Barbora Guobytė užaugo užsienyje: nuo šešerių gyveno JAV, o mokyklą baigė Jungtinėje Karalystėje. Pastarojoje šalyje ji padėjo pagrindą savo profesinei veiklai – įgijo tarptautinio verslo bakalauro laipsnį ir tarptautinių darbo santykių magistro laipsnį. Galbūt ir būtų likusi siekti karjeros užsienyje, jeigu ne didelė trauka gimtajam kraštui ir noras prisidėti prie modernios Lietuvos kūrimo. „Jaučiu pareigą padėti savo Lietuvai, manau, kad mano žinios yra reikalingiausios čia. Ankstesnės kartos kovojo už šalies laisvę, dabar mūsų pareiga rūpintis jos gerove“, – sako Barbora, dalyvaujanti Jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“ ir pritaikanti savo patirtį dirbdama Lietuvos viešajame sektoriuje.
Dėl kokių priežasčių, kai buvote vos šešerių, Jūsų tėvai nusprendė išvykti gyventi į užsienį?
Tėvai nusprendė išvykti į užsienį, kaip ir daugelis, ieškoti naujų iššūkių, kurti šeimai naujų galimybių.
Iš pradžių su šeima išvykote į JAV, vėliau grįžote į Lietuvą, o po kiek laiko apsigyvenote Jungtinėje Karalystėje. Kaip Jums sekėsi prisitaikyti prie vis naujos aplinkos?
Kai atvykome į Jungtines Amerikos Valstijas, aš nemokėjau kalbos, nepažinojau kultūros, tačiau iškart pradėjau lankyti pirmą klasę Čikagoje. Nors tai buvo tikrai nemenkas pokytis gyvenime, adaptuotis man nebuvo sunku. Kalbą puikiai išmokau per pusę metų, po truputį integravausi į naują klasę, mažam vaikui tai gerokai lengviau nei suaugusiajam.
Per 8 metus JAV visiškai pritapau. Nors, viena vertus, buvau amerikietė, su tėvais kalbėdavau lietuvių kalba, turėjome šiek tiek kitokias Kalėdų tradicijas ir tai niekada neleido pamiršti, jog esu kitokia.
Tuomet tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą. Šįkart adaptacija buvo sudėtingesnė. Lietuvių kalba man jau nebuvo labai artima, kultūra pačioje Lietuvoje irgi kitokia. Pradėjus lankyti mokyklą Vilniuje, man buvo sunkiau, nes programa atrodė intensyvesnė nei JAV.
Tačiau man Lietuvoje labai patiko. Sustiprinau lietuvių kalbos žinias, sutikau nuostabių žmonių – jie mane šiltai priėmė ir tapo draugais, pradėjau jaustis kaip namie. Nors po 2 metų su šeima vėl išvykome į užsienį, šįkart į Jungtinę Karalystę, tas trumpas laikas, praleistas Lietuvoje, padėjo man prisiminti šaknis ir atrasti tikruosius savo namus.
Nuvažiavusi į Jungtinę Karalystę, jau turėjau labai daug prisitaikymo prie naujos aplinkos patirties. Ten baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, bet Lietuvos jau nepamiršau.
Kaip dažnai per tuos 14 metų tekdavo lankytis Lietuvoje? Kada supratote, kad norėsite grįžti į tėvynę?
Į Lietuvą grįždavome tikrai dažnai. Grįžusi visada prisimindavau, kaip nuostabiai čia jaučiuosi, kaip man čia viskas sava. Kai sulaukiau pilnametystės, pradėjau pati planuoti savo keliones ir grįždavau 3–4 kartus per metus. Kiekvieną kartą būdavo vis sunkiau išvažiuoti. Pagalvojau, jog baigusi mokslus turėsiu galimybę pradėti naują etapą, reikės ieškotis darbo galimybių, rinktis, kur noriu gyventi, tad pradėjau domėtis ir Lietuvos darbo rinka. Įsigilinusi supratau, jog Lietuvoje profesinių galimybių yra nemažai, tad lengvai apsisprendžiau grįžti. Tuomet pradėjau pamažu dėliotis planus, ieškotis darbo, skraidydavau net 5–6 kartus per metus.
Kokių lūkesčių turėdama nusprendėte dalyvauti „Kurk Lietuvai“ programoje? Ar tikite, kad ši programa gali reikšmingai prisidėti prie pokyčių Lietuvoje?
„Kurk Lietuvai“ programa suteikia jauniems profesionalams galimybę pritaikyti užsienyje įgytas žinias Lietuvos viešajame sektoriuje. Mane sudomino programos ideologija, galimybė sugrįžus panaudoti savo patirtį kuriant ne privačiam sektoriui, o šaliai. Programos dalyviai dirba rotacijos principu įvairiose institucijose ir įgyvendina du pokyčių įnešančius projektus (vieno projekto trukmė – 6 mėnesiai). Pavyzdžiui, šiuo metu kartu su kolega kuriame Lietuvos „Startup Visa“ modelio procesą, siekdami sudaryti vertinimo tvarką, pagal kurią inovatyvūs pradedantieji verslininkai iš viso pasaulio galėtų atvykti ir steigti įmones Lietuvoje. Į projektą įnešame užsienio šalių praktikos, bendradarbiaujame su keliomis institucijomis, skatiname vidinių procesų efektyvinimą. Kiti programos dalyviai taip pat naudoja savo tarptautinę patirtį skatindami gerinti Lietuvos visuomenės psichikos sveikatą, darnaus turizmo plėtrą, tobulinti valstybės valdomų įmonių veiklą ar kt. Kiekvieno projekto rezultatas – įdiegtas pokytis (ar idėja), paremtas globalia patirtimi. Pokyčiai, nors kartais ir atrodo smulkūs, jau tampa dideliais atliktais darbais Lietuvai, o kadangi programa egzistuoja jau 5 metus, pradedame matyti jų reikšmingumą.
Esate sakiusi, kad lietuvių jaunimas turi galimybių, kuriomis negali džiaugtis net ir „geriausių“ pasaulio šalių piliečiai. Ką būtent turėjote galvoje?
Lietuva yra ne tik maža šalis, bet ir šalis, kuri laisva dar tik 26 metus. Natūralu, jog šalies išsivystymo lygis nebus toks, kaip kitų valstybių, į kurias dažnai emigruoja tautiečiai. Pokyčiai ir progresas ateina po truputį, tačiau pastaraisiais metais jie matomi kasdieniame gyvenime ir yra ypač akivaizdūs, kai gyveni svetur ir kaskart grįžęs matai pasikeitimus. Šalies brendimo fazėje dabartiniai valdžios sprendimai daro didelę įtaką pačios šalies ir jos gyventojų ateičiai, o mes – Lietuvos gyventojai – galime kiekvienas prie to prisidėti.
Dažnai manoma, jog šalį turi kurti tik valdžia. Bet kodėl? Juk kiekvienas žmogus, gyvenantis Lietuvoje, prisideda tiek prie ekonomikos augimo, tiek prie pokyčių įdiegimo. O tautiečiai, gyvenantys svetur, gali prisidėti užsiimdami visuomenine veikla, balsuodami ar palaikydami glaudų ryšį su Lietuva. Turime suprasti, jog negalime tikėtis drastiškų perversmų per trumpą laikotarpį, ypač jei patys prie to neprisidėsime.
Kaip manote, kokių sričių specialistų mūsų šaliai šiuo metu labiausiai reikia?
Lietuvai reikia įvairių profesionalų – tiek medikų, tiek rinkodaros ar informacinių technologijų specialistų, apie tai galima rašyti net atskirą straipsnį. Tačiau reikšmingiausius pokyčius į šalį atneštų kitoks mąstymas, t. y. suvokimas, jog, norėdami gražių namų, turime visi kartu juos po truputį puoselėti. Galbūt tai man ir davė 14 metų svetur – supratimą, kad kiekvienas žmogus gali kažką padaryti, ir užsispyrimą prisidėti prie būtent savo šalies ateities.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotrauka iš „Kurk Lietuvai“ programos archyvo