Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Puniškių meilę savo kraštui pajunta ir atvykėliai

Puniškių meilę savo kraštui pajunta ir atvykėliai

Punia neabejotinai yra vienas iš dailiausių Dzūkijos perlų. Dešiniajame Nemuno krante, Nemuno kilpų regioniniame parke įsikūrusi gyvenvietė, kuri beveik 400 metų turėjo Magdeburgo teises, priskiriama prie seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Pasak istorikų, čia dar XIV a. stovėjusi pilis, XV a. pradžioje lankydavęsis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su šeima, nuo seno klestėjo amatai. Šiandien Punia garsėja ne tik turtinga istorija, nuostabiu kraštovaizdžiu, vienu gražiausių Lietuvos piliakalnių, bet ir veiklia bendruomene, saugančia savo krašto tradicijas ir mielai su jomis supažindinančia atvykėlius. Apie bendruomenės veiklą ir Punios kraštą kalbėjomės su visuomeninės organizacijos (VO) „Punios ainiai“ pirmininke Laimute Žūsiniene.

Himno giedojimas liepos 6-ąją, Valstybės dieną
Laimutė Žūsinienė

Aktyvūs nuo pat pradžių

Visuomeninė organizacija „Punios ainiai“ po kiek mažiau nei dvejų metų minės solidų dvidešimtąjį jubiliejų. Jai pradžią davė iniciatyvinė grupė, kurią sudarė keli vietos gyventojai – Albertas Jusas, Virginijus Bučius, Juozas Krušinys, 2001-aisiais sukvietę puniškių susirinkimą ir pasiūlę kurti bendruomenę. Organizacijos pagrindiniais uždaviniais tapo gyventojų įtraukimas į šviečiamąją, kultūrinę bei sportinę veiklą, pagalba šeimoms ir gyvenamosios aplinkos gražinimas.

Aštuonioliktus metus skaičiuojančių „Punios ainių“ dabartinis tikslas – koordinuoti narių, kurių yra apie 80, veiklą ir atstovauti jų interesams, o svarbiausi uždaviniai – organizuoti renginius ir edukacinius užsiėmimus, teikti socialines paslaugas ir kt.

Kaip pasakoja L. Žūsinienė, tik susikūrusi organizacija pradėjo aktyvią veiklą. Pirmiausia inicijavo Punios seniūnijos administracijos perkėlimą iš gretimo Vaisodžių kaimo į buvusį Punios kolūkio administracinį pastatą. Šis pastatas, ilgą laiką nešildytas, buvo atnaujintas, įrengta sporto salė. Bendruomenės narių susibūrimams savivaldybė panaudos teisėmis suteikė laisvas patalpas. Jose palaipsniui buvo įrengta Panemunės dzūko pirkia. Kelerius metus bendruomenė leido laikraštį „Punelė“. Jį redagavo kaimo šviesuolis, poetas Antanas Šarkelė. Buvo sukurta interneto svetainė. Įkurta kraštotyrinė-etnografinė ekspozicija „Punia amžių bėgyje“. Iš rėmėjų ir projektinių lėšų Panemunės dzūko pirkioje pastatyta duonkepė krosnis, nupirkta įranga edukacijoms. Įgyvendinant projektus, kuriuos finansavo ES, Žemės ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ministerija, Alytaus rajono savivaldybė, buvo įrengta lauko pavėsinė, daugiafunkcė sporto aikštelė, svečių namai (8 nakvynės vietos) ir kt.

Himno giedojimas liepos 6-ąją, Valstybės dieną

Puoselėja krašto tradicijas

„Punios ainiai“ atlieka svarbią misiją – saugoja ir puoselėja krašto tradicijas, supažindina su jomis ne tik vietos bei apylinkių jaunimą, bet ir atvykėlius iš visos Lietuvos. Panemunės dzūko pirkioje, pavėsinėje ne tik vyksta bendruomenės susibūrimai, šventės, bet ir vedamos edukacijos „Kulinarinis dzūkų paveldas“, „Gavėnios papročiai“, rengiamos adventinės vakaronės, Vaikų velykėlės ir kiti renginiai.

Turbūt ne vieną, dalyvavusį edukacijoje „Kulinarinis dzūkų paveldas“, čia sugrįžti vilioja dzūkiškų bulvinių bandų skonio prisiminimas. Idėja kepti dzūkiškas bandas bendruomenės nariams kilo vos tik įkūrus Panemunės dzūko pirkią ir pastačius duonkepę krosnį.

Pasak L. Žūsinienės, nors bandos kepamos visoje Dzūkijoje, tačiau kiekvienos šeimininkės savitos. Jas gaminanti „Punios ainių“ bendruomenės narė Ona Kizelienė receptą perėmė iš savo anytos.  Bandos kepamos iš tarkuotų ir virtų bulvių tešlos ant kopūsto lapo duonkepėje krosnyje. Iškepusios supjaustomos ir užpilamos pavilgu. Valgoma su „daryciniu“, t. y. specialiai išsukta varške su grietine.

Toje pat pirkioje paragauti galima ir kito kulinariniam paveldui priklausančio patiekalo – „razavų“ blynų. Šie kepami pagal puniškės Marijonos Bunevičienės išsaugotą receptą iš rupiai maltų kvietinių miltų ir valgomi su spirgučių pavilgu. Apsilankiusieji Panemunės dzūko pirkioje gali ir patys pasigaminti šių gardžių dzūkiškų valgių.

Svarbus faktas – Turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos prieš kelerius metus pripažino, kad Punios kaimo bendruomenės „Punios ainiai“ bulvinių bandų ir „razavų“ blynų kepimas – tarp 10-ies geriausių gastronominių projektų Lietuvoje.

Siekiant krašto paveldu sudominti jaunąją kartą, kraštotyrinės-etnografinės ekspozicijos patalpose pradėtos vykdyti edukacinės programos „Dzūkų tarmės pamokėlė“, „Buities ir ūkio darbai prieš 100 metų“, „Surask Punios lobį“, „Punios legendos ir vietovardžiai“. Apsilankiusiųjų akį traukia ir smalsumą kelia eksponuojami senoviniai žemės ūkio padargai, baldai, namų buities reikmenys, austi ir siuvinėti rūbai, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės ir kt. Šiuos apie Punios krašto gyventojų buitį, kasdienybę pasakojančius eksponatus iš vietinių surinko O. Kizelienė.

Punioje puoselėjamas ne tik kulinarinis paveldas, bet ir kiti amatai. Čia galima susipažinti su sertifikuota juostų audėja Renata Žiūkiene. Ji ne tik mielai dalyvauja bendruomenės renginiuose, bet ir vykdo juostų pynimo, rišimo edukacijas. Medžio drožybos amatui nueiti į užmarštį neleidžia Virginijus Bučius. Būtent šis medžio drožinių meistras ir įrengė Panemunės dzūko pirkią.

Oninių šventė – viena svarbiausių

VO „Punios ainiai“ vykdo įvairias veiklas glaudžiai bendradarbiaudama su Alytaus rajono Kultūros centro Punios skyriumi, Punios seniūnija, biblioteka, mokykla: organizuoja renginius, aplinkos tvarkymo talkas,  rašo  ir įgyvendina projektus. Visose veiklose daug pagalbos ir patarimų gauna iš Alytaus rajono vietos veiklos grupės.

Didžiausi tradiciniai visos seniūnijos renginiai, kuriuos organizuojant svariai prisideda ir VO „Punios ainiai“, – Šaškių turnyras Laisvės gynėjų dienai paminėti, krepšinio varžybos 3×3, skirtos Lietuvos valstybingumo dienai, kapelų šventė „Ant Nemuno kranto“, Šviežios duonelės šventė (Oninės), Bendruomenių ir žemdirbių rudens šventė.

Anot L. Žūsinienės, ypač populiari tapo Oninių šventė, vykstanti Punios piliakalnio prieigose. Bendruomenės nariai, ruošdamiesi jai, pina rugių ir lauko gėlių vainikus, įėjimo vartus, kepa naminę duoną, pyragą, daro girą. Šiuo kulinariniu paveldu vaišinami visi šventės dalyviai. Šiemet Oninių šventė vyko jau aštuonioliktą kartą ir sutraukė tūkstantinį būrį žiūrovų.

Bendruomenė ne tik vykdo projektus, edukacines veiklas, prisideda prie švenčių organizavimo, bet ir leidžiasi į pažintines keliones. Kasmet stengiamasi pakviesti puniškius bent į vieną ekskursiją po Lietuvą.

Siekia įtraukti jaunimą

VO „Punios ainiai“ siekia įgyvendinti naujas idėjas, kurios būtų patrauklios tiek atvykstantiems, tiek vietos gyventojams. Viena iš siekiamybių – pritraukti į veiklas jaunimą.

Jauni žmonės, kurių kaime nėra daug, labiausiai susidomėję sportu. Jie turi galimybę žaisti krepšinį, tinklinį ir sportuoti treniruoklių salėje.

L. Žūsinienės manymu, norint suburti veiklią bendruomenę ir kartu įtraukti jaunimą, reikia rasti jiems įdomių veiklų, kalbėtis su kiekvienu asmeniškai ir įtikinti, kad visi jie labai reikalingi. Anot pašnekovės, šioje srityje bendruomenei dar yra kur tobulėti.

Džiaugiasi neabejingais kraštui žmonėmis

Punioje 37 metus gyvenanti L. Žūsinienė bendruomenei pirmininkauja pirmus metus, tačiau bendruomeninė veikla jai nėra naujovė – nuo pat VO „Punios ainiai“ įsikūrimo yra jos narė. Be to, profesinė veikla – Laimutė dirba Alytaus rajono kultūros centro Punios skyriuje – glaudžiai susijusi su bendruomenine: abi reikalauja gebėjimo bendrauti su žmonėmis, juos telkti, atliepti jų kultūrinius poreikius, dirbti su meile savai kultūrai.

Moteris džiaugiasi, kad Punioje gyvena daug veiklių, visada turinčių idėjų, neabejingų kraštui žmonių. Bendruomeninėje veikloje ji visuomet gali atsiremti į Oną Kizelienę, Virginijų Bučių, Ireną Kaškonienę, Almą Davidavičienę, Astą Šarkelienę, Gintautą Šmitą, Danutę Chablak ir kitus veiklius kraštiečius.

Punia – piligrimų maršruto dalis

Punia – gausiai turistų lankomas kraštas. Bendruomenė stengiasi į tai atsižvelgti planuodama savo veiklą. „Turime gražų kraštovaizdį, piliakalnį, todėl norėtųsi, kad svečias čia rastų ir įvairių paslaugų – galėtų išgirsti garsią krašto istoriją, pavalgyti, įsigyti suvenyrų“, – sako L. Žūsinienė.

Prieš kelerius metus vietovės gyvenimą gerokai pagyvino tai, kad Punia buvo įtraukta į tarptautinį Šv. Jokūbo kultūrinį pažintinį maršrutą (Camino de Santjago), jungiantį Lietuvą su bendru Šv. Jokūbo kelių tinklu Europoje. Šio tinklo keliai Lietuvoje (Camino Lituano) parengti Tarptautinio Šv. Jokūbo kelio pagrindu. Punios nakvynės svečių namuose apsistoja piligrimai iš Lietuvos, sulaukiama ir užsieniečių.

Atvykusių į Punią akį iš tolo traukia baltuojanti 1863 metais pastatyta ir neobarokiniais architektūros elementais išpuošta Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia su iškiliais bokštais.

Vos pasukus už bažnytėlės dešiniau akmenimis grįstas takas rodo kelią Punios piliakalnio link. Kairėje pusėje stovi kukli mūrinė Šv. Jokūbo koplytėlė, skirta 1831 metų sukilimo dalyviams atminti. Toliau akmenuotas takas pro medžių alėją veda į gražiai sutvarkytą atokvėpio aikštelę piliakalnio papėdėje.

Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad piliakalnio vietovėje buvo gyvenama dar akmens amžiuje. Rasta lygioji keramika rodo, jog gyvenvietė čia buvo ir I tūkst. pr. Kr. Piliakalnis datuojamas XIV a. pab. – XV a. pr. Manoma, kad čia stovėjo medinė Punios pilis, kurios apylinkes 1382 m. niokojo kryžiuočiai.

Šiuo metu „Punios ainiai“ drauge su Trakų, Prienų, Lazdijų ir Alytaus rajonų vietos veiklos grupe dalyvauja bendrame projekte „Dzūkijos piliakalnių kelias“. 16 mėnesių trukmės (nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2020 sausio 31 d.) projekto  tikslas – skatinti vietos gyventojų socialinį aktyvumą bei verslumą, parengiant Dzūkijos piliakalnių kelią ir įtraukiant į veiklas senyvo amžiaus žmones, negalią turinčius asmenis, daugiavaikes šeimas.

Tad prieš beveik du dešimtmečius veiklių puniškių pradėta bendruomeninė veikla nesustoja ir šiandien – savo kraštą mylintys žmonės stengiasi, kad Punią pamiltų ne tik jaunoji karta, bet ir visi atvykėliai.

Inga Nanartonytė

Bendruomenės archyvo nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Scroll To Top
%d bloggers like this: