Pradinis / Šeima ir sveikata / Psichologė: „Visko, kas mus erzina, vaikai išmoksta iš mūsų pačių“

Psichologė: „Visko, kas mus erzina, vaikai išmoksta iš mūsų pačių“

Visai neseniai per Lietuvą nuaidėjusios ir liūdnai pasibaigusios vaikų auklėjimo beržine koše istorijos verčia susimąstyti ne tik įstatymų leidėjus ar socialinius darbuotojus, bet ir visus tėvus. „Žinau, kad mušti negalima. Tačiau kaip elgtis, jeigu nežinau, kaip sutramdyti vaiką?“ – prisipažįsta ne vienas tėtis ar mama. „Išeitis visada yra“, – ramina psichologė Jūratė Bortkevičienė, kuri šį šeštadienį TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ papasakos, kuo pakeisti beržinę košę, kaip sutarti su vaiku ir ką apskritai reiškia Lietuvoje pagaliau atsiradusi sąvoka „atsakinga tėvystė“.

1 žingsnis: stebėkite savo elgesį

„Viską, kas mus, suaugusiuosius, taip erzina, vaikai išmoksta iš mūsų pačių“, – vieną esminių auklėjimo taisyklių apibrėžia Jūratė. Maivymasis, pagarba ir nepagarba, mimikos, frazės – pradėkite stebėti savo vaiką ir jo elgesyje jūs pamatysite save. Jeigu norite, kad jūsų vaikas gerbtų jus ar mokytojus – gerbkite bei rodykite pagarbą jiems ir patys. Jeigu norite, kad vaikas pasakotų, kaip sekėsi mokykloje, privalote ir jūs pasakoti, kaip sekėsi darbe. Jeigu norite, kad vaikas užpykęs nebėgtų į kitą kambarį, nekeltų balso ir netrenktų durų, – niekada supykę ant savo žmonos ar vyro taip nedarykite patys. Rodykite švelnumą, nesiskųskite darbu, būkite mandagūs, ir jūsų vaikas nesiskųs mokykla, bus švelnus ir mandagus.

2 žingsnis: kalbėkitės. Kad ir 12 kartų

„Žinoma, būna atvejų, kai vaikas jau yra perėmęs blogų pavyzdžių iš mūsų arba iš aplinkinių – vyresnių draugų, televizijos, interneto. Tokiu atveju vien gero pavyzdžio nebeužteks – reikia kalbėtis“, – paprastą išeitį apibūna psichologė. Laidos vedėjai ir dviejų vaikų mamai Kristinai paklausus, ką daryti, jeigu atrodo, kad vaikas negirdi arba nėra linkęs pasakotis, Jūratė atsako: „Vėl grįžtame prie pirmojo žingsnio: šeimoje turi kalbėtis ir patys suaugusieji. Diskutuoti, analizuoti, atsakyti vienas kitam į klausimus, kaip sekėsi ir kodėl yra liūdnas ar piktas. Tada norės kalbėtis ir vaikas. Jeigu vaikas vis tiek užsispyręs tyli, kalbėkite jam dar kartą ir dar kartą, kad ir dešimt kartų, – svarbiausia draugiškai ir akcentuojant, kad jūs jį suprantate. Galbūt atrodys, kad jis nesiklauso, bet vaikas tikrai išgirs ir pasidarys išvadas.“

3 žingsnis: nusistatykite aiškias savo ir vaiko taisykles

Mes pykstame, kai vaikai kažką iškrečia, tačiau nepagalvojame, kad vaikai neskaito minčių bei norų mūsų galvose: „Privalote nubrėžti tikslias ribas, kad vaikas aiškiai suvoktų, kas galima, o ko ne, kad neatsirastų vietos interpretacijoms ir manipuliacijai. Žinoma, svarbu ne tik taisyklė, bet ir argumentuotas paaiškinimas, kodėl jis vieno ar kito dar negali daryti ir kada bus galima. Pavyzdžiui: „Nakvoti pas draugę dar esi per maža, tačiau jeigu neatsikalbinėsi, tai galėsi daryti kitais metais.“ Arba: „Jeigu šiandien paragausit alkoholio, informuosiu apie tai ir visus tavo draugų tėvus. Tai kenkia tavo sveikatai, todėl palauksi, kol baigsi mokyklą“, – pateikia pavyzdžius psichologė, kuri pati augina tris skirtingo amžiaus vaikus.

4 žingsnis: kaip elgtis kritiniais momentais, kai atrodo, kad vienintelė išeitis – pakelti ranką?

Klyksmas, spardymasis, kritimas ant žemės – ne vieni tėvai yra prisipažinę, kad, siekdami sustabdyti tokį elgesį, yra papurtę vaiką, galbūt  net jam sudavę, o liūdniausiais atvejais ir stipriau sužaloję. Tokiais sunkiais momentais Jūratė Bortkevičienė siūlo kardinaliai keisti požiūrį į isteriją: „Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas įsipjovė į pirštą ar prasiskėlė galvą: juk irgi klyktų, verktų, neklausytų, tiesa? Isterija taip pat yra skausmo išraiška – tik vidinio. Negalima jos metu kelti dar didesnio šoko – vaikui reikia pagalbos. Idealiu atveju apkabinkite jį ir pasakykite, jog suprantate, kad jam sunku. Jeigu vaikas nesileidžia – pasitraukite į šoną, ramiai pasakykite, kad išsiverktų, kiek širdis geidžia. Tik kritiniu atveju, jeigu jaučiate, kad jau negalite tvardytis, ramiai išeikite iš kambario ir palikite vaiką vieną. Jis greit nurims. Viešoje vietoje, žinoma, reikia vaiką nedelsiant išsivesti, pavyzdžiui, kad ir į mašiną, – tegu išsiverkia ten“, – pataria psichologė ir papildo, kad kartais vaikas taip elgiasi ir manipuliuodamas, ištiktas vadinamosios manipuliacinės krizės. Šiuo atveju nupasakotas metodas taip pat veikia – vaikas supranta, kad tokiu elgesiu nepasieks savo tikslų, ir nurimsta.“

Sudaužyta vaza, sulaužyta nauja lova ar ištepta mamos suknelė – tai dar vienas atvejis, kada tėvai yra linkę bausti vaikus beržine koše. Psichologė Jūratė Bortkevičienė ragina suprasti, kad, kaip ir mes, vaikai dažnai daug ką padaro tiesiog netyčia ir dėl to nereikia pykti. „Kas būtų, jeigu sudaužius automobilį prie mūsų prieitų policininkas su diržu ar rykšte?“ – konflikto absurdą iliustruoja Jūratė ir pataria tiesiog paaiškinti vaikams, kaip būti atidesniems.

„Jeigu laikydamiesi visų šių patarimų vis tiek jaučiame, kad norisi kelti ranką, – problema yra mūsų nepakankama savitvarda, o ne vaikas“, – vieną iš laidos temų pabaigia konferencijos „Atsakinga tėvystė“ idėjos autorė.

Dar daugiau aktualių patarimų, kaip auklėti vaikus, kaip elgtis kritinėmis situacijomis ir kokie du didžiausi iššūkiai laukia šiuolaikinių tėvų, – laidoje „Pasaulis pagal moteris“.

TV3 nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top