Pradinis / Žmonės / Pianistė Ieva Dūdaitė – apie išskirtinius projektus, aistrą kalboms, maratoną ir į Lietuvą sugrąžinusią meilę

Pianistė Ieva Dūdaitė – apie išskirtinius projektus, aistrą kalboms, maratoną ir į Lietuvą sugrąžinusią meilę

Vos prieš kelias savaites grįžusi gyventi į Lietuvą po vienuolikos metų, praleistų užsienyje, pianistė Ieva Dūdaitė tiesiog spindi pozityvumu, meile gyvenimui. Atrodo, sunkiai įmanoma, kad vienas žmogus galėtų turėti tiek pomėgių, kaip ir sėkmingai eiti savo pasirinktu profesiniu keliu. Kad ir kur koncertuotų, atlikėja sulaukia gausybės klausytojų, vertinančių ne tik gyvai atliekamą muziką, bet ir naujai įrašytą jos kompaktinę plokštelę, skirtą dviem kūrėjams – Y. Tiersenui ir F. Chopinui (Šopenui). „Laikas, kurį skiriame kitam, – didžiausia dovana skubančiame pasaulyje“, – šypsosi atlikėja, kviesdama stabtelėti ir patirti atliekamos muzikos grožį.

Su Ieva kalbamės apie lemtingus profesinius ir asmeninius susitikimus, kurie dovanojo ne tik jos, kaip pianistės, pripažinimą, bet ir meilę.

Ieva, vienuolika metų praleidote užsienyje: gyvenote Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje. Rengėte koncertinius turus visame pasaulyje, žinomiausiose scenose ir šį rudenį grįžote į Lietuvą. Kaip pasiryžote?

Visuomet būna kelios priežastys. Galvojau apie grįžimą pastaruosius penkerius metus. Bet vis atidėliojau: kas bus, jei ims ir nutrūks užmegzti kontaktai, nebekvies koncertuoti? Viskas pasikeitė, kai mano, kaip pianistės, karjeroje atsirado vadybininkė. Žmogus, kuris reprezentuoja, padeda planuoti koncertinius turus užsienyje. Iki tol viską darydavau ir organizuodavau pati. Supratau, kad kontaktai niekur nedings, jei patinka mano atlikimas – kvies, ar keliaučiau iš Vokietijos, ar iš Lietuvos. Kai suburi komandą, gali dirbti iš bet kur, pasaulis itin sumažėjęs.

Antroji priežastis – mano gyvenimo draugas. Sutikau Marijoną ir, nors santykiai per atstumą įmanomi, bet ateina laikas ir paklausi savęs, kiek ilgai taip tęsime. Nors šis žmogus pasakė, kad jokių problemų – atvažiuos gyventi bet kur, – tačiau galvodama apie šeimą ir pagrindą ateityje, apie skrydžius iš Berlyno ar Paryžiaus nusprendžiau, kad jie bus iš Lietuvos. Juk keliauti šiuo metu tampa itin paprasta.

Vos grįžusi iškart pasinėrėte į koncertinį turą visoje Lietuvoje, neaplenkdama net ir mažiausių Lietuvos miestų salių. Kaip žmonės reaguoja į klasikinę muziką mažesniuose miestuose?

Sugrįžimo turas Lietuvos miestuose – man itin svarbus ir simbolinis. Turi stiprų emocinį užtaisą. Kiekvienas koncertas – tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip. Atrodo, turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia. Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Pavyzdžiui, grojau Jonavoje, jaučiau, kad reikia pasistengti rasti kontaktą su publika. Gal kad darbo diena, visi skubėjo po darbų, su savais rūpesčiais, todėl per pirmąsias minutes tarsi reikėjo prisijaukinti klausytojus. Bet, kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia. Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi labai daug galimybių, susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Regione žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto neskuba namo, pasilieka, pašneka. Gal dėl to, kad vyksta mažiau koncertų, renginių. Atėję pasiklausyti ir kurdami šventę sau ją sukuria ir man.

Kartais tam tikri susitikimai tampa lemtingi. Kaip susitikote su dabartiniu savo gyvenimo draugu?

Mus suvedė mano rečitalis, kuriame atlieku dviejų kompozitorių Yanno Tierseno ir Fryderyko Chopino muziką. Pernai Birštone gruodžio mėnesį buvau grįžusi į Lietuvą ir grojau būtent šį koncertą. Marijonas su savo bičiuliais kaip tik ilsėjosi Birštone ir nusprendė aplankyti jaunos fortepijono atlikėjos koncertą. Ir lyg tyčia atsisėdo pirmoje eilėje, kampinėje kėdėje. Jį pastebėjau vos išėjusi nusilenkti, dar neišgavusi nė vienos natos: sėdi aukštas jaunas vyras su keliais draugais pirmoje eilėje. „Kokia netipinė koncerto publika“, – tada pagalvojau. Po koncerto iškart išėjo, bet socialiniame tinkle „Instagram“ pasidalijo mano grojimu. Praėjus savaitei darsyk atėjo į tą patį koncertą, tik jau Vilniuje, ėmėme susirašinėti, o vėliau ir gyvai bendrauti. Svarbu paminėti, kad žmogus nėra iš meno pasaulio, bet kelis koncertus kantriai klausė tą pačią fortepijono programą (juokiasi).

Celestinos Colin nuotr.

Šį mėnesį pristatėte ir debiutinį savo atliekamų kūrinių kompaktinį diską „Tiersen meets Chopin“, kuriame susitinka iš filmo garso takelio „Amelija iš Monmartro“ visiems gerai pažįstamas šiuolaikinis kompozitorius Yannas Tiersenas ir klasikas Fryderykas Chopinas. Kaip manote, ar pavyko šis jų susitikimas?

Manau, kad net labai pavyko. Nors iš pradžių buvo nerimo, žinau, kad ypač vokiečiai skeptiški tokiems sugretinimams. Dar prieš plokštelės įrašą vienas iš klausytojų minėjo, kad tai tarsi itališką espresą maišyti su kokakola. Tačiau dėkodama už nuomonę prašiau įvertinti abiejų kompozitorių genialumą. Paskui tas pats žmogus užsisakė diską ir gavau labai pozityvų atsaką – vis dėlto geru žodžiu gali palenkti į savo pusę, pakreipti net ir didžiausius skeptikus.

Beje, pastarosiomis dienomis gavau dar vieną man labai brangų komentarą – parašė kompozitoriaus Yanno Tierseno, kuriam buvau išsiuntusi diską perklausai, žmona. Be galo jaudinanti žinutė, kad kompozitorius šiuo metu koncertų ture ir kad tai daliai kūrinių, kuriuos perklausė, jų interpretacijoms neturi jokių pastabų. Tikiuosi, kai grįš iš koncertų turo – gausiu atsiliepimų ir apie kitus kūrinius (šypsosi).

Fortepijonu grojate nuo šešerių. Kaip pradėjote, ar niekad nebuvo kilusi mintis mesti?

Tėveliai pasakojo, kad pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu.

Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna dienų, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavėjo, sintezę, jis padeda išeiti iš komforto zonos. Man fortepijonas – ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas, ir kartu – tai, ką man sunkiausia gyvenime daryti. Paradoksas, kad galėjau nueiti daugybe kelių, nuo vertimų iki matematikos ar kvantinės fizikos, chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis gyvenime, priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos, – grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini. Daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, streso, nepastovumo – visko yra. Tačiau toks mano pašaukimas.  

Laisvai bendraujate aštuoniomis kalbomis, kaip juokaujate, viena iš jų – muzika. Kokias kalbas mokate, kas lėmė tokią Jūsų aistrą kalboms?

Esu tikra, kad muzika – universali kalba. Gal todėl muzikantams pagauti kalbos melodingumą, jį užfiksuoti yra kiek lengviau. Man kalbos yra atvėrusios daugybę durų gyvenime. Kalbu gimtąja lietuvių kalba, anglų, rusų, italų, ispanų, olandų ir vokiečių kalbomis.

Mokantis kalbų visada buvo pragmatinių aplinkybių. Persikėlusi gyventi į Italiją išmokau itališkai, netrukus lengvai išmokau ir ispanų kalbą. Ją sustiprinau būdama kelis mėnesius Meksikoje. Gyvendama Olandijoje maniau, kad pakaks mokėti anglų kalbą, bet po pustrečių metų nusprendžiau vien iš pagarbos išmokti vietinę kalbą, kad ir kokia sudėtinga ji būtų. Rusų mokiausi dar Lietuvoje, mokykloje. Labai mėgau rusų kompozitorius ir norėjau skaityti pasaulinius veikalus originalo kalba. Vokiečių kalba atėjo į gyvenimą, kai persikėliau gyventi į Vokietiją. Beje, būtent vokiečių, olandų ir ispanų kalbų išmokau savarankiškai. Dabar mokausi prancūzų kalbos, kol kas iš programėlių telefone, bet galvoju pereiti prie profesionalaus mokymosi su mokytoju.

Esate atsidavusi ne tik muzikai, kalboms, bet ir sportui. Kaip Jūsų gyvenime atsirado bėgimas?

Mane visada traukė sportas. Bet bėgiodavau vos du ar tris kartus per mėnesį. Kai susipažinau su savo širdies draugu, jis papasakojo apie iššūkį – pasiruošimą vadinamosioms „IronMan“ varžyboms. Mane sužavėjo jo pasiryžimas ir valia kone kasdien treniruotis. Pati slapta turėjau tikslą kada nors nubėgti pusmaratonį, todėl natūraliai pradėjau bėgioti reguliariai triskart per savaitę. Tačiau vis neapleido mintis, kaip dar galėčiau palaikyti savo žmogų, besiruošiantį dideliam iššūkiui. Pagalvojau, jei visa varžybų trukmė apie 14 valandų, maratono bėgimas – tik trečdalis to, ką jis turės įveikti po plaukimo ir važiavimo dviračiu. Galbūt ir aš pasirengusi maratono iššūkiui, tiems 33 procentų jo būsimo krūvio? Taip, nieko nesakiusi, užsiregistravau į maratoną, pasigaminau marškinėlius „Go, Marijonas“. Sesuo nuvežė į Štutgartą, jame ir nubėgau maratoną. Turėjau tikslą jį įveikti per 4 valandas, įveikiau per 3.50 val.

Manau, kad maratonas reikalauja ne tik valios, bet ir ypač didelio psichologinio pasirengimo. Per tas valandas, kai bėgi, į paviršių išlenda viskas. Jei turėjai gyvenime problemą, ji būtinai išlįs. Juokaudama sakau, kad jei gyvenime nubėgai maratoną ir dar vis liko problemų – tada tikrai reikia eiti pas psichologą. Man asmeniškai maratonas – vienas geriausių psichologų. Kūnas bando stabdyti, tik tvarka mintyse ir galvoje padeda įveikti visą distanciją. Tačiau įveikus toks geras jausmas, kad pradėjau galvoti net apie ilgesnes distancijas – 80 km, 100 km. Bet joms tikrai dar reikia pasiruošti. Šiuo metu toliau treniruojuosi triskart per savaitę.

Ar, turint tiek veiklų, pavyksta rasti laiko sau? Kuo dar domitės?

Planuojame su draugu pradėti lankyti šokius. Paauglystės metais tiesiog „rijau“ knygas. Ypač troškau skaityti originalo kalba – tai dar vienas veiksnys, paskatinęs mokytis kalbų. „Ana Karenina“, „Broliai Karamazovai“, Dostojevskio veikalai – buvau užsibrėžusi perkaityti originalo kalba. Deja, šiomis dienomis tam laiko rasti sunku, knygų skaitymą pakeičiau audioknygomis, jų klausau keliaudama.

Be galo mėgstu gaminti, jei tam tik turėčiau dar daugiau laiko… Ypatinga meditacija ištinka prie konditerijos gaminių. Saldūs gaminiai, pyragai – juos galima gaminti savaip, įdėti kokį nors specialų ingredientą. Gyvendama Italijoje ypač pamėgau tiramisu, kurį gaminti išmokau iš vienos italų šeimos – tokį su „cinkeliu“, gaminamą savaip. Tačiau nesu abejinga ir Azijos, Meksikos virtuvei – mėgstu aštrius patiekalus, troškinius, rytietiškus prieskonius.

Pomėgis gaminti nesugadino dailių kūno linijų. Ar turite savąją grožio formulę?

Nuo paauglystės domėjausi mitybos tema ir apsisprendžiau šiuo klausimu savęs neriboti, nes pernelyg mėgstu maistą. Save ribodama vis galvočiau, kaip aš norėjau to pyragėlio. Mažyčių malonumų turi būti. Kadangi esu scenoje, man atsakymas buvo vienas – sportas. Ypač reguliarus. Bet sportas turi turėti tikslą ne būti lieknai, o būti geros savijautos. Net jei miegu mažai valandų – sportuojant energijos yra daugiau. Pastarąjį pusmetį neteko gerti vaistų nuo galvos skausmo – malonus pokytis. Sportas man padeda atrasti kūno, proto ir išvaizdos balansą. Jei nelieka laiko sporto salei ar bėgimui, galima eiti tiesiog pasivaikščioti.

Metams baigiantis kartu su kunigu Benu Lyriu pristatote meilės minčių vakaru pavadintą programą. Kaip susiėjo Jūsų keliai tokiam neįprastam projektui: fortepijono muzika ir dvasininko skaitomos eilės?

Mokiausi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, turiu tam tikrą santykį su religija. Po koncertų visiems spaudžiu rankas, kad ir kiek būtų salėje klausytojų. Man tokį įkvėpimą dar mokyklos laikais davė kunigas Gintaras Vitkus, Jėzuitų gimnazijos direktorius, kuris po šv. Mišių sekmadienį atsistodavo ir išleisdavo visus paspausdamas ranką. Įspūdį paliko šis veiksmas, kaip itin šiltas, asmeninis kontaktas, geros emocijos perdavimas. Ne skuba, o skirtas dėmesys ir savo laiko dovanojimas.

Kalbant apie kunigą Beną Lyrį, jo sentencijos, mintys, surašytos ant servetėlių, vienkartinių puodelių, mane ypač palietė. Paskui pamačiau, kad jis rengia knygos pristatymus, pamaniau, jog eilės ir muzika gali sudaryti sąsają, duetą, papildyti viena kitą. Pagalvojau apie italų kompozitorių Ludovico Einaudi ir jo savotiškai meditacinę muziką, kurią norėčiau atlikti prieš šv. Kalėdas, advento laikotarpiu. Todėl ir atėjo mintis sujungti vienam vakarui kompozitoriaus L. Einaudi muziką ir kunigo B. Lyrio eiles. Jis pritarė minčiai. Iš to ir gimė meilės minčių vakaro konceptas. Tikiu, kad žmonėms padovanosime stabtelėjimo vakarą kalėdiniu laikotarpiu.

Savo koncertus vedate pati, spaudžiate rankas atėjusiems, daug bendraujate, pasakojate apie atliekamus kūrinius. Iš kur semiatės energijos?

Iš meilės tam, ką darau. Negaliu slėpti ar maskuoti – aš „kaifuoju“ nuo grojimo. Myliu savo darbą, savo publiką, gyvenimą, mėgstu keliauti, bendrauti. Kalbų mokėjimas atveria duris į kitas kultūras, atrakina žmones. Pasitaiko pavargti, įtampos, juk visko nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje. Galbūt daug kas galvos: jai lengva kalbėti, ne visiems taip pavyksta. Anaiptol. Tai tikrai nėra lengviausia karjera. Tai taip nepastovu, milijonai pianistų, pianisčių… „Ar tikrai to nori?“ – kažkada manęs klausė šeima. Juk tai reiškia nuolat gyventi ant lagaminų. Tikrai nebuvo lengva kovoti už save, bet mane į priekį vedė tikslas – savo darbu paliesti kitus žmones. Žmogus, klausydamas atliekamos muzikos, gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.

Kalbino Raminta Keršytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: