Pradinis / Kultūra / Porcelianas išlaisvina menininkų vaizduotę

Porcelianas išlaisvina menininkų vaizduotę

Jau ne vienam žinoma, kad po „Nieko rimto“ stogu glaudžiasi ne tik knygos. Skaitytojai pamėgo po ranka turėti ir arbatos puodelius, kurie tarsi istorijos apsigyvena jų savininkų namuose. Nauja kolekcija – nauji pasakojimai, nauji charakteriai. Kartu su dalies kolekcijos kūrėja menininke Sigute Ach žvelgiame ne tik į naujus piešinius, bet ir į pačią porceliano istoriją.

Žmones visais laikais jaudino tai, kas nepasiekiama, apgaubta paslapties šydu, saugoma. Plonytis lyg popierius, baltas lyg sniegas, tvirtas lyg metalas, peršviečiamas, bet nepermatomas porcelianas buvo pavadintas šiuo vardu, nes priminė kriauklę, jūros pagimdytą, perlamutru padengtą… Mat pirmą kartą į Europą porceliano indas atkeliavo Venecijos pirklio laivu ir greitai pavergė karalių vaizduotę. Ne veltui gimtinėje – Kinijoje – jo vardo reikšmė „imperatoriškasis“.

Kiniškas porceliano pavadinimas „china“ šiais laikais gali labai suklaidinti, galėtume pagalvoti, kad tai reiškia „pagaminta Kinijoje“. Ir, remdamiesi šių laikų patirtimi, pagalvotume apie kažką itin pigaus ir nekokybiško. Jau baigiame pamiršti, kad šimtus metų Kinijoje gaminti daiktai buvo imperatoriškos kokybės, o asociacijoms su pigumu – tik apie trisdešimt metų. „Bone China“ ligi šių dienų žymi aukščiausią puodelių ar kitų dailiųjų porceliano gaminių kokybę ir išvertus pažodžiui iš anglų kalbos į lietuvių reiškia kaulo porcelianą. Anglams žodis „china“ – „porcelain“ sinonimas.

Porceliano – tobulos keraminės masės – istorija sekama jau daugiau nei 3000 metų. Dėl to leisiu sau ją papasakoti kaip tikrą PASAKĄ.

Vienoje tolimoje ir debesis siekiančioje šalyje – Kinijoje – jau daug tūkstančių metų teka Saulė. Kiniją valdo imperatorių dinastijos, ir ji mena savo protėvius, kurie kildina save iš drakonų, kalbančių vėžlių ir ugninių gyvačių. Šioje šalyje kirmėlaitės, gyvenančios joms pasodintuose medžiuose, verpia ploniausius šilkus, o dailininkai visą gyvenimą stebi augančius lapus tam, kad galėtų prieš mirtį nupiešti vieną vienintelį piešinį, braukdami plonais teptukais baltu ryžių popieriaus paviršiumi. Auksiniai karpiai žaidžia šios šalies dangų remiančių šventyklų tvenkiniuose. Joje be galo daug aukso, akmenų, slaptų žinių ir išminčių, bet ji saugo savo paslaptis ir yra aptverta neaprėpiama siena.

Seniai seniai vienoje iš Kinijos karalysčių buvo upė. Jos dumblas buvo baltas. Džiovindami, trindami į smulkiausią pudrą, maišydami su mineralais ir vėl minkydami baltąjį molį, kinai jau prieš 3000 metų mokėjo jį įkaitinti iki 1400 °C temperatūros. Nustatydavo jo karštį pagal ugnies spalvą – ji švytėdavo taip pat baltai, kaip ir baltojo molio indo sienelė, po ugnies krikšto tapusi beveik skaidri ir nepaprastai tvirta. Bėgant metams, norėdami pradžiuginti Imperatorių, šimtai dailininkų ir amatininkų ištobulino porceliano indelių formas ir išmoko įmantriausiai juos marginti mėlynais, raudonais ir auksiniais raštais. Bėgo šimtmečiai, ir į paslaptingąją šalį, audžiančią šilką, gaminančią popierių ir sugebančią pagaminti skaidrius neapsakomo baltumo indus, atvyko baltieji Europos pirkliai. Taip apie porcelianą sužinojo baltieji Europos karaliai.

Kinų meistrai saugojo savo paslaptis ir baudė mirtimi kiekvieną, į jas pasikėsinusį. Bet paslaptis – lyg švytintis auksinis rūkas – skatino vėl ir vėl bandyti ją pavogti.

Kiniškojo porceliano paslaptį saugojo pati Kinija – mat jos žemės gelmėse glūdintys baltojo molio kaolino klodai buvo ne vienintelė brangenybė. Kaolinas išties labai tvirta ir balta medžiaga, bet tam, kad ji būtų plastiška ir praleistų šviesą, reikėjo dar kai ko. Tai buvo porceliano akmuo – natūraliai susiformavęs unikalus mineralų mišinys iš kvarco ir lauko špato, randamas tame pačiame Kinijos regione, Dziangsi provincijoje, kur buvo rasti pirmieji didžiuliai kaolino klodai. Ten ir buvo įkurta šimtai pirmųjų porceliano manufaktūrų, jos vėliau virto milžinišku imperatoriaus saugomu porceliano miestu Dzingdedženu.

Žodis „Dziangsi“ lietuviams primena melodingą porceliano puodelio dzingtelėjimą stuktelint per puodelio šoną medine lazdele. Bet 700-aisiais mūsų eros metais jis reiškė „į pietus nuo upės“, o vėliau – „vakarinė upės dalis“.

XV−XVI amžiuje Dzingdedženo vartai saulei leidžiantis būdavo uždaromi ir jo gatvėse visą naktį netildavo ginkluotos sargybos žingsniai. Tai buvo miestas lobynas. Porceliano gamyba klestėjo, ir jo gaminiai keliavo į visą pasaulį. Jie buvo baltasis auksas.

Garsiausi Europos alchemikai jau nuo XVII a. stengėsi atrasti ne tik aukso, bet ir porceliano formulę ir patys pasigaminti šių tauriųjų medžiagų. Abiejų vertė tuo metu buvo lygi. Pirmajam tai padaryti pasisekė kunigaikščio Augusto II, Saksonijos kurfiursto, alchemikui J. F. Bötgeriui.

J. F. Bötgeris dirbo su garsiu matematiku ir fiziku Ehrenfriedu Waltheriu von Tschirnhausu, jis mirė likus metams iki atrandant formulę. J. F. Bötgeris pasiūlė Augustui Stipriajam įkurti porceliano manufaktūrą. 1710 metais Meisene pradėjo veikti pirmasis Europoje porceliano fabrikas. Bijodamas prarasti porceliano gamybos paslaptį, Augustas Stiprusis perkėlė fabriką į Meiseno pilį, o garsųjį alchemiką įkalino ir pastatė sargybą. Tačiau paslapties išsaugoti nepavyko ir porceliano gamyba prasidėjo Rusijoje (ligi šių laikų veikiantis Imperatoriškasis porceliano fabrikas, turintis šimtametes tradicijas), o vėliau ir kitose Europos šalyse.

Gal dabar visai kitomis akimis pažvelgsite į senamadišką plonasienį močiutės puodelį, kurio lėkštelė kažkur nusimetė… Jei turite tokį, paimkite jį ir prineškite prie stalinės lempos. Jei laikydami prieš šviesą matote per sienelę persišviečiančius savo pirštų šešėlius, jei švelniai persišviečia ir puodelį puošiantis piešinys (jei puodelis dekoruotas), tai Jūsų rankose – tūkstančių metų istoriją skaičiuojantis porceliano puodelis. Tiesa, jis pats gali būti pagamintas ir visai neseniai. Pastatykite jį ant stalo ir mediniu pieštuku stuktelėkite per puodelį lyg per muzikinį instrumentą – tai pats tikriausias porceliano testas, – turi pasigirsti melodingas ir aiškus „dzan“, kurio nesupainiosite nei su stiklo, nei su keramikos garsu.

Kodėl, turėdami tiek universalių, viskam tinkamų medžiagų, žmonės nepamiršo porceliano, nepaisydami, kad jo gamyba brangi ir reikalaujanti tobulų technologijų ir meistrystės? Gal todėl, kad niekur nedingo žmogaus poreikis būti sužavėtam. O porcelianas žavi ir užburia, išlaisvindamas menininkų vaizduotę, pamalonindamas grožį mėgstančių žmonių akis ir jausmus.

Dabar, turėdama galimybę suspausti tarp pirštų dar neišdegto porceliano gabalėlį, žinodama, koks nepaprastai trapus jis taps išgaravus drėgmei ir koks tvirtas tarsi plienas taps po iki baltumo įkaitusios ugnies (1420 °C) krikšto, mąstau apie savo naujo projekto „Porcelianiniai jausmai“ idėją. O argi ne visi žmonių atradimai ir siekiai buvo ir yra tokie – porcelianiniai: pradžioje trapūs ir reikalaujantys apsaugos ir subtilumo, vėliau pereinantys išbandymų ugnį, o dar vėliau tampantys tuo, kas tvirta ir gražu, kas lieka palikuoniams. Tad drąsiai minkykit, ploninkit ir formuokit savo gyvenimo porcelianą, linkiu karštos ugnies.

Sigutė Ach

Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: