie Osle vykstančius renginius šeimoms. Siekiame užmegzti ryšius su Lietuvoje esančiais meno atstovais, kurie galėtų į Oslą atvežti lietuviškų spektaklių, filmų, surengti meno parodų ar koncertų. Norime organizuoti bendraminčių klubus (rankdarbių, kultūrinių renginių lankymo, knygų skaitymo ir pan.). Tai – tik dalis idėjų.
Kaip suspėjate ir dirbti, ir rūpintis šeima, ir užsiimti bendruomenės reikalais? Ar lieka laiko tik sau, savo pomėgiams?
Turiu labai gerą ir supratingą vyrą. Kadangi abu esame veiklūs, suprantame vienas kitą ir padedame vienas kitam. Bendruomenė reikalauja daug asmeninio laiko, tačiau tas jausmas, kuris apima suvokiant, kad tai daroma prasmingais ir kilniais tikslais, nuramina ir veda į priekį. Tik norėtųsi daugiau laiko skirti knygų skaitymui, skambinimui pianinu ir rankdarbiams, kuriuos labai mėgstu.
Galbūt jau suplanuota naujų bendruomenės renginių?
Turime gana ilgą planuojamų renginių sąrašą. Bet kartu suprantame, kad tik mažą jų dalį galėsime įgyvendinti, bent jau šiais metais. Dar reikia spėti padaryti būtiniausius techninius darbus (pvz., kurti interneto svetainę ir pan.).
Kiek Jūsų atžalai metų ir kaip jai sekasi mokytis abiejų (lietuvių ir norvegų) kalbų?
Mudu su vyru dukrytės susilaukėme jau gyvendami Norvegijoje. Jai vasaros pabaigoje suėjo treji metukai. Kadangi namie kalbame tik lietuviškai, problemų dėl gimtosios kalbos ir neiškyla. Tik kol buvo šiek tiek mažesnė, žaisdama komentuodavo sau norvegiškai, tačiau po atostogų Lietuvoje žaisdama jau kalba tik lietuviškai (šypsosi – red. past.).
Kiek Jūsų šeimai svarbios lietuviškos tradicijos?
Mums ypatinga metų diena – Kūčios. Visada turime anytos ir mano mamos atsiųstų kalėdaičių ir kūčiukų. Verdame kisielių. Kūčių vakarienė kartu mums yra labai svarbi.
Ar aktyviai dalyvaujate norvegų kultūriniame gyvenime? Kaip manote, kurią kultūrą turėtų geriau pažinti Jūsų atžala: lietuviškąją ar norvegiškąją?
Labai dažnai einame į operos teatrą, lankome įvairius muziejus Osle. Vyras, kaip buvęs muzikos atstovas, nuvažiuoja į koncertus Oslo filharmonijoje.
Dukra dar per maža atskirti šias dvi kultūras, kol kas ji viską priima kaip visumą. Tačiau, kai paaugs, stengsimės, kad ji pažintų abi: lietuviškąją ir norvegiškąją.
Papasakokite, koks tas gyvenimas Norvegijos sostinėje. Kuo žavi šis miestas?
Nors gyventi sostinėje yra brangiau nei kituose šalies miestuose, bet čia jaučiama gyvybė. Tai labai žavus ir jaukus miestas. Osle vyksta be galo daug koncertų, kitokių renginių, yra labai daug įvairių muziejų. Tik reikia turėti noro ir laiko visiems šiems dalykams.
Galima sakyti, kad šioje šalyje tvirtai įleidote šaknis?
Dar per anksti būtų sakyti, nes čia gyvename tik kiek daugiau nei ketverius metus. Bet čia jau gimė mūsų dukra, išmokome šalies kalbą, įsiliejome į jos kultūrinį ir socialinį gyvenimą, išmanome valstybės įstatymus, tvarką, net pramokome norvegų himno. Labai domiuosi ir Norvegijos karališkąja šeima, kuri man yra išminties, tolerancijos, aukštos vidinės kultūros ir vertybių puoselėtoja.
Apie Lietuvos problemas girdime ir skaitome dažnai. O apie kokias problemas daugiausia kalbama Norvegijos žiniasklaidoje (be to, ką jau minėjote)?
Jei kalbėtume apie televizijos žinias, tai jose dažnai aptariami pasaulio įvykiai, šalies aktualijos, dienos įvykiai. Tik čia skiriama daug mažiau dėmesio kriminalinėms naujienoms nei Lietuvoje. Tačiau ir čia yra bulvarinės spaudos, sensacijų ieškančių laikraščių.
Buvo ne kartą kalbama apie tai, kad iš Norvegijoje gyvenančių lietuvių šeimų buvo atimti vaikia. Kai kurie tėvai dievagojosi, kad gyveno tvarkingai ir nebuvo jokio pagrindo atimti iš jų vaikų. Kaip Jūs vertinate tokią situaciją? Galbūt tenka daugiau apie tai girdėti?
Nesiryžčiau komentuoti konkrečių atvejų, nes dažnai ši tema sukelia aršias diskusijas. Bet manau, kad kai kuriais atvejais vaikai iš savo biologinių tėvų buvo paimti ne be priežasties.
Tiesa, kad vaikų teisių tarnyboje dirba ir prieš kitataučius nusiteikusių žmonių. Net viena šios tarnybos vadovė žiniasklaidoje ne taip seniai paskelbė: „Rasistams mūsų tarnyboje vietos nėra.“
Daugelio nuomone, vaikų teisių tarnyba „Barneværnet“ dažniau pasirenka atimti vaikus iš šeimų, taip žalodama jaunų žmonių likimą, nei padėti šeimoms išspręsti esančias problemas ir tiesiog palikti vaikus augti pas savo biologinius tėvus arba bent pas artimiausius giminaičius.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Ilmos Bingelienės asmeninio archyvo