Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Savo vizijas tikrove verčianti Auksodės bendruomenė: „Neįmanomų dalykų nėra, reikia tik norėti“

Savo vizijas tikrove verčianti Auksodės bendruomenė: „Neįmanomų dalykų nėra, reikia tik norėti“

„Bendruomenės suvienija, žmonių gyvenimą daro įdomesnį, patrauklesnį. Dirbdami išvien, susitelkę dėl vieno tikslo, be pavydo, intrigų ir neigiamo nusiteikimo galime pasiekti labai daug“, – įsitikinusi Ingrida Braziulienė. Taip ji sako remdamasi savo vadovaujamos Auksodės bendruomenės patirtimi: gyventojams suvienijus jėgas pavyko įgyvendinti beveik visus bendruomenės veiklos pradžioje užsibrėžtus tikslus. Tačiau svajoti ir planuoti aktyvūs visuomenininkai nesiliauja – noras stengtis, kad savame krašte visiems gyventi būtų dar maloniau, neblėsta net ir po ilgų savanoriškos veiklos metų.

15 metų vieningo darbo

Mažeikių rajone įsikūrusio Auksūdžio (Auksodės) kaimo (Auksūdys nuo 1999 metų yra oficialus kaimo pavadinimas, tačiau patys gyventojai jį tradiciškai tebevadina Auksode; bendruomenės oficialiame pavadinime taip pat įrašytas vietovardis „Auksodė“ – aut. past.) bendruomenė šių metų liepos 6-ąją švęs jau 15 metų sukaktį. Per šį laikotarpį organizacija turėjo du vadovus: nuo 2003 metų bendruomenei vadovavo Antanas Tenys, o nuo 2011 metų šias pareigas sėkmingai atlieka I. Braziulienė.

Tokių savo kraštui ir visuomeninei veiklai atsidavusių žmonių kaip I. Braziulienė ir jos bendraminčiai pasitaiko sutikti ne itin dažnai. Ji Auksodėje (dab. Auksūdyje) gimė, užaugo, po studijų čia sugrįžo gyventi ir dirbti, sukūrė šeimą. 17 metų dirbo Auksodės pradinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, o nuo 2013 metų spalio vadovauja Auksūdžio mokyklai-daugiafunkciam centrui.

„Čia įleidau savo šaknis, šis kraštas visa širdimi mano ir man be galo brangus, jo iškeisti nenorėčiau, – kalba veikli auksūdiškė. – Man čia sava viskas: nuo žvyruoto takelio, pakrypusio koplytstulpio iki modernių gatvių. Taip pat žmonės su savo šeimų istorijomis. Vieni matė, kaip aš augau, kaip klostėsi mano gyvenimas; aš mačiau, kaip auga kitų vaikai, anūkai. Visi, ką pažįstu, vienaip ar kitaip rūpi. Vienodai skauda dėl nulaužto medžio, dėl neprižiūrimo vienišo žmogaus, dėl to, kad mums, kaimo bendruomenei, vienaip ar kitaip nepasiseka. Bet keliame galvą ir judame pirmyn.“

Meilę gimtinei I. Braziulienė stengėsi perduoti ir savo atžaloms. „Su vyru Vaidu užauginome du sūnus Žygimantą ir Daumantą. Visada siekiau, kad ir mūsų vaikams šis kaimas būtų brangus, drauge dalyvaudavome renginiuose, šventėse, varžybose, talkose“, – pasakoja pašnekovė.

Nieko keista, kad I. Braziulienė neliko nuošaly, kai buvo imtasi burti bendruomenę. Tiesa, šią organizaciją buvo sumanyta įsteigti gana spontaniškai vienos tradicinės vasaros šventės metu. Buvo išrinkta taryba, pirmininkas, pavaduotojas, vėliau išsirinkti gatvių seniūnai. Iki pat šiol bendruomenės tarybą sudaro iki 15 žmonių, o pačioje bendruomenėje oficialiai yra 110 narių, tačiau, pasak pašnekovės, kiekvienas kaimo gyventojas yra bendruomenės dalis ir gali prisidėti prie kaimo gerovės.

„Drauge gyvename, dirbame, švenčiame, džiaugiamės ar liūdime. Puoselėjame mintį, kad visos kaime dirbančios institucijos turi būti kaip vienas stiprus kumštis, darniai, sutelktai dirbantis, veikiantis, suburiantis, besidalijantis idėjomis ir darbais. Jei „piršteliai“ pradeda lankstytis, gresia kaimo bendruomeniškumo nykimas, o vėliau ir nelieka mokyklų, medicinos punktų, pašto skyrių, bibliotekų ir pan. Tik dirbdami išvien galime pasiekti labai daug. Mūsų bendruomenės kryptis būtent tokia, ir manau, kad ji yra tinkama, nes savo kaime turime viską, ko reikia: darželį, mokyklą, biblioteką, kultūros namus, V. Klovos muzikos mokyklos filialą, kur vaikai turi galimybę muzikuoti, teikiamos socialinės paslaugos, modernius bendruomenės namus, plėtojamą tradicinį ir netradicinį verslą“, – gyventojų bendruomeniškumu, gebėjimu susivienyti dėl bendrų tikslų džiaugiasi bendruomenės vedlė.

Bendruomenė gerokai išjudino Auksūdžio (Auksodės) kaimą. Didžiausias akstinas pradėti aktyvią bendruomeninę veiklą, pasak I. Braziulienės, buvo galimybė pritraukti finansavimą iš įvairių fondų, programų. „Per 15 metų į savo kaimą investavome labai daug. Vienus projektus įgyvendinome patys, prie kitų prisidėjome kaip partneriai, prie trečių – savo idėjomis“, – teigia pašnekovė.

Pirminė kaimo vizija virto tikrove

Pasak bendruomenės vadovės, per 15 metų buvo pasiekti beveik visi pačioje pradžioje užsibrėžti tikslai. „2003 m., kai susikūrė kaimo bendruomenė, turėjome tuometiniam pirmininkui Antanui Teniui pateikti savo kaimo vizijas. Rašėme visi bendruomenės tarybos nariai. Darbų sąrašas išaugo iki 15. Pavyzdžiui, reikėjo autobusų stotelės, pavėsinės, smulkiosios architektūros kaimo parke, apšvietimo ne tik gatvėse, bet ir parke, bendruomenės namų, atnaujintų gatvių, modernaus sporto aikštyno ir t. t. Po 15 metų galime pasakyti, kad neįgyvendinome tik vienintelio dalyko, kurį tada pasiūlė Egitis Samoška, – neturime žiemos metu veikiančios atviros čiuožyklos kaimo parke. O visa kita padarėme, viską pasiekėme. Ir dar su kaupu“, – džiaugiasi I. Braziulienė.

Pirmasis bendruomenės darbas buvo sutvarkyti kaimo parko erdvę apstatant ją smulkiąja architektūra, įrengiant apšvietimą (2005 m.). Vėliau buvo šiuolaikiškai įrengti ir sutvarkyti bendruomenės namai. Įrengtas modernus sporto aikštynas su gumine danga, treniruoklių baze. Sutvarkyta vaikų erdvė kaimo parke, pastatyti nauji įrenginiai, sūpynės.

Kaip pasakoja I. Braziulienė, bendruomenės iniciatyva 2013 metais duris atvėrė mokykla-daugiafunkcis centras, kuriame sutelpa visos kaime veikiančios biudžetinės įstaigos. Vakarais centro salėje žmonės gali sportuoti, čia dirba kūno parengties treneris. Centre keramikos edukacines programas veda laisvasis mokytojas, repetuoja du kolektyvai „Auksinė obelis“ ir „Auksė“, dirba neformalaus ugdymo mokytojai.

Kokių naujų siekių turi bendruomenė? „Mūsų ateities vizija – nepriklausomas energijos šaltinis, kurį pasitelkus būtų galima pagal poreikį apšviesti gyvenvietę, kaimo parką. Jau ir čia matosi šviesa tunelio gale. Taip pat norėtume, kad į kaimą ateitų verslas, kuris įkurtų nedidelį prekybos centrą. Būtų smagu, kad visos gyvenvietės gatvės, šaligatviai būtų atnaujinti, tačiau mes tikime, kad tai tik laiko klausimas, juk mintys materializuojasi… Labiausiai norėtųsi, kad mūsų žmonės būtų sveiki, pozityviai nusiteikę, nejaustų nepritekliaus, o visa kita bendromis jėgomis galime susikurti“, – lūkesčiais dalijasi I. Braziulienė.

Nuo tradicinių švenčių iki socialinių akcijų

Bendruomenė ne tik keičia kaimo aplinką, bet ir praturtina kultūrinį, socialinį jo gyvenimą. Per metus stengiamasi suorganizuoti 3–4 didesnius renginius. Į juos suguža ne tik auksūdiškiai, bet ir anksčiau čia gyvenusieji, į namus sugrįžta vaikai ir anūkai, pažįstami, kaimynai. Čia tradiciškai rengiamos Užgavėnės, minimos šv. Velykos, švenčiama tradicinė Vasaros šventė, rudenį rengiama (šešerius metus) Žibintų šventė, advento vakaras „Įžiebk Kalėdų žvaigždę savo širdyje“, Kalėdų eglutės įžiebimo šventė kaimo parke ir t. t. Organizuojama jau tradicine tapusi pagyvenusių žmonių popietė „Bendravimas – tai džiaugsmas“, į kurią kviečiami aplinkinių kaimų, bendruomenių senjorai.

Bendruomenė jau trejus metus rengia išskirtinę akciją „Kalėdų paštas“. „Sveikinimų, siuntinių skaičius kasmet didėja: 2015 m. buvo 228 sveikinimai, 2017 m. – 445. Džiaugiamės, kad Kalėdų Senelio pasiuntinukai – Nykštukai pasibeldžia į kiekvienus namus atnešdami kalėdinę dvasią. Lankome kaimo senjorus, kuriems daugiau nei 80 metų, ir vienišus, neįgalius žmones“, – apie prasmingą akciją pasakoja I. Braziulienė.

Pasak jos, kiekvienos šventės tikslas yra kuo dažniau susiburti draugėn, pabendrauti, pasikeisti nuomonėmis, padiskutuoti, ko reikia, kad būtų dar geriau.

Bendruomenė kasmet rengia keliones po Lietuvą. Du kartus organizavo „Kino naktį“ kaimo parke. Gegužę organizuoja Žaliąjį turgelį, kur sodininkai, daržininkai, gėlininkai savo užaugintus augalus gali parduoti, išmainyti ar padovanoti. Bendruomenė dvejus metus vykdė akciją „Pakabinta ore“, kurios metu parduotuvėje nupirkti ar atnešti produktai atiduodami tiems, kuriems labiausiai reikia.

Kaip vieną iš originalių bendruomenės idėjų I. Braziulienė išskiria 2016 metais kaimo parke papuoštą didelį (3,5 m aukščio ir apie 3 m pločio) margutį, dekoruotą daugiau nei 2500 kompaktinių plokštelių ir apšviestą iš vidaus. Auksūdiškiai tąkart džiaugėsi išties įspūdingu reginiu. Pernai bendruomenininkams taip pat nestigo sumanumo – tas pats karkasas buvo dekoruotas pripučiamais gelbėjimo ratais. Tai, pasak pašnekovės, – puikus bendradarbiavimo tarp bendruomenės ir verslo pavyzdys: bendruomenė pasiūlė idėją, o įmonė „Taulidas“ padėjo ją įgyvendinti.

Auksodės bendruomenė gali pasigirti ir itin vertingu darbu – 4 tomų kaimo metraščiu, kuriame surinkta informacija siekia 1775 metus (iki 2017 m.). Tai archyvinė medžiaga, iškarpos iš laikraščių, nuotraukos ir t. t. Kaskart po renginių, pasirodžiusių publikacijų ar informacijos apie kaimą metraštis vis papildomas. Šio metraščio sudarytoja – pati I. Braziulienė, fotografės – Laima Mikalauskienė ir Toma Butvidienė.

Įdomių sumanymų gimsta bendraujant su kitomis bendruomenėmis, pvz., sumanyta rengti „Protų kovas“. O po 2017 metų susitikimo gimė didžiulis projektas „100 pavasarių“, kurio renginys vyks  šių metų gegužės 26 dieną. Į projektą bus įtrauktos 4 bendruomenės, 2 kultūros centrai, 100 švilpynininkų (švilpynes pagamino patys auksūdiškiai per keramikos dirbtuves), jiems pritars muzikantai ir pan.

Geras žodis atperka sunkumus

Vadovauti bendruomenei, pasak I. Braziulienės nėra nei itin lengva, nei labai sunku. Ji džiaugiasi turinti puikią ir patikimą komandą. Džiugina ir žmonių pasitikėjimas, pasakytas geras žodis. „Mes, bendruomenių pirmininkai, esame arčiausiai savo žmonių, žinome visas problemas, tad neretai ir problemų sprendimas patikimas mums. Džiaugiasi širdis, jei pavyksta, liūdi – jeigu ne, tačiau neįmanomų dalykų nėra, reikia tik norėti. Patarlė sako: „Jei tau uždarė duris, lįsk per langą, o jei dar ir tą užvėrė, yra kaminas…“ – sako rankų greitai nenuleidžianti bendruomenės pirmininkė.

Jai itin svarbus vyro supratingumas ir palaikymas. „Be galo didelę paramą, pagalbą dirbdama bendruomenei jaučiu iš vyro Vaido. Daug su bendruomene susijusių klausimų išsprendžiame namuose, kartais gimsta ir naujos idėjos, projektai. Jis – pirmasis mano pagalbininkas ir… kritikas“, – šypsosi pašnekovė.

Kaime atranda įvairių galimybių

Domėjomės ne tik auksūdiškių bendruomenine veikla, bet ir darbo galimybėmis. „Mūsų kaimas dirbantis, gyventojų amžius įvairus. Džiaugiamės, kad kaime lieka jaunimas, kuria šeimas, įsidarbina ir nepalieka Lietuvos, – pasakoja I. Braziulienė. – Turime didelę 16 metų veikiančią metalo įmonę „Taulidas“, didelė dalis auksūdiškių dirba joje. Kaime yra keli stambesni ūkininkai, kurie užsiima augalininkyste, vienas ūkininkas vysto gyvulininkystę. Taip pat turime netradicinį verslą – auginami elniai, danieliai, muflonai. 5 metus veikia mokykla-daugiafunkcis centras, kuriame visas techninis personalas yra mūsų kaimo žmonės. Taigi dauguma žmonių dirba kaime, o kita dalis – Mažeikiuose, esančiuose už 15 km.“

Pašnekovė negaili gražių žodžių apie savo krašto žmones: „Mūsų kaimo gyventojai draugiški, nuoširdūs, labai rūpinasi savo kaimu, jo įvaizdžiu. Puoselėjame, saugome, ką esame sukūrę, tai perduodame jaunesniajai kartai. Drįsčiau sakyti, kad kaimiška dvasia po truputėlį blaškosi, nes gyvulių augina vos vienas kitas, daugiau puoselėja savo aplinką, sodybas. Randa laiko tobulėti kultūriškai, keliauja, lankosi koncertuose, kitų miestų, miestelių ar bendruomenių renginiuose, šventėse.“

I. Braziulienės manymu, kultūrinę kartelę kilstelėjo ir bendruomenė: „Į šventes kviečiame rimtesnius atlikėjus, kino naktims ieškome vykusių filmų, ekskursijas parenkame ten, kur būtų lankęsi mažiau žmonių.“

Pasitikėjimas žmogumi padaro stebuklus

Kaip suburti veiklią bendruomenę? Maždaug septynerius metus bendruomenei pirmininkaujanti I. Braziulienė dalijasi savo patirtimi: „Pirmiausia reikia grupės bendraminčių, kuriems vienodai rūpėtų, vienodai skaudėtų ir vienodai dėliotųsi mintys, ką ir kaip padaryti, kad kaimo žmonių gyvenimas taptų įdomesnis, visapusiškesnis, kad jie norėtų į mūsų kaimą atvažiuoti ir nenorėtų išvykti. O esminis dalykas norint, kad bendruomenė gyvuotų, – kiekvienam paminti savo ambicijas ir siekti bendro tikslo, nes tik būryje galime nuveikti daug.“

Pašnekovės teigimu, bendruomenių pirmininkams nereikėtų bijoti didelės dalies užduočių pavesti kitiems nariams, žmonėms: „Kartais pasitikėjimas žmogumi padaro stebuklus. Ne kiekvienam tikslui pasiekti būtinai reikalinga kompetencija ir didelis patyrimas. Į veiklą svarbu įtraukti kuo daugiau žmonių ir būtinai neatstumti tų, kuriuos jau vienaip ar kitaip nuskriaudė gyvenimas, juk jie irgi – bendruomenės žmonės, o jų pripažinimas, pagalbos paprašymas veikia kaip geriausi vaistai. Tai sakau iš patirties. Jie jaučiasi reikalingi, prisidėję ir visaverčiai bendruomenės nariai. Sėkmės mums visiems, gerais darbais puoškime ir garsinkime Lietuvą. Daug rankų didžią naštą pakelia, o bendruomenės tai gali.“

I. Braziulienė pabrėžia, kad bendruomenės galėtų ir dar daugiau, jei valstybė jų veiklas remtų finansiškai ne tik per projektus.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: