Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Rašytoja Rūta Baublytė-Kaufmann – apie netikėtus gyvenimo posūkius ir identiteto paieškas Šveicarijoje

Rašytoja Rūta Baublytė-Kaufmann – apie netikėtus gyvenimo posūkius ir identiteto paieškas Šveicarijoje

Galbūt šiandien Rūtą kalbintume kaip šokių mokytoją ar choreografę, tačiau gyvenimo aplinkybės ir begalinis žinių troškimas nuvedė talentingąją šokėją kitu keliu. Rūta Baublytė-Kaufmann – humanitarinių mokslų daktarė, pedagogė, o dabar ir rašytoja, savo kūryboje nagrinėjanti tapatybės problemas, iš šveicariškosios perspektyvos žvelgianti į gimtąją Lietuvą, jos istoriją ir žmonių likimus. 

Rūta Baublytė-Kaufmann. Ruduo Alpėse

Šokio „bacila“

Nuo vaikystės Rūta buvo smalsi ir turėjo daugybę pomėgių: piešė, skambino pianinu, rimtai sportavo meninę gimnastiką, daug skaitė. Labiau mėgo užsiimti individualia veikla – viena skaityti, piešti ar svajoti – nei žaisti kieme su kitais vaikais.

Dar vieną aistrą atrado būdama trylikos – pradėjo šokti Birutės Letukaitės vadovaujamame šokio teatre „Aura“. Metams bėgant šokis užėmė vis didesnę vietą jos gyvenime. „Buvo pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis. Birutė Letukaitė įdėjo daug laiko, energijos vystydama ir populiarindama šiuolaikinį šokį Lietuvoje ir mane užkrėtė šia „bacila“. Važinėjome po tarptautinius festivalius, priimdavome užsienio choreografus, kurie sutikdavo nemokamai per savaitę ar dvi mums pastatyti spektakliuką, vesti pamokas. Juos apgyvendindavome šokėjų namuose, pasiskirstydavome, kas kada kvies į savo namus pietauti. Dirbdavome vasaromis ir vakarais, po mokslų ir darbų. Tuo metu save ateityje mačiau tik kaip profesionalią šokėją ir choreografę“, – prisimena Rūta.

Nors svajojo apie šokėjos ir choreografės karjerą, vis dėlto iš pradžių pasirinko ne šokio, o filologijos studijas. „Kadangi visada gerai sekėsi lietuvių kalba, baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti lietuvių filologijos, kad, kaip mano tėvai sakė, įgyčiau „normalią“ specialybę“, – šypteli. Tačiau vos gavusi bakalauro diplomą išvyko į Londono šiuolaikinio šokio mokyklą studijuoti šiuolaikinio šokio ir choreografijos. Deja, po kelerių metų šokėjos karjerą teko nutraukti dėl sveikatos.

Nauja profesinė kryptis

Prieš nutraukdama šokėjos karjerą, lietuvė šoko ir kūrė choreografiją ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje. Būtent Šveicarijoje, dirbdama viename spektaklyje, ji sutiko savo būsimą vyrą Pierre’ą – muzikos kūrėją ir atlikėją. Pasiryžo šeiminę laimę kurti mylimojo krašte.

Su vyru ir vaikais viešint Lietuvoje

Šveicarijoje, Nešatelio universitete, Rūta vėl pasinėrė į mokslus. Įgijo anglų ir prancūzų literatūros bei filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau, jau gimus antrajam vaikui, baigė anglų literatūros magistrantūrą, įgijo pedagoginį diplomą, kad galėtų dėstyti mokyklose. Porą metų padirbusi, įstojo į doktorantūrą ir 2017-aisiais apsigynė daktaro disertaciją. Praėjusiais metais Anglijos leidykla „Palgrave Macmillan“ išleido jos disertaciją – mokslinę knygą „The Architecture of space-time in the novels of Jane Austen“. Kaip mokslų daktarę, Rūtą domina devynioliktojo amžiaus moterų rašytojų kūryba, ji gilinasi į laiko ir erdvės trajektorijas, cikliškumo bei linijiškumo fenomeną, personažų psichologinius ryšius su jų namų erdvėmis.

R. Baublytė-Kaufmann devynerius metus dėsto anglų kalbą verslo mokykloje ir technologijos universitete. Anot jos, šios patirtys labai skirtingos. „Verslo mokykloje dirbu su 15–19 metų jaunimu ir tai reikalauja labai daug energijos. Tai tikra mokykla su disciplinos palaikymu, namų darbų tikrinimu, mokiniais, bandančiais išverkti ar išsireikalauti geresnį pažymį, kurio nenusipelnė… – vieną savo veiklos pusę apibūdina pašnekovė ir priduria, kad darbas su būsimaisiais inžinieriais jai daug malonesnis.

Rūta prisipažįsta labiau mėgstanti mokytis nei mokyti kitus. Disertacijos rašymą laiko viena geriausių savo gyvenimo patirčių ir, jei tik galėtų, mielai tęstų mokslinę veiklą.

Jos teigimu, lyginant šokėjos ir dėstytojos darbą, išryškėja įdomūs skirtumai emociniame lygmenyje. „Šokdama labai pavargdavau fiziškai, bet emociškai išsilaisvindavau. Dėstydama turiu visą laiką kontroliuoti savo emocijas, neleisti joms iškilti į paviršių ir manęs užvaldyti. Tad nors fiziškai darbas lengvesnis, iš esmės pavargstu daug labiau“, – lygina dabartinę ir ankstesnę veiklas.

Dešimtmetį trukusi adaptacija

R. Baublytė-Kaufmann Šveicarijoje skaičiuoja aštuonioliktus metus. Sako, jog tam, kad prisijaukintų šią šalį, prireikė net dešimtmečio. Sunkumų lietuvei kėlė identiteto problema – tiek profesinio, tiek nacionalinio. „Atvažiavau būdama šokėja, tačiau greitai vėl tapau studente. Jaučiausi taip, lyg visa, ką iki šiol buvau padariusi, būtų nubraukta ir turėčiau pradėti nuo nulio, – savo, kaip naujos imigrantės, jauseną prisimena Rūta. – Žmonės apie Lietuvą nieko nežinojo, nuolat atsimušdavau į įvairius stereotipus apie rytų europiečius, klišes ir tai mane žeisdavo. Dažnai apimdavo jausmas, kad aplinkiniai nori žaisti „išgelbėtojus“, ištraukusius mane iš kokio tai skurdo, vargo, suteikiančius man naujų galimybių. O aš tuo metu jaučiausi priešingai – praradusi galimybes, savo profesinių ir asmeninių ryšių tinklą. Staiga dingo visi spontaniški ir, kaip man anksčiau atrodė, atsitiktiniai projektai, kurių buvo pilna Kaune. Tada ir suvokiau, kad nieko atsitiktinio tenai nebuvo.“

Su sūnumi Mantu. Alečo ledynas, Alpės

Didelių pasikeitimų įvyko ir Rūtos asmeniniame gyvenime: tapimas mama, persikraustymas gyventi į mažą La Neuveville miestelį – priešingybę Londonui, Ciurichui ar net Kaunui… Šeima šiame gražiame viduramžiškame prie ežero įsikūrusiame Pierre’o gimtajame miestelyje nuomojasi butą senamiestyje, aštuonioliktojo amžiaus name. Anot pašnekovės, La Neuveville turi viską, ko reikia: mokyklų, maisto parduotuvių, vaistinę, knygyną, paštą, kino teatrą, koncertų salę. Čia pat ežeras, vynuogynai, į kalną kylantis miškas, kriokliai ir geležinkelio linija.

Prancūziškai šveicariška mama

Rūta save vadina prancūziškai šveicariška mama. Susilaukusi pirmojo vaiko, jautėsi gana vieniša socialine prasme. Su šypsena sako, kad tapo mama žiūrėdama prancūzų televizijos programą „Les Maternelles“. Jai buvo keista atvažiavus Lietuvą ir pamačius, kad draugės su vaikais elgiasi kitaip.

Kitaip nei Lietuvoje, motinystės atostogos Šveicarijoje trunka tik keturis mėnesius, gal dėl to, pašnekovės manymu, organizacija, reguliarus ritmas yra labai svarbu. Prancūziškoje Šveicarijos dalyje mokyklą privaloma pradėti lankyti nuo ketverių. Vaikai mokosi ne tik rašyti ir skaičiuoti, bet ir elgtis visuomenėje.

R. Baublytės-Kaufmann sūnūs – penkiolikmetis ir dešimtmetis – nuo pat gimimo gyvena Šveicarijoje. Mokykloje, draugų rate juos nuolat supa prancūzų kalba. Nors moteris stengiasi su abiem kalbėti tik lietuviškai, juodu dažnai atsako prancūziškai. Bandymai su tuo kovoti rezultatų nedavė – Rūta pastebėjo, kad tai jiems atima norą išvis ką nors pasakoti. Dabar į vaikų kalbinę elgseną moteris žiūri tolerantiškiau ir džiaugiasi, kad su seneliais, proseneliais šie bendrauja lietuviškai. Be to, jie atranda kitų dalykų, jungiančių juos su Lietuva. Pavyzdžiui, vyresnysis sūnus Simas rimtai treniruojasi krepšinį. Krepšinio pasaulyje jam nereikia aiškinti, kas yra Lietuva. Taip jis rado savo ryšį su ja ir būdą didžiuotis savo kilme.

La Neuveville pro Rūtos buto langą
La Neuveville vynuogynai ir miškas

Kai svetima duona tampa gardesnė už lietuvišką

Per aštuoniolika metų nepastebimai keitėsi Rūtos santykis su Lietuva, požiūris į bendrus procesus, visuomenės vystymosi tendencijas. Anot jos, iš toli matyti mažiau detalių, bet pilnesnis bendras vaizdas. Gyvenant svetur iškilo tapatybės klausimas. „Pastebėjau, kad dažniau mąstau apie save kaip apie kaunietę nei apskritai kaip apie lietuvę, – sako Rūta. – Juk Kaunas mano vaikystės, paauglystės ir pirmųjų savarankiško gyvenimo žingsnių vieta – jame formavosi mano asmenybės pamatai.“

Gimtojo krašto ilgesys ilgainiui prislopo, bet vis dar aplanko kartu su brangiais prisiminimais. „Mintyse retkarčiais vis praeinu Vilniaus gatve, apsuku Santakos ratą. Pasiilgstu vasarų prie Veisiejo ežero su vandens lelijomis, laumžirgiais ir šokinėjančiomis žuvytėmis vakarais. Kai kurių dalykų, kurių pasiilgstu, jau nebėra ar net nebegali būti. Atmintyje labai aiškiai užsifiksavę paskutiniai metai prieš išvykimą, o tas pasaulis, tie žmonės, tie santykiai, tokie, kokie tada buvo, jau nebeegzistuoja. Kadangi neturėjau progos stebėti, kaip jie palaipsniui keitėsi, augo ar nyko, vis atrodo, kad turėtų dar būti ten, tame erdvėlaikyje“, – kalba Rūta.  

Pirmus dešimt metų ji dar pasiilgdavusi kai kurių lietuviškų valgių, maisto produktų. Dabar nebe. „Pamenu, man apsigyvenus Šveicarijoje vienas vyro pažįstamas vengras, emigravęs dar sovietiniais metais, sakė, kad kai šveicariška duona man pradės atrodyti skanesnė už lietuvišką – būsiu visiškai integravusis. Atrodė, kokia absurdiška mintis. Šveicariškos duonos tada tiesiog negalėjau pakęsti. Bet taip ir atsitiko!“ – šypteli.

Kūryboje – tapatybės tema

R. Baublytė-Kaufmann daug mąsto tapatybės tema: kaip ji kinta skirtingais gyvenimo etapais, kaip ją veikia įvairūs vaidmenys: miestietės, studentės, mamos… Ši tema paliečiama jos pirmajame romane lietuvių kalba „Prasilenkusios“. Jame juntamas ir autorės domėjimasis psichogenealogija. „Psichogenealogijos klausimai mane domina jau apie dešimtį metų. Tiek savo, tiek aplinkinių gyvenime pastebiu pasikartojančias schemas, lyg iš kartos į kartą pereinančius brėžinius, atsikartojimus. Romane bandžiau sukurti gana kraštutinę situaciją, kai močiutė ir anūkė viena kitos niekada nepažinojo, niekada nesusitiko, bet vis tiek rasti jų „bendrą vardiklį“, atskleisti jų pasirinkimų, norų, svajonių paraleles ir netiesiogines sankirtas“, – paaiškina Rūta, rimtai dirbti prie romano pradėjusi tik apsigynusi disertaciją, kai tam atsirado daugiau laiko ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Romanas „Prasilenkusios“ nėra autobiografinis, bet jame rašytoja rėmėsi senelių prisiminimais apie gyvenimą tarpukario ir karo metais, todėl yra daug iš realaus gyvenimo paimtų detalių: pavyzdžiui, anekdotai su Liucijos kavalieriais – iš močiutės Marijonos „asmeninio archyvo“. Rūtos senelis – istorikas – padėjo geriau suvokti to meto politinį klimatą.

Paklausta, koks jausmas laikyti rankose savo knygą, Rūta apgailestauja nemokanti tiesiog mėgautis rezultatu: „Man vis atrodo, kad dar nepakankamai padariau, nepakankamai gerai, tiksliai…“ Vis dėlto į rankraštį jau gula antrojo romano eilutės. Jame autorė grįš prie tapatybės ir psichogenealogijos temų, tik kūrinio veiksmas vyks kitu laiku ir kitoje erdvėje – devynioliktojo amžiaus pradžios ir dvidešimtojo amžiaus pabaigos Lietuvoje. Kūrinyje, anot rašytojos, bus nagrinėjami laisvės ir namų konceptai.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Rūtos asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: