Pradinis / Nuomonė / Robertas Povilaitis: „Patyčios iš Lietuvos mokyklų po truputį trauksis“

Robertas Povilaitis: „Patyčios iš Lietuvos mokyklų po truputį trauksis“

Kito žmogaus žeminimo, skaudinimo kultūra mūsų visuomenei nėra svetima. Todėl nebestebina ir faktas, kad pagal patyčių tarp paauglių paplitimą daug metų esame vieni iš lyderių visoje Europoje. Patyčias Lietuvoje dažniausiai patiria mokyklinio amžiaus vaikai, o mokykla yra ta vieta, kur patyčių vyksta daugiau negu kurioje nors kitoje aplinkoje. Patyčių aukomis dažniau tampa berniukai nei mergaitės. Dažniausiai tyčiojamasi iš 11-mečių, o dažniau tyčiojasi 15 metų mokiniai – nurodoma Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) vykdytoje Tarptautinėje mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijoje.

Robertas Povilaitis. Kristinos Mišeikienės nuotr.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros lektorius, „Vaikų linijos“ vadovas, psichologas dr. Robertas Povilaitis optimistiškai tiki, kad patyčių mokyklose mažės, jei tik tęsime pradėtus prevencijos darbus ir daugiau „investuosime“ į vaikų savijautą mokyklose.

Didelis darbas politiniu lygmeniu jau yra padarytas – patyčios pirmą kartą teisiškai apibrėžtos ir reglamentuotos Švietimo įstatymo pataisose. Nuo šių mokslo metų visose švietimo įstaigose draudžiamos bet kokios smurto formos prieš bet kurį mokyklos bendruomenės narį, nė vienas švietimo įstaigos bendruomenės narys neturi taikstytis su patiriamu ar stebimu smurtu.

Psichologas R. Povilaitis 17 metų kryptingai dirba patyčių prevencijos srityje. Siekdamas užtikrinti, kad patyčių problema būtų efektyviai sprendžiama, su kolegomis parengė patyčių prevencijos gaires mokykloms, organizavo daugybę mokomųjų seminarų pedagogams ir tėvams, inicijavo ir nuolat vykdo patyčių prevencijos kampanijas mokyklose. Už aktyvią veiklą stabdant patyčias ir mažinant neapykantą visuomenėje buvo įvertintas „Lietuvos tolerancijos žmogaus“ apdovanojimu.

Kaip atpažinti ir įvardyti konkretų veiksmą, ignoravimą ar žodį kaip patyčias?

Patyčios yra viena iš agresijos apraiškų. Agresija vadiname tyčinį vienkartinį elgesį, kuriuo kitiems gali būti sukeltas psichologinis ar fizinis skausmas. Agresija, kuri kartojasi, kurioje yra jėgų persvara, jau įvardijama kaip patyčios. Nemalonu yra ir vieną kartą pasakytas įžeidžiantis žodis, vieną kartą suduotas smūgis, tačiau daug skaudesnė yra pasikartojanti agresija. Ilgai besitęsianti neigiama patirtis gali būti ypač žalinga.

Kokios yra patyčių atsiradimo priežastys? Kodėl tyčiojamasi mokyklose?

Vaikai, stebėdami jiems svarbius suaugusiuosius, o vėliau ir bendraamžius, mokosi įvairaus elgesio. Jeigu bandytume suprasti, kodėl vieni vaikai labiau skaudina kitus, o kiti labiau tampa patyčių taikiniais, reikėtų gilintis į tų vaikų gyvenimo istoriją ir aiškintis, kokia yra vaiko artimiausia aplinka, kiek agresyvaus elgesio jis yra stebėjęs vaikystėje, kaip bendravimas vyksta šeimoje, koks elgesys šeimoje laikomas leistinu ir neleistinu. Kuo aplinkoje daugiau agresyvaus bendravimo – tuo daugiau agresyvaus elgesio vaikai išmoksta ir vėliau gali tokį elgesį pakartoti su savo bendraamžiais.

Kita dalis veiksnių yra toje aplinkoje, kurioje patyčios pasireiškia. Mokykloje, kurioje yra daug vaikų, daug sąlyčio tarp jų, daugiau vyksta ir agresyvaus bendravimo. Nuo mokyklos ir suaugusių darbuotojų kompetencijos priklauso, ar patyčios yra pastebimos, ar į jas reaguojama ir kaip reaguojama, ar yra bandoma mažinti patyčių pasikartojimo galimybes.

Dar svarbu pasakyti, nors daug kalbame apie patyčias mokyklose, jos vyksta ir tarp suaugusiųjų – darbovietėse, viešoje erdvėje, internete. Suaugusieji taip pat skaudina vieni kitus, o vaikai mokosi iš suaugusiųjų.

Patyčios – visos bendruomenės reikalas

Kas šiuo metu yra atsakingas už patyčių suvaldymą mokyklose?

Atnaujintas Švietimo ir mokslo įstatymas daug atsakomybės priskiria mokyklos vadovui ir visai mokyklos bendruomenei. Įstatymo 43 straipsnyje rašoma, kad mokykla turi užtikrinti sveiką, saugią aplinką, užkertančią kelią smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams. Švietimo įstaiga privalo sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui nuolat dalyvauti bent vienoje nuoseklioje, ilgalaikėje socialines ir emocines kompetencijas ugdančioje prevencinėje programoje, apimančioje smurto, alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją.

Kaip dažnai mokytojai reaguoja į patyčias?

Mokytojams gali būti neaišku, koks elgesys jau yra patyčios, kaip reaguoti, kad jos būtų sustabdytos. Todėl svarbu juos mokyti atpažinti ir sustabdyti patyčias. Mokyklose, kuriose aktyviai įgyvendinamos patyčių prevencijos programos, mokytojai dažniau pastebi ir į patyčias reaguoja efektyviau.

Kaip mokytojas turėtų tinkamai reaguoti į patyčias klasėje, kad jos daugiau nesikartotų?

Daug patyčių vyksta nematant suaugusiems žmonėms. Jeigu mokytojas yra apmokytas ir gali atpažinti vykstančias patyčias, jis pradės į jas reaguoti, patyčių situacijos bus stabdomos ir patyčių iniciatoriams bus vis sunkiau jas kartoti. Kadangi vaikai mokykloje mokomi skirtingų mokytojų, vaikšto po klases, tai svarbu, kad visų dalykų mokytojai ir visi kiti suaugusieji (pvz., valgyklos darbuotojai) turėtų žinių, kaip reaguoti į patyčias. Kuo daugiau pastebėjimo, reagavimo, tuo mažiau šansų, kad prasidės patyčių situacija. Nuo to, kaip suaugusieji tvarkosi su šiomis situacijomis, priklausys, kiek vaikai pasitikės jais ir kaip noriai į juos kreipsis pagalbos.

Norint, kad sumažėtų patyčių, nepakanka tik reaguoti į vykstančias situacijas. Reikia vaikams organizuoti įvairius užsiėmimus, kuriuose jie galėtų mokytis bendradarbiavimo, empatijos, konfliktų sprendimo, pagalbos prašymo ir pagalbos kitam suteikimo, bendravimo įgūdžių.

Ką gali padaryti tėvai, sužinoję apie patyčias klasėje?

Nuo to, kaip tėvai reaguos sužinoję apie patyčias, kaip jie kalbėsis su vaikais, gali priklausyti ir tai, kaip seksis patyčių situaciją spręsti. Su vaiku svarbu kalbėtis ir kartu galvoti, kas galėtų patyčias sumažinti ar sustabdyti. Galima vaikui pasiūlyti kartu kreiptis į auklėtoją, socialinį pedagogą ar psichologą mokykloje. Gali prireikti daugiau laiko ir pastangų, kad situacija pasikeistų. Tačiau veiksmų nereikėtų imtis be vaiko žinios ir sutikimo, svarbu su vaiku tartis ir kalbėtis. Ir visada svarbu emociškai palaikyti vaiką, nes patyčias patiriančiam yra skaudu ir labai sunku.

Tėvai taip pat gali sužinoti, kad jų vaikas skaudina kitus vaikus. Gali būti netikėta, gali netgi piktinti tokia žinia. Tėvai kartais nepatiki, kad jų vaikas gali skaudinti kitą. Todėl tai sužinojus yra svarbu su vaiku pasikalbėti ir išgirsti jo istoriją. Svarbu jam nubrėžti labai aiškią ribą – niekada negalima kito skaudinti. Darželinio amžiaus vaikai taip pat gali skaudinti kitus, todėl svarbu kuo anksčiau pamatyti pirmąsias agresyvaus elgesio apraiškas ir į jas reaguoti.

Pripažintas problemos mastas

Ar Lietuvoje patyčių vis dar daugėja, ar aktyviai taikant prevencines priemones pradeda mažėti?

Mokyklose, kurios kelerius metus dirba su patyčių prevencija struktūruotu metodu, patyčių sistemingai mažėja. Tačiau šalies mastu situacija yra sudėtinga. Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo duomenimis, Lietuva patenka tarp šalių, kur tiek patyčias patiriančių vaikų, tiek skaudinančių kitus skaičius yra vienas didžiausių.

Mūsų visuomenėje daug vienas kito skaudinimo, bet po truputį pradedame tai pastebėti, suprasti ir ieškoti priemonių, kaip šią problemą spręsti.

Kas efektyviausiai padeda sumažinti patyčių protrūkį mokykloje?

Visiškai panaikinti patyčių nepavyks, bet jų sumažinti, padaryti, kad daug mažiau vaikų įsitrauktų į patyčias, tikrai galima. Tam reikia rimto veiksmų plano ir ilgalaikio darbo. Pasaulyje yra įvairių patyčių prevencinių programų, kurios padeda mokyklai organizuoti patyčių prevencinę veiklą. Gerieji jų pavyzdžiai yra visą mokyklos bendruomenę įtraukianti norvegiška „Olweus“ patyčių prevencinė programa, taip pat švediška „Friends“ programa, kurią šiuo metu adaptuojame Lietuvoje.

Yra kitų puikių prevencinių programų, kurios skirtos mokinių socialinių įgūdžių mokymui atskirose klasėse. Reikia atrasti Lietuvai tinkančią prevencijos programą ir ją įgyvendinti sistemingai, tuomet galima bus kalbėti apie rezultatus.

Kokios Jūsų ateities prognozės – ar tyčiosimės mažiau?

Prieš penkiolika metų problema buvo nematoma, neįvardyta ir neturėjo sprendimo būdų. Šiandien visuomenėje yra kur kas daugiau supratimo, mokyklose daugiau bandymų inicijuoti prevencines priemones. Valdžios institucijos ieško efektyvių priemonių šiai problemai spręsti.

Jeigu tęsime prevencinį darbą ir skirsime dar daugiau dėmesio mokinių savijautai, o ne tik akademiniams pasiekimams, situacija keisis ir vis daugiau vaikų turės šviesesnę vaikystę.

http://naujienos.vu.lt

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top