Pradinis / Nuomonė / Psichologė: „Globos namus palikę jaunuoliai labiausiai nori būti paprastais žmonėmis“

Psichologė: „Globos namus palikę jaunuoliai labiausiai nori būti paprastais žmonėmis“

„Apie vaikų globos namus palikusius auklėtinius visuomenė mąsto dvejopai: arba turi įsitikinimą, kad jie vagys, nusikaltėliai, gatvės vaikai, ragavę narkotikų ir pabuvoję prostitucijos žabangose, arba jaučia jiems gailestį ir elgiasi kaip su  vargšeliais, kuriuos reikia saugoti, globoti ir visko sušelpti. Tačiau realybė kur kas margesnė, o tikros istorijos labai įvairios. Problemas ir egzistuojančią stigmą paneigti sunku, tačiau sėkmės istorijų taip pat nemažai“, sako Kaune veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Actio Catholica Patria“  Savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“  koordinatorė ir psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Psichologė Inga Rusinaitė

Kasdien artimai su tais, kurie augo be tėvų ir į gyvenimą kabinasi palydimi globos namų darbuotojų, bendraujanti ir pagalbą jiems teikianti psichologė sako, kad socialinių ir bendravimo įgūdžių stoka, ryšio tarp laisvės ir atsakomybės nesuvokimas, nemokėjimas valdyti konfliktinių ir stresinių situacijų, negebėjimas planuoti laiko ir savo ateities buvusiems globos namų auklėtiniams dažnai kiša koją ieškant ar net susiradus darbą. Tačiau kartais karti gyvenimo istorija tampa pamoka ir paskata dar stipriau siekti svajonių.

Daro ir meškos paslaugą

Globos namų auklėtiniai – viena tų socialinę atskirtį patiriančių grupių, kurių darbo rinkoje patiriama diskriminacija netiesioginė. Net priešingai – dažnai juos ne tik noriai įdarbina, bet ir atlaidžiau žiūri į darbo rezultatus ar elgesį. „Paradoksas, kad šiuo atveju stigma nebūtinai yra tiesioginė – esą, jei tu iš globos namų, tai darbo nesusirasi. Jei tik norėsi – tikrai susirasi, ypač esant dabartinėms aplinkybėms, kai ekonominė situacija gera, o darbo rankų visiems trūksta. Esu dirbusi su jaunuoliu, kuris per pusę metų sugebėjo įsidarbinti į vienuolika darboviečių. Bėda tik ta, jog ne visi auklėtiniai supranta, kad įsidarbinus kasdien reiks eiti į darbą, dirbti, o ir algą tik kartą per mėnesį, o ne kiekvieną savaitę mokės“, – kiek ironiškai sako I. Rusinaitė-Vaitkuvienė. Jos teigimu, tokios situacijos, kai globos namų auklėtinius į darbą priima, tačiau atlaidžiai žiūri į veiklą, – tikra meškos paslauga patiems jaunuoliams.

„Pavyzdžiui, jaunuolį iš gerų norų įdarbina pažįstami. Viskas gerai, kai viskas sklandžiai klojasi. Tačiau  jei jaunuolis neateina į darbą kelis kartus, bet, nepaisant to, vis tiek yra laikomas įmonėje, jį tik žodžiu sudrausminus, bet realių pasekmių neskyrus, – tai jau meškos paslauga. Toks elgesys yra neadekvatus ir nepadeda žmogui suprasti, kaip iš tiesų funkcionuoja visuomenė, kokie principai veikia darbo rinkoje, už ką darbuotojai yra vertinami ir kaip „ateina“ pinigai. Juk, nuėjęs į kitą, ne savo pažįstamų valdomą įmonę ir „pamiršęs“ ateiti į darbą,  tikrai neišlaikytum darbo vietos“, – aiškina specialistė.

Socialine iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“ siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į socialinę atskirtį patiriančių žmonių situaciją darbo rinkoje, o darbo vietas kuriantys verslai bei kitos organizacijos skatinamos ne tik suteikti šiems žmonėms vienodas galimybes, bet ir vertinti juos pagal profesines kompetencijas bei sugebėjimus, o ne jų asmeninę praeitį.

Vieni slepia, kiti – piktnaudžiauja

Tačiau ar tikrai darbdaviams įdomi žmogaus gyvenimo istorija, jo praeitis? Ir ar dažnai patys jaunuoliai pasakoja, kokia jų dalia?

„Situacijų yra visokių. Vieni  jaunuoliai sugeba priimti faktą, kad augo globos namuose, kaip natūralią savo gyvenimo dalį. Nesigėdija jos, neneigia, ramiai apie tai kalba esant reikalui ir žiūri į ateitį. Tačiau yra ir tų, kurie šį faktą sąmoningai slepia, vengia lankytis ten, kur reikia prisistatyti, pasakoti apie save, savo šeimą. Būna, net mokykloje sąmoningai nesako, kad yra iš vaikų globos namų, kad tik juos vertintų kaip visus ir nedarytų išlygų, nelaikytų vargšeliais, nesiūlytų uogienių ir dešrų. Taip pat  žinau  ir tokių situacijų, kai kolegos, sužinoję apie jaunuolio praeitį, ima atsargiau, nepatikliau žiūrėti ar net savo daiktus arčiau savęs laikyti. Tokios situacijos įstringa, yra skaudžios. Vis dėlto didžioji dalis jų slepia, kad yra iš vaikų globos namų“, – pasakoja I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Tiesa, yra ir kita pusė – kartais gyvenimo istorija ir papiktnaudžiaujama. „Būna ir taip, kad tiesiai šviesiai, neklausti pasako, jog yra iš globos namų ir todėl tikisi paramos, lengvatų. Gaila, bet supratimo, kad ir pats turi atitinkamai elgtis, laikytis įsipareigojimų, ieškoti kompromisų, prisiimti atsakomybę, konfliktus spręsti ramiu tonu ir žodžiais, o ne riksmais ar kumščiais, auklėtiniams kartais pristinga. Bet tam ir esame mes – kad padėtume susitvarkyti, suprasti, kas vyksta, kaip kitaip turėtų  ir galėtų reaguoti“, – aiškina Savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ koordinatorė.

Svarbus lygiavertis požiūris

Pasak jos, šių jaunuolių gyvenimas dažniausiai nelengvas ir pilnas paradoksų, todėl visuomenės, darbdavių palaikymas ir sveikas požiūris tikrai svarbus. „Pavyzdžiui, palikdami globos namus jie patys turi susidėlioti, kaip toliau gyvens, ko griebsis. Tada neretai sutrinka, nebežino, kaip spręsti situacijas ir… laukia nurodymų – konkrečių, griežtų. Juk iki 18 metų juos kasdien gaudavo iš socialinių darbuotojų. Tuo pat metu tiems nurodymams ir priešinasi, mano, kad tai laisvės suvaržymas. Bet be jų gyventi – kur kas sunkiau. Tai būtent balanso radimas, gebėjimas nenuleisti rankų, mokytis iš klaidų ir paklydimų yra tiesiausias kelias į sėkmę“, – įsitikinusi psichologė.

O gerų pavyzdžių, pasak jos, netrūksta. „Didžioji dalis jaunuolių, kol dar nebūna pasirinkę profesijos, galvoja apie kitų vaikų prižiūrėjimą. Pastaraisiais metais ryškėja dar viena tendencija – supratimas, kad asmeninė patirtis gali reikštis kaip vadybiniai gabumai. Gyvenimiška patirtis, būtinybė išgyventi, išmokti derėtis, įtikinti – jei šias savybes ugdai, tinkama linkme nukreipi, atsiveria didelis darbo vietos pasirinkimo galimybių spektras“, – aiškina I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Brandus ir adekvatus, nemenkinantis, tačiau ir ne pernelyg globėjiškas visuomenės ir darbdavių požiūris tokių sėkmės istorijų leistų papasakoti dar daugiau, įsitikinusi specialistė.

„Globos namus palikę jaunuoliai labiausiai nori būti paprastais žmonėmis, kuriuos vertintų lygiai kaip ir kitus. Kuriems nesiūlytų valgyti, nes jie yra pajėgūs patys maisto nusipirkti. Tai kalba apie žmogišką orumą, galėjimą ir gebėjimą būti su kitais ir savimi pasirūpinti“, – reziumuoja I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: