Studijos, praktika, darbas ir savanoriška veikla maždaug dešimtyje skirtingų institucijų Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Baltarusijoje. Daugiau nei ketveri metai darbo patirties analitikos, diplomatijos, žmogaus teisių ir žurnalistikos srityse. 2019-aisiais tarptautinio saugumo magistro laipsnį prestižiniame „Sciences Po“ universitete Paryžiuje įgijusio Justo Kidyko gyvenime monotonija ilgai neužsibūna. Jis įsitikinęs, kad kol esi jaunas, reikia išnaudoti galimybes semtis įvairios patirties, pildyti žinių bagažą, o tada viską pritaikyti savo šalyje. Jaunasis specialistas po aštuonerių metų grįžo namo su naujomis idėjomis, didelėmis ambicijomis ir noru prisidėti prie modernios Lietuvos valstybės puoselėjimo. Tam pasirinko programą „Kurk Lietuvai“, kuri nuo 2012-ųjų daugybei iš užsienio grįžusių jaunų profesionalų jau tapo tramplynu į sėkmingą karjerą tėvynėje.
Ankstyva tarptautinė patirtis
Justas – drąsus, iššūkius sau keliantis ir tobulėjimo keliu sparčiai žengiantis jaunas žmogus, žinantis, kad dideli tikslai reikalauja daug darbo. Jis mano, kad didžiulę įtaką jo asmenybės, požiūrio formavimuisi ir specialybės pasirinkimui turėjo anksti įgyta tarptautinė patirtis. „Kol gyvenau ir mokiausi Lietuvoje, nelabai turėjau kažkokių ambicijų ar konkrečių idėjų, kokį save matau ateityje ar kur noriu studijuoti. Tačiau šešiolikos metų išvažiavus gyventi į Minską pasikeitė visa mano pasaulėžiūra, suvokimas“, – pasakoja pašnekovas.
Gyvenimas kaimyninėje, bet nuo mūsiškės labai besiskiriančioje valstybėje paskatino jį mąstyti apie politines ir socialines temas: kaip formuojasi valstybės ir visuomenės, kas daro įtaką valstybių veiksmams, individų poelgiams ir pan. Proga šiek tiek susipažinti su diplomatija ir galimybė pasisemti žinių tarptautinėje amerikietiškoje mokykloje jam dar labiau atvėrė akis ir leido suprasti, kad gyvenime norisi siekti kažko daugiau. Iš to vėliau išsirutuliojo įvairūs debatai, Jungtinių Tautų simuliacijos ir pan. Todėl dvyliktoje klasėje Justas jau žinojo, kad nori studijuoti politiką ir tarptautinius santykius.
Plati profesinė sritis
Anot pašnekovo, viena stipriausių aukštųjų mokyklų socialinių mokslų srityje – „Sciences Po“ universitetas Paryžiuje ir tarpdisciplininė studijų programa leido įgyti tvirtą pagrindą įvairiose srityse – nuo ekonomikos, teisės ir sociologijos mokslų iki diplomatijos, krizių valdymo ir viešosios politikos praktinių žinių. Platus ir aštrus mąstymas leidžia jaunam specialistui greitai įsisavinti įvairių sričių žinias, pasižiūrėti į vieną ar kitą problemą iš daug skirtingų perspektyvų.
Tik prieš gerą pusmetį magistrantūros studijas baigusio J. Kidyko gyvenimo aprašymas išties netrumpas. Jame – ir tarybos nario pareigos Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungoje, stažuotė Lietuvos Respublikos ambasadoje Paryžiuje, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje, darbas „Duel Amical“ asociacijoje, ES ir Rusijos pilietinės visuomenės forume ir kt.
Paklaustas, ar veiklų įvairovė, kaita rodo, kad vis dar vyksta tikrojo savęs paieškos, ar siekį per kuo trumpesnį laiką išbandyti, išmokti kuo daugiau, Justas sako, kad kol jaunas, reikia išbandyti viską: „Manau, bet kokios profesijos atstovui karjeros pradžioje reikia išbandyti kuo daugiau krypčių ir sektorių. Įvairialypė patirtis tik stiprina žmogaus asmenybę ir jo, kaip specialisto, profilį. Vis dėlto nesu tikras, ar jau tikrai radau tikrąjį save. Nors man patinka ta kryptis, kuria dabar einu, bet nesinorėtų šiandien užsibrėžti linijos ir neleisti sau išbandyti naujų sferų.“
Kaip savo karjeros pradžią vertina pats J. Kidykas? „Viena vertus, karjeros kelio pradžia atrodo sėkminga, nes tikrai įgijau daug patirties skirtingose institucijose, organizacijose ir šalyse. Kita vertus, tai buvo streso kupini metai, – prisipažįsta. – Taip, būdamas prestižiniame universitete tu gali išmokti labai daug ir tobulėti labai toli, bet kartu tokios institucijos pasižymi didele konkurencija, dėl to labai sudėtinga nelyginti savęs su kitais. Vienas kitas neigiamas atsakymas dėl stažuočių, kelių draugų ar pažįstamų pasigyrimas, kad gavo praktiką ar darbą didžiausiose tarptautinėse kompanijose ar institucijose, ir tavo paties savivertė gali labai greitai pasiekti visišką dugną. Dėl to šiame etape buvo daug sunkių dienų, bet galiausiai manau, kad visos pastangos ir „nervai“ atsipirko. Vis dėlto yra netgi šiek tiek naivu tikėtis, kad karjeros pradžia gali būti lengva.“
Kol kas Justas neturi konkrečiai apsibrėžęs, koks būtų jo svajonių darbas, tačiau yra tikras, jog jis turėtų atitikti kelis svarbius kriterijus. „Jeigu tai yra darbas, kuris neverčia tavęs per prievartą lipti iš lovos kiekvieną rytą, ir jeigu tu tikrai žinai, kad tavo veiksmai ir žingsniai tiesiogiai prisideda prie apčiuopiamų pokyčių, tai jau yra tobulas darbas, nesvarbu, ar viešajame, ar privačiame sektoriuje“, – sako jaunas vyras. Jis svarsto, kad ateityje norėtų įgyti kuo daugiau ekspertinių žinių ir būti, pavyzdžiui, patarėju aukščiausiems Lietuvos pareigūnams ar įmonių vadovams. Bet neatmeta galimybės daugiau orientuotis į analitinį ar konsultacinės pakraipos darbą.
Sugrįžo anksčiau, nei planavo
Po aštuonerių svetur praleistų metų 2019-aisiais J. Kidykas grįžo gyventi į Lietuvą. Kas paskatino šį sprendimą? „Mintį grįžti į Lietuvą nešiojausi visada, kaip ir norą įsitraukti į tam tikrą politinę ar bendruomenišką veiklą. Tačiau pagrindinis tikslas prieš grįžtant į tėvynę buvo įgyti kuo daugiau tarptautinės patirties, bandyti pasiekti kuo didesnes aukštumas, o tada jau grįžti į Lietuvą, atnešti ir pritaikyti savo sukauptas žinias. Bet taip jau išėjo, kad po magistrantūros studijų atsirado galimybė dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“ ir grįžau kiek ankščiau, nei buvo planuota“, – pasakoja pašnekovas.
Programa „Kurk Lietuvai“ J. Kidykui buvo žinoma jau prieš kelerius metus. Jis turėjo pažįstamų, prisijungusių prie šios programos, ir vis dažniau viešojoje erdvėje išgirsdavo apie jos dalyvių vykdomus projektus. Be to, atlikęs stažuotę Užsienio reikalų ministerijoje, žinojo, kad kažkada vėl norės išbandyti save viešajame sektoriuje. „Buvau svarstęs teikti paraišką ir anksčiau, tik nebuvau tikras, ar galėsiu rasti sau tinkamą temą ir projektą, kur galėčiau tiesiogiai pritaikyti savo žinias, patirtį. Baigęs magistrantūros studijas, darbo ieškojau įvairiose srityse ir šalyse, bet galiausiai nusprendžiau, kad programa „Kurk Lietuvai“ šioje gyvenimo stadijoje yra geriausias žingsnis“, – įvardija motyvus prisijungti prie „Kur Lietuvai“ 2019–2020 metų komandos.
Šiuo metu J. Kidykas dirba Krašto apsaugos ministerijoje. Su dviem kolegomis vykdo projektą, kurio tikslas – ugdyti smulkaus ir vidutinio verslo kibernetinio saugumo sąmoningumą. „Ko gero, kibernetinio saugumo tematika jau niekam nėra svetima – apie tai kalbama daug ir visur. Tačiau mes pastebime, kad didžioji dalis informacijos viešojoje erdvėje yra orientuota į individą ir daugiau orientuojamasi į grėsmių atpažinimą, o ne į prevenciją. O techniniai patarimai yra fragmentuoti ir dažnai sunkiai suprantami, tai dažnai atgraso smulkųjį verslą. Mūsų pirminis tyrimas parodė, jog didelė dalis verslo neįvertina savo turimo skaitmeninio turto vertės, nesuvokia, kad bet kas gali būti kibernetinių atakų aukomis, ir neturi pakankamai žinių, kad galėtų diegti daug išteklių nereikalaujančias saugumo priemones. Dėl to mes siekiame kurti gerosios praktikos gidą, skirtą smulkiojo verslo vadovams, kuris įgalintų juos imtis pirmųjų prevencinių žingsnių, galinčių sustiprinti jų atsparumą kibernetinėms grėsmėms“, – vykdomo projekto esmę ir naudą apibūdina pašnekovas.
Nuo 2019-ųjų rugsėjo „Kurk Lietuvai“ programoje dirbantis jaunasis specialistas mano, kad ši suteikia nuostabią galimybę siekti karjeros viršūnių tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. „Tiek šnekėdamas su programos alumnais, tiek iš savo trumpos patirties supratau, kad galimybių ir perspektyvų yra daug, o ši programa veikia kaip puikus tramplynas į viršų“, – sako Justas.
Vis dėlto vyras neatmeta galimybės, kad ateityje gyvenimo gūsiai vėl patrauks į užsienį, mat yra užmezgęs santykius su užsieniete. „Svajonių šalies neturiu, nes labiau domina konkrečios karjeros galimybės, o gyvenimo kokybė yra aukšta didžiojoje dalyje Europos. Bet manau, kad tikrai matyčiau save Paryžiuje, kuriame praleidau pastaruosius dvejus metus. Kol kas neįsivaizduoju, kad gyvenčiau už Europos ribų, bet gyvenime viskas dar priešakyje“, – atvirumą galimybėms pabrėžia pašnekovas.
Apie demografines prognozes ir galimybes
Jungtinės Tautos šiemet pristatė pasaulio šalių ateities demografines prognozes. Prognozuojama, kad po dešimties metų Lietuvoje liks 2,5 mln. gyventojų, po keturiasdešimties gyventojų skaičius šalyje smuks iki mažiau nei 2 milijonų, o XXI a. gale liks tik apie 1,5 mln. gyventojų, tai yra apie 46 proc. mažiau nei dabar (2,79 mln.). Tokios prognozės sulaukė ir nemažai kritikos. Įdomu, kaip į tokią gana pesimistinę Lietuvos ateities viziją žvelgia iniciatyvus, savo kraštui neabejingas jaunas žmogaus, kokių minčių kelia tokios prognozės.
J. Kidykas sako šia tema svarstęs ne kartą. Jo nuomone, siekiant atsakyti į šį klausimą, jį reikia traktuoti ne vien kaip išskirtinai nacionalinį klausimą, o kaip platesnį globalų ekonomikos ir globalizacijos iššūkį. „Ar mes galime išlaikyti tvarią nacionalinę ar (ir) tautos principu grindžiamą valstybę tebesmarkėjančios globalizacijos kontekste, ar išvis to išsaugojimas yra mūsų siekiamybė? O gal kosmopolitinis gyvenimas, sienų nebuvimas ir yra tas būdas užtikrinti kuo didesnę mūsų visų, planetos gyventojų, gerovę? Ar tai, kad dalį emigravusių pakeičiam imigrantais iš trečiųjų šalių, yra blogas dalykas? Manau, kad visuomenė ir politikai turi sau atsakyti į šiuos klausimus prieš paišydami niūrius ar apokaliptinius Lietuvos ateities scenarijus. Didžiausia problema yra ne tai, kad mūsų šalyje mažiau žmonių, o tai, kad dėl neigiamų demografinių pokyčių didėja socialinė ir ekonominė atskirtis Lietuvos mastu, našta vyresnei žmonių daliai. Didžiausia baimė, kad tai nulems dar didesnį regionų merdėjimą. Bet vėlgi galbūt ateityje bus visiškai normalu, kad veiksmas ir ekonomika virs tik keliuose dideliuose taškuose, o likusi dalis bus tik žemės ūkio plotai, vėjo jėgainės ir pan.“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Jo manymu, šiandien svarbiausia sudaryti šalyje geras sąlygas, kad jauni specialistai, profesionalai, netgi ir išvažiavę pasisemti žinių į užsienį, matytų karjeros perspektyvų Lietuvoje. „Gyvenimo kokybę mes jau turime, belieka tapti ambicingesniems, inovatyvesniems ir kurti savo pačių gerovę, nesvarbu, ar Lietuvoje bus 3 milijonai, ar tik 2 milijonai gyventojų“, – sako J. Kidykas.
Paklaustas, ko trūksta mūsų šaliai, kad jaunimas norėtų grįžti ir kurti ateitį Lietuvoje, jis pirmiausia pabrėžia, jog jauni žmonės išvažiuoja dėl labai skirtingų priežasčių, todėl ir motyvuoti sugrįžti juos gali skirtingi dalykai. „Vieni išvyksta dėl to, kad nemato savęs Lietuvoje, kiti tiesiog nori susipažinti su platesniu pasauliu, o kiti – pasiekti didžiausias aukštumas. Kiekviena iš šių grupių turi skirtingas priežastis ir paskatas grįžti į Lietuvą. Vieniems tiesiog reikia gero atlyginimo, kitiems – prasmingo darbo, o kitiems jau yra tiesiog per vėlu, nes yra šeima, vaikai. Dar kiti galbūt bijo, kad nepritaps Lietuvoje po daug metų, praleistų svetur“, – vardija pašnekovas.
Jo nuomone, nors Lietuva yra nedidelė ir dėl to kai kuriose srityse čia savaime yra mažiau galimybių nei užsienyje, o atlyginimais mes artimiausiu metu tikrai nepasieksime Vakarų Europos sostinių lygio, bet mes turime aukštą gyvenimo kokybę ir nuostabias galimybes daryti pokyčius. „Mūsų sostinė gali pasiūlyti beveik viską, ką turi ir kiti Europos miestai, tačiau pas mus viskas kompaktiškiau ir sava, taigi, ko dar mums reikėtų? Daugiau džiaugčiausi, jeigu gyvenimo kokybė tokiu pačiu tempu augtų ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose“, – mintimis dalijasi J. Kidykas.
Skirtingos patriotizmo išraiškos
Viešojoje erdvėje galime rasti įvairių nuomonių patriotizmo tema. Kaip atsidavimas tėvynei pasireiškia šiais laisvės ir globalizacijos laikais? Ar gyvenantieji svetur šiuo atžvilgiu skiriasi nuo Lietuvos gyventojų? Paklaustas, kaip supranta, kas yra patriotas, pašnekovas teigia nemanantis, kad yra ir turėtų būti vienas konkretus patrioto apibrėžimas. Anot jo, patriotiškumas ir lojalumas tėvynei nėra pamatuojamas ir ne visada gali būti palyginamas. „Kiekvieno žmogaus ryšys su valstybe yra subjektyvus ir išskirtinis, ir tai nėra tiesiogiai susiję su žmogaus sprendimu išvažiuoti gyventi į užsienį ar pasilikimu gyventi Lietuvoje. Vienam žmogui patriotiškumas pasireiškia per tai, kad jis dirba ir moka mokesčius savo šalyje, kitam tai bus paprasčiausiai kalbos mokėjimas ar kultūros puoselėjimas, o dar kitam – Lietuvos vardo garsinimas užsienyje, – sako Justas. – Na, tarkim, nemeluosiu, man visiškai neimponuoja lietuvių tautiniai šokiai. Ar dėl to aš tampu mažiau patriotas ir mažiau lietuvis? Nemanau, nes, kaip jau minėjau, kiekvieno patriotizmo išraiška yra individuali.“
Pats Justas kartais juokauja, kad patriotu tapo tik išvažiavęs į užsienį. „Kai gyvenau Lietuvoje, patriotizmo, tautybės sąvokos nebuvo sureikšmintos mano gyvenime, žodis „patriotas“ buvo tiesiog kažkoks vertės neturintis terminas… nes jeigu ne patriotas, tai kas dar tu gali būti? Tačiau, išvažiavęs gyventi į užsienį, supratau, kad lietuvybė yra gana didelė mano paties asmenybės ir tapatybės dalis, – prisipažįsta. – Tik išvykęs pradėjau puoselėti šį jausmą, reprezentuoti save kaip lietuvį ir stengtis, kad kiti žmonės žinotų, kas ta Lietuva, kur mes esame ir ką mes veikiame. Taigi, man asmeniškai patriotizmas yra tiesiog pasididžiavimas būnant vienos ar kitos tautybės individu.“
J. Kidykas mano, kad norint išsiugdyti patriotiškumą pirmiausia svarbu ugdyti pagarbą sau ir kitam, būti bendruomenišku piliečiu ir vystyti savo kritinį mąstymą. O iš to jau turėtų pamažu išaugti vienokia ar kitokia patriotiškumo saviraiška.
Paklaustas, kaip patriotizmas pasireiškia kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Justas sako, kad toje valstybėje žodis „patriotizmas“ turi ne itin teigiamą konotaciją ir žmonės jo vengia. Mat dažnai jis siejamas su kraštutinėmis dešiniosiomis partijomis ir ksenofobiškomis idėjomis. Žodis „patriotas“ ir „nacionalistas“ dažnai prancūzams sukelia tas pačias emocijas.
Tiesa, lietuvis pastebėjo, kad prancūzai išties yra dideli savo tautos mylėtojai. Tai ypač matyti kalbos ir kultūros kontekste. „Šnekantis su vietiniais, ypač paryžiečiais, galima pajusti nusistatymą, kad Prancūzija yra kultūros etalonas. Kalba geriausia, mada geriausia, menas geriausias ir pan. Čia labai mažai žmonių mokosi anglų kalbos… nes gi prancūzų geriausia“, – šypsosi pašnekovas.
Gyvendamas Prancūzijoje J. Kidykas teigia sutikęs daugybę lietuvių, kurie, nors išvažiavo į svečią šalį savirealizacijos tikslais, dėl to tikrai nesiliauja mylėti Lietuvos ir įvairiais būdais siekia, kad jos vardas būtų išgirstas.
Prancūzijos lietuvių išskirtinumas
Justas beveik dvejus metus buvo vienas iš keturių Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos tarybos narių, ėjo vicepirmininko pareigas. Sako, kad prisijungti prie bendruomenės paskatino tiek vidinis noras, tiek siekis įgyti karjerai vertingos patirties: „Prieš pradėdamas magistrantūros studijas, stažavausi Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje. Tuo metu sustiprėjo patriotizmo jausmas ir priėjau prie išvados, kad užsienio lietuvių bendruomeniškumas ir jaunimo įsiliejimas į bendruomenių veiklą man asmeniškai yra svarbus klausimas. Taip pat supratau, kad ir man pačiam tokia veikla atneštų naudos karjeros atžvilgiu. Ir neklydau.“
Kodėl, Justo nuomone, jaunam žmogui verta prisijungti prie lietuvių bendruomenės veiklos svetur? „Jeigu tu gyveni užsienyje ir tau rūpi Lietuvos klausimai, rūpi lietuvybės puoselėjimas ir domina galimybė ugdyti savo asmeninius organizacinius ir kitus sugebėjimus, lietuvių jaunimo bendruomenė yra puiki vieta realizuoti visus šiuos tikslus“, – įsitikinęs pašnekovas.
Justas kartu su Pasaulio lietuvių bendruomene dirbo prie referendumo dėl pilietybės išsaugojimo informacinės kampanijos. Per pastaruosius dvejus metus Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga organizavo mažus susibūrimus, ekskursijas, kitus kultūrinius renginius vietos lietuviams. Vieni svarbesnių: surengta O. Šurajevo filmo „Grąžinti Nepriklausomybę“ peržiūra Paryžiuje ir suorganizuota diskusija apie jau įvykusį referendumą dėl pilietybės išsaugojimo, į kurią atvyko pranešėjų ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš Lietuvos bei Londono. J. Kidykas pabrėžė ir ankstesnės valdybos iniciatyvą, kuri iki šiol teikia daug džiaugsmo vietos bendruomenei, – vienoje iš pagrindinių Paryžiaus bibliotekų atidarytą mažą lietuviškų knygų skyrių.
Prancūzijos lietuvių bendruomenė, J. Kidyko teigimu, kiek išsiskiria iš daugumos užsienio lietuvių bendruomenių – Prancūzijoje, ypač Paryžiuje, gyvena kiek kitoks lietuvių kontingentas. „Čia daugiau gyvena lietuviai, kurie emigravo ar laikinai išvyko dėl karjeros tikslų, o ne dėl didesnės ekonominės gerovės, kaip, tarkime, yra Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje. Dėl to jų poreikis turėti nuolatinį kontaktą su tautiečiais mažesnis, – pastebėtus skirtumus įvardija pašnekovas. – Pavyzdžiui, Šefilde Anglijoje, kur pagal „Erasmus“ studijų mainų programą praleidau metus, pastebėjau, kad daugumos lietuvių draugų ratą sudaro emigravę tautiečiai, o Paryžiuje lietuviai stengiasi daugiau integruotis į vietos gyvenimą. Net ir man pačiam, kaip studentui, artimo ryšio su kitais lietuviais palaikymas nebuvo siekiamybė. Dalyvauti bendruomenės veikloje norėjau daugiau dėl moralinių ir su karjera susijusių priežasčių, o ne dėl to, kad yra didelis noras visada būti tarp bendrataučių. Bet, aišku, tai gali būti tiesiog šališka patirtis.“
Inga Nanartonytė