Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė – pilietiškumo pavyzdys

Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė – pilietiškumo pavyzdys

Pažintis su Rėkyvos gyvenvietės bendruomene, įsikūrusia Šiaulių miesto savivaldybėje, įdomi ir įkvepianti. Ypač su jai jau 15 metų vadovaujančia energinga visuomenininke Nijole Malakauskiene, dėl kurios atsidavimo žmonėms ir tvirto charakterio nuveikta daug prasmingų darbų rėkyviškių labui. Tačiau svarbiausia, kad veikliai moteriai pavyko išjudinti gyventojus, užkrėsti juos pilietiškumo pavyzdžiu.

15 bendruomeninės veiklos metų

Bendruomenės gimtadieniu galima laikyti 2003 m. sausio 23 d., kai Rėkyvos kultūros namuose dešimties vietos gyventojų iniciatyva įvyko steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo 80 Rėkyvos gyventojų. Priimti įstatai, išrinktas bendruomenės pirmininkas ir bendruomenės atstovas (dabar jis vadinamas seniūnaičiu). „Mūsų bendruomenė unikali tuo, kad mūsų prašymu 2004 metais buvo įsteigta seniūnija. Joje vasario 9 d. pradėjau dirbti vyriausiąja specialiste. Deja, dirbau tik 2,5 metų, nes tokie darbuotojai kaip aš nepritampa prie biurokratų“, – sako N. Malakauskienė.

Būtent jai ir kilo mintis suburti bendruomenę, tikintis, kad taip vietos gyventojų problemas spręsti taps lengviau. „Rėkyvos gyvenvietė iki 2003 metų nebuvo prijungta prie centrinės vandenvietės. Turėjome savo vandens bokštą, kuris tiekė labai prastos kokybės geriamąjį vandenį. Dirbant namo bendrijos pirmininke man teko papildomai susidurti su šia problema: dažnai užsinešdavo šilumokaitis ir jį reikėdavo plauti, o tai gyventojams kainuodavo papildomus pinigus, jiems reikėdavo kęsti nepatogumus… Teko vienai pačiai pereiti ilgą, sudėtingą įrodinėjimo kelią, kol AB ,,Šiaulių vandenys“ galiausiai paklojo vamzdyną ir prijungė gyvenvietę prie centrinės vandenvietės. Supratau, kad vienai sudėtinga kovoti, kilo mintis burtis ir kurti organizaciją“, – bendruomenės ištakas prisimena jos įkūrimo iniciatorė ir kol kas vienintelė pirmininkė per 15 metų laikotarpį.

Bendruomenėje dabar yra 70 narių. „Dauguma senjorai, nes dabartiniam jaunimui ši veikla neįdomi, – sako pašnekovė. – Pradžioje dirbau, galima sakyti, tik su jaunimu, kurie norėjo dirbti, patys inicijuodavo veiklą. Deja, daugelis pačių darbščiausiųjų jau užaugo ir emigravo.“

Nestebina tai, kad visuomeniškumas nesvetimas ir N. Malakauskienės sūnums – visi trys nėra abejingi bendruomenės veiklai. „Du vyresnieji anksčiau į šią veiklą įsitraukdavo patys, tačiau sukūrę savo šeimas tapo tik jos rėmėjais. Tik jauniausiasis sūnus, kuris vis dar gyvena su mumis, liko bendruomenės fanatiku. Nors šiuo metu mes jau nebegyvename Rėkyvoje, tačiau jis, kiek tik leidžia galimybės, po darbo vis važiuoja ten“, – pasakoja ji.

Nors šeimos supratimo ir palaikymo netrūksta, vietoje nenustygstanti moteris pripažįsta, kad kartais artimiesiems jos dėmesio išties pristinga: „Manau, kad šeimos nariai apsidžiaugtų, jei dažniau būčiau namuose ir juos palepinčiau. Jie laukia, kantriai laukia, kada baigsiu šią veiklą, ypač mano vyras… Šiandien ir aš pati negaliu atsakyti, kada tokia šventė mūsų namuose įvyks…“

Nors yra įgijusi maisto pramonės darbuotojo specialybę, N. Malakauskienė darbuojasi kaip namų bendrijų pirmininkė. „Taip jau susiklostė, kad reikėjo imtis visiškai kitokios veiklos, teko baigti Gyvenimo universitetą“, – sako ji.

Idėjų daug – reikia tik žmonių

Rėkyvos bendruomeninė organizacija veikia trijose – socialinėje, švietimo ir kultūros – srityse. Daugiausia dėmesio skiriama gyventojų bendruomeniškumo ugdymui, jų pilietinės raiškos skatinimui, vietos bendruomenės informuotumo gerinimui, žinių visuomenės vietos bendruomenės lygmeniu kūrimui, gyventojų teisėtų interesų gynimui, kultūros ir sveikatingumo lygio kėlimui, laisvalaikio turtinimui ir įvairinimui.

Per 15 metų laikotarpį nuveikta nemažai reikšmingų darbų, pradedant nuo gyventojams teikiamų paslaugų gerinimo ir pasiekiamumo didinimo, ekskursijų vaikams rengimo, baigiant gyvenvietės aplinkos gražinimu. „2005 metais bendruomenės reikalavimu buvo nutiestas tiltas į ežerą, pastatyta krepšinio aikštelė, įrengtas pėsčiųjų takas nuo kapinaičių iki parko, iki šiol atliekami tyrimai dėl Rėkyvos ežero, – pasakoja bendruomenės vedlė. – Kadangi Rėkyvos parkas buvo paskelbtas Rėkyvos miško parku, savivaldybė atsisakė jį tvarkyti, todėl bendruomenė tvarko jį savomis jėgomis kartu su Šiaulių apygardos probacijos tarnybos atsiųstais žmonėmis.“

Daugybė šios organizacijos nuveiktų darbų užfiksuota išleistame 2003–2006 metų bendruomenės metraštyje.

Be jau minėtojo metraščio, bendruomenė yra išleidusi ir šios organizacijos narės Vitalijos Sėjūnienės poezijos knygelę. Tai – reikšmingas šios kūrėjos palikimas. „Kol ją prikalbinau išleisti šią knygelę! Vakarais eidavau ir kaulydavau po vieną eilėraštį, o kartais ir po vieną posmą… Praėjusiais metais ji amžiams paliko mus, tačiau darbas liko. Džiaugiuosi prisidėjusi prie to“, – pasakoja pašnekovė.

N. Malakauskienė džiaugiasi gražia ilgamete draugyste su Šiaulių apygardos probacijos tarnyba, su kuria bendradarbiaujama vykdant įvairius projektus, pvz., „Rėkyvos lydeka“ (šio projekto metu probacijos tarnybos atsiųsti žmonės atlieka budėtojų vaidmenį lydekų neršto metu), „Sutelktumo stiprinimas pasitelkiant kūrybinę veiklą“ (probacijos tarnybos įskaitoje esantys žmonės kuria atvirukus, dovanų maišelius, pakvietimus ir kitus kūrybinius darbus).

Bendruomenė bendradarbiauja ir su labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“ – dalyvauja jo rengiamose akcijose, lanko savo sergančius bendruomenės narius.

Nemažai metų Rėkyvos bendruomenė kviečia žmones į įvairius būrelius. „Turėjome puikią keramikos būrelio vadovę, tačiau negalėjome jai sumokėti už darbą. Vėliau kvietėme gyventojus kurti įvairiausius darbelius iš popieriaus, medžiagų, karoliukų… Būrelius vedė mūsų savanorė Jurgita, o šiuo metu jiems vadovauja Lina. Kadangi esame nelojalūs savivaldybei, todėl projektai atitinkamai finansuojami, o medžiagos kainuoja brangiai, tad dažnai tenka patuštinti savo kišenes arba pasirinkti medžiagų iš ten, kur kiti išmeta“, – pasakoja išeitį, rodos, iš bet kokios padėties gebanti rasti bendruomenės pirmininkė.

Per kūrybines veiklas bendruomenė skatina socialinę atskirtį patiriančių asmenų (senjorų, socialinės rizikos šeimų, Šiaulių apygardos probacijos priežiūroje esančių asmenų ir kt.), savanorių, įvairių kartų bendravimą, solidarumą, saugumą, saviugdą, jaunimo užimtumą ir įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą, bendruomenės  narių sutelktumą ir užimtumą.

Šiais metais bendruomenė, parengusi projektą „Valstybės diena tautiškai“, gavo 600 eurų finansavimą iš Šiaulių miesto savivaldybės tautiniams rūbams pasisiūti. Turėti šiuos rūbus – sena bendruomenės svajonė. „Jau nemažai metų Valstybės dieną renkamės prie bendruomenės patalpų ir 21 val. giedame „Tautišką giesmę“. Svajojome Liepos 6-ąją pasitikti pasipuošę tautiniais drabužiais. Na ir štai šiemet rengsime būrelius ir jų metu siūsimės sijonus, liemenes, karūnas…“ – planus atskleidžia bendruomenės siela.

„Neseniai atėjo džiugi žinia iš LR Vidaus reikalų ministerijos. Dalyvavome iniciatyvų konkurse ir mūsų teikta iniciatyva ,,Į vienybę ir saugumą per bendrą darbą, kūrybą“ buvo įvertinta garbinga trečiąja vieta. Skirta 300 eurų paskatinamoji premija ir padėka“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė. Šio projekto tikslas – į prevencinę veiklą, kūrybinį darbą įtraukti visuomenę, nuteistuosius, grįžusius iš įkalinimo įstaigų, Šiaulių apygardos probacijos priežiūroje esančius asmenis kurti, dirbti kartu.

N. Malakauskienė sako, kad darbų, idėjų dar yra daug, reikia tik daugiau žmonių įsitraukimo.

Pašnekovės teigimu, dabartiniai bendruomenės nariai prie organizacijos veiklos prisideda kiekvienas pagal savo galimybes. Kiekvieno indėliu ji labai džiaugiasi. Itin svarbias pareigas atlieka bendruomenės finansininkė. „Kaip žmogus be kraujo, taip bet kuri organizacija negali funkcionuoti be sąžiningo ir reiklaus finansininko. Mūsų bendruomenės buhalterė Albina Kazlauskienė ne tik padeda tvarkyti organizacijos piniginius reikalus, bet yra ir jos steigėja. Ne kiekviena visuomeninė organizacija gali pasigirti profesionaliu finansininku, kokia yra mūsų Albina, – sako  N. Malakauskienė. – Toks darbas dažniausiai lieka nepastebėtas, nes iš bendruomenės narių mažai kam rūpi skaičiai, ataskaitos. O juk kasmet visuomenininkai yra apkraunami vis papildomais skaičiavimais, ataskaitomis.“

Sunkiausia įveikti abejingumą

Didesniuose savivaldybės projektų konkursuose Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė nedalyvauja. Organizacijos pirmininkė sako, kad lėšų bendruomenių projektams skirstymo sistema jai atrodo stokojanti objektyvumo. Jai sunku suprasti ir tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skiriamos lėšos remti bendruomeninei veiklai savivaldybėse skirstomos ne pagal vietos bendruomeninių organizacijų darbą, veiklumą, narių gausumą, o pagal to mikrorajono ar gyvenvietės gyventojų skaičių: vienoms organizacijoms skiriami keli tūkstančiai eurų, o kitoms – dešimtys tūkstančių.

N. Malakauskienė atvira – sunkumų vadovauti bendruomenei visada kildavo, tačiau dabar galbūt kiek sunkiau. „Bene sunkiausia yra dėl pačių žmonių abejingumo savo aplinkai, artimo žmogaus supratimo trūkumo ir, be abejonės, valdžios požiūrio į visuomenininkus. Anksčiau dar buvo galima suorganizuoti piketą ar mitingą, o dabar to padaryti neįmanoma, nes žmonės nusivylę valdžios abejingumu, skaldymu… Jie mato tokią neteisybę, kai dažniausiai garbinami, apdovanojami savanaudžiai, nesiskaitantys su įstatymais, moralės normomis žmonės, o sąžiningi, dirbantys kitų gerovei paliekami užmarštyje ir net dažnai pastatomi patyčioms“, – nuomonę ir pastebėjimus išsako bendruomenės pirmininkė.

„Dar pačioje veiklos pradžioje, laimėję projektą, iš asociacijos „Langas į ateitį“ gavome tris naujus kompiuterius. Tačiau neturėjome patalpų, niekas iš biudžetinių įstaigų nenorėjo jų priimti. Vargais negalais įgrūdome per prievartą bibliotekai. Tikėjausi, kad žmonės ateis mokytis kompiuterinio raštingumo… Deja, kompiuteriai tapo tik žaidimų priemone vaikams. Galbūt pastaruoju metu kas nors pasikeitė, bet kol gyvenau Rėkyvoje, niekada neteko matyti kvietimų ateiti mokytis dirbti kompiuteriu“, – žmonių abejingumu stebisi N. Malakauskienė.

Paklausta apie gyventojų įsitraukimą, ji pripažįsta, kad kasmet vis sunkiau tampa įtraukti naujus žmones į visuomeninę veiklą. „Jiems norisi gauti labdarą, dalyvauti nemokamose šventėse, bet patys prisidėti nenori. Pastaruoju metu žmonės abejingi kainų kėlimui, valdininkų savivalei, neteisingiems įstatymams… Dauguma ėmė rūpintis tik savo gerove, tapo piktesni, uždaresni, nenorintys bendrauti…“ – apgailestauja moteris.

Bendruomenės vairas – ne bet kam

N. Malakauskienės manymu, bendruomenes kaimuose, miesteliuose ir miestuose kurti verta, jei tikslas nėra tik gauti lėšų, kurios patenkintų grupelės žmonių interesus, o iš tiesų siekiama aktyvinti gyventojus, juos šviesti – tik tada bendruomenės gali kažką reikšmingo nuveikti gyventojų labui. „Teko padėti kurtis daugybei bendruomeninių organizacijų, tačiau kai kurios „įsivėlė“ į projektinių lėšų įsisavinimą, pasidavė valdžios įtakai. Tada bendruomeniškumui nebelieka vietos. Keli aktyvistai pasidalija lėšas, tuo visa veikla ir baigiasi“, – nuomone dalijasi pašnekovė.

Paklausta, ką jai pačiai davė ši visuomeninė veikla, ar tai nėra tik pareiga, N. Malakauskienė sako: „Jau pats žodis ,,bendruomenė“ tiesiogiai reiškia bendravimą. Man patinka padėti, bendrauti su įvairiais žmonėmis… Kai gyventojai buvo aktyvesni, patiko organizuoti, dalyvauti visokiose akcijose, rašyti raštus įvairiausioms valstybinėms institucijoms, teikti pasiūlymus Seimo nariams… Tačiau pastaruoju metu žmonėms patinka labdara, nemokamos šventės ir kuo mažiau galvoti, dirbti, stengtis ne tik dėl kitų, bet netgi ir dėl savęs… Malonu buvo dirbti, kai jaunuoliai patys ateidavo pas mane į namus „apsiginklavę“ dalgiais, grėbliais, kastuvais ir eidavome tvarkyti gėlynų, parko, paplūdimio, pėsčiųjų takų… Ir dabartines bendruomenės patalpas susiremontavome patys, padedami rėmėjų. Savivaldybė norėjo jas atimti, bet neatidavėme raktų. Tiesa, jie vėliau pakeitė spyną…“

Moteris prisipažįsta, kad anksčiau bendruomeninė veikla jai buvo išties maloni, tačiau pastaruoju metu tai panašiau į pripratimą, darbą, pareigą. „Pernai bandžiau atsistatydinti, tačiau savanorių, kurie perimtų šią veiklą, neatsirado. Tokių, kurie norėtų tik „nešioti karūną“ atsirastų, tačiau nesinori į tokias rankas atiduoti „užgyventą turtą“ – aktyvius žmones!“ – sako ilgametė bendruomenės pirmininkė, laukianti tinkamos sau pamainos.

„Niekam nepataikavau, nesilenkiau tuštybei, visuomet gyvenau, dirbau, dirbu ir toliau dirbsiu pagal įstatymus, sąžinę ir sveiką protą, aktyvinsiu žmones, žadinsiu juos iš snaudulio, kad jie neleistų apkerpėti vietos įstaigų vadovams bei miesto valdininkams. Ir visai nesvarbu, kuo ateityje dirbsiu. Mes visi esame Lietuvos piliečiai ir turime konstitucinę teisę atvirai išsakyti savo nuomonę ir reikalauti iš mūsų renkamos valdžios dėmesio sau“, – kalba N. Malakauskienė, kuri skatina žmones domėtis valdžios sprendimais, potvarkiais ar įstatymais ir nelikti abejingiems, jeigu jie turi spragų ir yra būtini tobulinti.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: