Kai kalbame apie sveikatos tausojimą ir stiprinimą, daugiausia pabrėžiame mitybą, fizinį aktyvumą, priklausomybių atsisakymą, tačiau sveikatos sistemoje pagrindinė sudedamoji dalis yra dvasinė sveikata. Baigiasi Sveikatingumo metai – kiti metai gali būti tolesnių pokyčių metais, jei didesnį dėmesį skirsime dvasiai.
Dvasios potyriai
Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs vadinamuosius aukštumų potyrius, kokį poveikį jie daro žmogaus psichikai, tolesnei gyvenimo eigai. Prie aukštumų potyrių priskiriamos ir religinės patirtys, ir tos, kurios aiškiai išsiskiria iš kasdienybės ir daro esminį poveikį žmogaus mąstymui, motyvacijai, tikslo siekimui, prasmės suvokimui. Parašyta daugybė mokslinių darbų, kokią įtaką tiek psichinei, tiek visuomeninei, tiek fizinei sveikatai turi vienokios ar kitokios religijos nepaviršutiniškas, bet nefanatiškas praktikavimas.
Anksčiau (Zigmundo Froido laikais) vyravo praktika religines patirtis nagrinėti daugiau gilinantis į psichinių sutrikimų turinčių žmonių religinius potyrius, tačiau jau daug dešimtmečių mokslininkai tyrinėdami pirmenybę teikia sveikų žmonių patirčiai analizuoti ir apibendrinti. Ir išvados nedviprasmiškos: tikėjimas labai svarbus žmogaus brandai, motyvacijai, darnai, laimei ir galiausiai sėkmingam gyvenimui.
Dvasia hebrajiškai yra „Ruah“. Šio žodžio pirmoji prasmė yra „dvelksmas“, „oras“, „vėjas“, „kvėpavimas“. Praktine prasme tai, galima sakyti, Šventosios Dvasios kvėpavimas mumyse, kuris reiškiasi per asmeninę maldą. Biblijos Pradžios knygoje teigiama, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir „įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. Kiekvienas žmogus turi savyje tos dieviškos Dvasios, gyvybės pradmenis, tačiau jos gyvastingumą reikia nuolat palaikyti, tuo kvėpuoti. Nekvėpuoja lavonas.
Žodis „entuziazmas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „enthusiasmos“ (angl. enthusiasm), o šį sudaro šios kalbos žodžiai EN ir THEOS. Pirmasis šiuo atveju reiškia „turintis savyje“, o antrasis – „Dievą“. Taigi originalo kalba entuziazmas reiškia „turintis savyje Dievą“. Žodynuose šis žodis apibrėžiamas: „didelis dvasios pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas, įkarštis“.
Kai dvasia serga ir dūsta
Kupinų „dvasios“, entuziazmo mūsų visuomenėje per daug nerasime, priešingai, labiau vyrauja pesimizmas, nusivylimas, iš dvasios tuštumos kylančios įvairios priklausomybės, galiausiai savižudybės ir kitokios savęs ir kitų naikinimo formos. Žmonėms patinka save gniuždyti neigiamu mąstymu, kaltės jausmu, nekonstruktyvia kitų ir savęs kritika, „alsavimu bejėgyste“. Suprantama, į tai mus stumia aplinka, kažkiek genai, bet kuo tapsim, kryptį, pasirenkame patys. Tai esminė tikėjimo nuostata: žmogus nėra nei genų, nei auklėjimo, nei aplinkybių visiškas kalinys. Jis gali keistis padedamas Dvasios! Jis gali keisti pirmiausia savo požiūrį į įvairias situacijas ir jose matyti ne tik problemą, bet ir galimybę.
Vienas iš pavyzdžių, kad ir neigiamus dalykus galima pakeisti į gerus, tai Timo Guenardo autobiografija, parašyta knygoje „Stipriau už neapykantą“: trejų metukų vaiką prie stulpo pririšo ir paliko mama, jam teko gyventi vaikų namuose ir iš jų sprukti, paauglystėje verstis nusikalstama veikla Paryžiuje, atsidurti kolonijoje, kaip profesionaliam boksininkui ringe vis galvoti, kaip nužudyti savo tėvą. Tačiau virsmas įmanomas!
Šiandien Timas (kelis kartus lankęsis ir Lietuvoje) augina 4 vaikus, važinėja po auklėjimo įstaigas su misija. „Širdis tapo mano ringu. Kiekviename iš mūsų vyksta meilės kova. Mokyklose, kalėjimuose, stadionuose sutikau tūkstančius jaunų žmonių. Jiems pasakoju savo mėgstamiausią palyginimą, kurį išmokau iš gyvenimo – mėšlo maldą. Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. Tai mūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti“, – prisiminimų knygoje „Stipriau už neapykantą“ rašo T. Guenardas.
Bitininkas Timas vaizdžiai ir įkvepiančiai rašo: „Aplink mane sukasi bitė, dūzgia prie veido, grįžta prie gėlės jau apsunkusi nuo žiedadulkių. Jos gyvenimas sutvarkytas tarsi partitūra, ji groja savo likimo melodiją, savo genetinio kodo perduodamus nekintamus įsakus. Bitė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, negali pakeisti savo elgesio. Žmogus gali. Žmogus yra laisvas. Žmogus laisvai gali pakreipti savo lemtį geriausio arba blogiausio link. Aš, alkoholiko sūnus, pamestas vaikas, sudaviau smūgį likimui. Priverčiau meluoti genetiką.“
Prasmė ir dėkingumas gydo
Naujos psichoterapijos krypties logoterapijos pradininkas, Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius, 29 pasaulio universitetų garbės daktaras Viktoras Franklis žmogaus gebėjimą bet kokiomis situacijomis įžvelgti prasmę laikė pagrindine sveikumo galimybe ir esme. Pats perėjęs koncentracijos stovyklos siaubą išplėtojo prasmės terapiją, kuri yra artima krikščioniškajai sampratai, kad bet kokiomis situacijomis žmogus lieka Dievo partneriu ir viskas (net blogiausios padėtys) gali būti naudingos – priklauso nuo mūsų požiūrio, apsisprendimo, laikysenos.
Materialinėms gyvenimo sąlygoms gerėjant, žmonių dvasinė sveikata netampa vis geresnė. Ir juokaujant, ir rimtai besiskundžiančiam ir blogas nuotaikas pamėgusiam, depresuojančiam žmogui tenka su šypsena tarstelėti: „Jus reikia išvežti į Sibirą.“ Turime tokią skaudžią šalies patirtį, kuri gali ir įkvėpti. Galima pabandyti įsivaizduoti į Sibiro platybes ištremtųjų jauseną: atskirti nuo įprastos gyvenamosios aplinkos, žemės, mėgstamo darbo, išvežti mirti… Bet tokių žmonių savižudybių atvejai buvo reti. Tad ko mums depresuoti dėl niekų? Blogos nuotaikos debesėlius sklaido dėkingumas. Biblijoje patariama: „Būkite dėkingi!“ Verta prisiminti apaštalo Pauliaus raginimą visada džiaugtis: „Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“ (Fil 4,4). O tam reikia įkvėpimo. Svarbu mūsų nusiteikimas, taip pat atvirumas Dvasiai, malda.
Parengė Juozas Dapšauskas