Pradinis / Nuomonė / S. Šliažas: „Lietuviai didžiuojasi tautiniu kostiumu, bet dėvi jį per retai“

S. Šliažas: „Lietuviai didžiuojasi tautiniu kostiumu, bet dėvi jį per retai“

„Tautinis kostiumas – tai galimybė prisiliesti prie lietuviškų šaknų“, – sako Sigitas Šliažas, ilgametis Kauno technologijos universiteto (KTU) tautinio meno ansamblio „Nemunas“ narys, politikas, visuomenės veikėjas, primindamas, kad, siekiant populiarinti tautinį kostiumą ir įprasminti jį valstybinėse šventėse, Lietuvoje 2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo metais.

Tautinio meno ansamblio „Nemunas“ narės

Kauno miesto savivaldybėje ne vienus metus dirbęs S. Šliažas sako, kad jo pažintis su tautiniu kostiumu prasidėjo dar prieš narystę KTU tautinio meno ansamblyje. O pagarba ir šilti jausmai tautiniam kostiumui, lietuvių liaudies dainoms, šokiams ir tradicijoms išliko ir pasitraukus iš „Nemuno“.

„Prasidėjus tautiniam atgimimui, su bendraminčių būriu įsitraukėme į Sąjūdžio veiklą. Tuomet taip pat kūrėsi nemažai folkloro kolektyvų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalyvavau folkloro kolektyvo „Liktužė“ veikloje, su juo keliavome po Lietuvą ir aplinkines šalis. Tuomet tautinį kostiumą vilkėti tekdavo labai dažnai“, – prisimena S. Šliažas.

Užkrečia šalies vadovų pavyzdys

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad kiekvieno Lietuvos regiono tautiniai kostiumai pasižymi savais ypatumais: „Prieš šešerius metus nusprendęs įsigyti nuosavą tautinį kostiumą, ilgai galvojau, kokio regiono drabužį pasirinkti. Mano tėvai kilę iš Žemaitijos, todėl žemaitiškas tautinis kostiumas man buvo artimiausias – turiu visą komplektą su sermėga.“

Buvęs „Nemuno“ narys valstybinių švenčių proga visuomet stengiasi dėvėti tautinį kostiumą ir reprezentuoti Žemaitijos regioną.

„Visgi per šias šventes tautiniais kostiumais paprastai puošiasi folkloro, tautinio meno ansamblių kolektyvai. Labai retas atvejis, jeigu tautiniais drabužiais apsirengia eiliniai piliečiai“, – apgailestauja S. Šliažas, išskirdamas sektiną Valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės pavyzdį įvairių valstybinių švenčių metu pasipuošti tautiniu kostiumu.

Nors Lietuvos ir kitų šalių vadovų pavyzdys – iš tiesų užkrečiantis, pašnekovas tikisi, kad, 2017-uosius paskelbus tautinio kostiumo metais, tai paskatins daugiau Lietuvos žmonių įsigyti tautinį kostiumą ir pakeis visuomenės požiūrį: „Norėčiau pabrėžti, kad tai turėtų būti laisvas apsisprendimas, priklausantis tik nuo paties žmogaus.“

Siūlo pasitelkti edukacines priemones

S. Šliažo nuomone, paskatinti visuomenę labiau domėtis tautiniu kostiumu, lietuviškomis tradicijomis, paveldu, galima per edukacines priemones, viešus renginius, žaidimus, tautinius šokius, dainas, padedančias atskleisti ir tautinio rūbo grožį.

„Mokykloje per istorijos, pilietiškumo pagrindų pamokas, neformalaus ugdymo užsiėmimų metu taip pat galėtų būti skiriamas didesnis dėmesys vaikų supažindinimui su tautiniu paveldu, – įsitikinęs pašnekovas. – Per gerąją patirtį, geruosius pavyzdžius tikrai galima išsaugoti lietuvišką palikimą ir perduoti jį ateities kartoms.“

Didžiavimasis savo šaknimis, lietuvybe, tautinio kostiumo branginimas turi „ateiti“ iš šeimos, lietuviško palikimo puoselėtojų senelių, galinčių pasidalyti prisiminimais, istorija.

„Nors lietuviai, kaip ir latviai, estai, skandinavai, iš tiesų didžiuojasi savo tautiniais drabužiais, tikiu, kad ypač Tautinio kostiumo metais galime dar labiau sustiprinti šį pasididžiavimą ir kartu savo tautinę tapatybę“, – teigė S. Šliažas.

Tautinio rūbo išskirtinumas – jo visumoje

KTU tautinio meno ansambliui „Nemunas“ šiuo metu pirmininkaujantis Šarūnas Ščerbakovas sako, kad pirmą kartą su tautiniu kostiumu susipažino Marijampolės Sūduvos gimnazijos folkloro ansamblyje „Klevelis“.

Šarūnas Ščerbakovas

„Tačiau išpuoselėtą, tvarkingą ir labiau scenai pritaikytą tautinį kostiumą apsivilkau būtent ansamblyje „Nemunas“, – teigė vaikinas.

Paklaustas, ar tautinis kostiumas turi vieną patį svarbiausią atributą, Š. Ščerbakovas susimąstė: „Ar tai būtų žemaičių klumpės, ar margaspalvės skaros gūnios, ar išskirtiniai aukštaičių moterų nuometai, tamsių spalvų Klaipėdos krašto kostiumo akcentai, suvalkiečių prijuostės, stebinančios savo margumu ir raštų gausa, ar languoti dzūkų kostiumai ir siuvinėtos prijuostės – visi rūbai sudaro vieną, išskirtinę ir be galo sielai artimą tautinio kostiumo visumą.“

O kur dar juostos, apavas, vyriškos skrybėlės ar sermėgos, karūnos, gintariniai karoliai ar vasarą merginų galvas puošiantys įvairiaspalviai gėlių vainikai… Pasak „Nemuno“ nario, išskirti vieną svarbiausią atributą būtų neteisinga.

„Palyginčiau tai su Lietuvos etnografiniais regionais – Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija, Aukštaitija ir Mažąja Lietuva – visi regionai saviti, įdomūs, svarbūs ir be galo reikalingi“, – neabejoja pašnekovas.

Būtina sudominti jaunimą

Š. Ščerbakovo įsitikinimu, „Nemuno“ nariai lietuviškas tradicijas puoselėja pirmiausia koncertuose atlikdami liaudies muziką, šokius ir dainas. Kiekvienas, atėjęs į „Nemuną“, taip pat turi galimybę pažinti iš kartos į kartą perduodamus senuosius papročius, tapti šalies gyvosios istorijos dalimi.

„Svarbu ir tai, jog liaudies dainos skamba ne tik scenoje – bene kiekviena šventė ar ansamblio narių jaukus pasisėdėjimas prie laužo baigiasi darniais liaudies dainų akordais“, – kalbėjo Š. Ščerbakovas.

„Nemuno“ pirmininko nuomone, tautinis kostiumas formuoja viso ansamblio įvaizdį visuomenėje: „Bene pirmas dalykas, kurį išmoksta naujieji nariai, –  meilė ir pagarba tautiniam kostiumui. Apsivilkęs jį supranti, koks atsakingas tampa tavo vaidmuo visuomenėje, todėl privalai pasitempti ir išdidžiai dėvėti tautinį rūbą.“

Š. Ščerbakovas tautinį kostiumą vertina kaip unikalų kultūrinį palikimą, istorinį Lietuvos paveldą. „Reikia ieškoti naujų būdų, kaip jaunajai kartai sumaniai atskleisti ne tik kostiumo grožį, bet ir jo evoliuciją, istoriją, vaidmenį kasdieniniame žmogaus gyvenime“, – teigia „Nemuno“ narys.

KTU nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top