Dažnai girdžiu, kad šių dienų jaunimas neskaito arba labai mažai laiko skiria skaitymui. Vyresnio amžiaus žmonėms irgi skubama prilipinti tokią pačią neskaitančios kartos etiketę, tačiau kuo remiantis daroma tokia išvada. O gal geriau visai neskaityti, nei imti į rankas nekokybišką skaitinį?
Žmogus skaityti pradeda gana anksti – septintaisiais gyvenimo metais, o raides, skiemenis atpažįsta dar anksčiau. Kai vaikas ima lankyti mokyklą, daugiausia informacijos randa mokomosiose knygose – matematikos, istorijos, geografijos, kalbų, etikos, tikybos ir kitų disciplinų vadovėliai gausūs… tekstų. Mokinys yra priverstas skaityti, skaityti, skaityti.
Kasdien su gausybe tekstų susiduria ir tie, kurie neturi nieko bendro su mokykla. Ne vienas iš mūsų perverčia mėgstamą leidinį, peržiūri mėgiamus tinklapius – nemažai informacijos pateikiama ir internete, ir įvairiuose spausdintiniuose leidiniuose. Atrodytų netikslu teigti, kad žmonės neskaito. Tiksliau būtų apibrėžti, ko neskaito ar ką skaito. Skaityti grožinę literatūrą reikia laiko. Ko gero, tai yra viena iš didesnių XXI a. dirbančios, skubančios, bandančios daug kur suspėti, užimtos asmenybės problemų. Dėl laiko stokos skaitymo kultūra irgi kinta – vis daugiau žmonių nori skaityti kokybiškus, informatyvius, įdomius, nebanalius, taisyklingus tekstus. Tačiau…
Visai neseniai, prieš kelias dienas, internete atsitiktinai radau tekstą apie laiką, darbo įkainius ir pan. Tema pasirodė įdomi, aktuali, o jaunos moters rašymo stilius priimtinas. Vos įpusėjau skaityti ir pamačiau elementarią kalbos kultūros klaidą. Autorė teigia savo tekste, kad laikas yra brangiausias dalykas pasaulyje. Sutinku! Kadangi man brangus mano laikas, tai vos pamačiusi nekokybišką tekstą, tiesiog liaujuosi jį skaičiusi (savaime suprantama, kad nepabaigiau skaityti ir minėtos merginos pasisakymo). Bjauriausia, kad kalbos kultūros klaidų pasitaiko ne vien grožinės literatūros tekstuose, bet ir periodinėje spaudoje, internetiniuose leidiniuose.
Žmonės skaito. Kasdien. Įdomios ir reikalingos informacijos šaltinių daugybė, grožinės literatūros pasirinkimas platus, o internetas, pasak 2005 m. atlikto tyrimo, nesumažino skaitymo, kad ir kaip buvo bijota jo įtakos. Tačiau labiau mėgstantį skaityti išsilavinusį asmenį išties gali atbaidyti nekokybiški tekstai, kuriuose ne tik daromos rašybos, skyrybos klaidos, bet ir netinkamai vartojamos kalbos gramatinės konstrukcijos bei gausus gatvės žodynas. Jei galiu praleisti turiningai laiką skaitydama vertingą knygą, tai kodėl turėčiau jį švaistyti imdama į rankas prastos kokybės skaitalą?