Emilija Ivanauskaitė iš Ukmergės – dar moksleivė, tačiau jau dabar savo pasiekimais verčia žavėtis aplinkinius. Pradėjusi šokti vos prieš kiek daugiau nei trejus metus ir tik pernai išplaukusi į plačiuosius tarptautinių konkursų vandenis, šiandien ji džiaugiasi keliomis dešimtimis varžybų trofėjų. Jai priklauso 2013 metų Lietuvos, Baltijos šalių, Čekijos, Europos čempionės vardas. O šiemet į savo pasiekimų sąrašą ji įsirašė ir pasaulio vicečempionės titulą! Vis dėlto šokiai – tik dalis (žinoma, labai svarbi) šios žavios, jaunos ir veiklios merginos gyvenimo. Ant šešiolikmetės pečių gula ir atsakomybė už nemažai įvairiausių kitų veiklų. Apie visa tai kviečiame skaityti šiame interviu.
Emilija, papasakok, kaip Tave įtraukė šokių pasaulis. Kokius šokius šoki?
Aš šoku linijinius šokius. Pirmą kartą, kai mama mane pakvietė kartu nueiti į linijinių šokių repeticiją, aš pagalvojau, kad tai kaimiški šokiai, ir atsisakiau pasiūlymo. Tačiau ji mane įkalbėjo…
Esu labai dėkinga savo draugei Kristinai. Su ja susipažinau per pirmą šokių kolektyvo vakarėlį. Ji mane sužavėjo savo plastiškumu ir nuostabiu šokiu. Mes susidraugavome, ir aš nusprendžiau lankyti šokius nebe su mama, o su Kristina, kuri jau tada šokdavo varžybose. Taigi pradėjau šokti ne tik savo malonumui – ėmiau ruoštis varžyboms. Tiesa, lankyti šokius pradėjau tik 2010 m. spalį.
Kuo patinka linijiniai šokiai?
Mes šokame įvairių stilių šokius, pavyzdžiui, valsą, čia čia čia, fanko stiliaus. Per varžybas atlieku šešis šokius. Penki iš jų turi būti atlikti techniškai taisyklingai, o šeštasis šokis yra interpretacija. Mane šie šokiai patraukė tuo, kad juos šokdamas, kitaip nei pramoginiuose šokiuose, nepriklausai nuo partnerio. Jie patinka ir todėl, kad esi išmokomas tik žingsnelių, o rankų judesius turi susikurti pats. Pasiekus tam tikrą lygį galima net įvairiai improvizuoti.
Sausio pradžioje Kalkaro mieste (Vokietijoje) Pasaulinės kantri šokių federacijos surengtame pasaulio čempionate iškovojai antrąją vietą. Kokie Tavo įspūdžiai?
Tokiame čempionate dalyvavau pirmą kartą. Labai patiko dalyvauti šiose varžybose, nes ne tik gerai sušokau ir užėmiau antrąją vietą, bet ir susipažinau su daug puikių šokėjų, kuriuos anksčiau matydavau tik varžybų vaizdo įrašuose internete. Dėl pasaulio čempionate užimtos antrosios vietos aš labai džiaugiuosi, nes tai – pačios didžiausios varžybos visame pasaulyje.
Ar buvo sunku patekti į pasaulio čempionatą?
Kad galėtum dalyvauti pasaulio čempionate, reikia trejose tarptautinėse varžybose patekti į geriausiųjų penketuką. Aš šį reikalavimą įvykdžiau – dalyvavau trejose varžybose ir visose užėmiau pirmąją vietą.
Kaip vertinai savo varžoves? Ar tikėjaisi užimti prizinę vietą?
Aš tikrai nenuvertinau savo varžovių, tačiau supratau, kad esu stipri konkurentė: tapau Europos čempione, reitinge visus metus laikiausi aukščiausiose vietose. Taip, prizinę vietą užimti tikėjausi, nes mūsų buvo tik septynios, o prizinės vietos – penkios.
Kiek laiko per dieną ar savaitę skiri šokiams? Ar reikia ko nors atsisakyti dėl jų?
Prieš varžybas repetuoju kiekvieną dieną po dvi valandas, o po varžybų – tris kartus per savaitę. Dėl šokių neatsisakau nieko, stengiuosi viską suderinti.
Ar tai daug valios reikalaujantis užsiėmimas?
Tai priklauso nuo žmogaus ir jo požiūrio. Aš visada užsibrėžiu sau didelius tikslus ir stengiuosi iš visų jėgų juos pasiekti. Juk dar prieš metus pasaulio čempionatas man buvo pati didžiausia svajonė. 2013 metų pradžioje įsirašiau tai į savo Svajonių sąsiuvinį, o po metų ta svajonė beveik virto tikrove. Man šiam užsiėmimui nereikia daug valios, nes tai yra mano pomėgis, jam aš skiriu daugiau nei pusę savo laisvalaikio. Namie, kai man būna neramu ar nervinuosi, pradedu šokti ir taip nusiraminu. Tiesą sakant, net man pačiai dėl to labai keista (šypsosi – red. past.).
Kokius dar savo pasiekimus laikai itin svarbiais?
Man svarbūs visi pasiekimai šokių srityje, nes kiekvieną kartą, kai mane įvertina, suprantu, kuriuos šokius atlieku ne taip gerai, ir stengiuosi taisyti savo klaidas. Dabar mano trofėjų lentynoje stovi 20 taurių. 12 jų gavau užėmusi pirmąją vietą. 2013 metais tapau Lietuvos, Baltijos šalių, Čekijos ir Europos čempione.
Kokias šalis jau teko aplankyti dalyvaujant įvairiuose šokių konkursuose?
Varžybose šokti pradėjau 2011 metais, tačiau šokau tik Lietuvoje. 2013 m. pradėjau važinėti į kitas šalis. Kol kas buvau tik Latvijoje, Olandijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Visos varžybos labai patiko, tačiau didžiausia įspūdį paliko Vokietijoje rengtas pasaulio čempionatas.
Kaip apibūdintum, kas Tau yra šokiai, kuo jie Tau svarbūs?
Šokiai – mano gyvenimas. Neįsivaizduoju savęs be jų. Tai rodo mano patirtis. Kai prieš dvejus metus lūžo koja, pirmąsias dvi savaites verkiau krokodilo ašaromis. Šokiai man yra greičiausias būdas atsipalaiduoti ir pamiršti viską, kas vyksta aplink. Šokdama aš išreiškiu save, savo jausmus. Kartais negaliu šokti lėtų šokių, nes būnu labai linksmai nusiteikusi ir per daug energinga.
Kaip apibūdintum būseną, apimančią šokant? Ar apie ką nors tuo metu mąstai?
Tikrai labai sunku tai apibūdinti (šypsosi – red. past.). Tas jausmas nepakartojamas. Šokdama retai kada apie kažką mąstau, dažniausiai tiesiog atsipalaiduoju ir leidžiuosi nešama šokio žingsnelių.
Kokie tolesni Tavo planai, siekiai?
Šiemet ketinu toliau dalyvauti varžybose. Po pasaulio čempionato privalėjau pereiti į aukštesnį lygį, todėl išmokau naujų šokių ir sieksiu gerai pasirengti varžyboms.
Galbūt kuriais nors Lietuvos (ir ne tik) šokėjais itin žaviesi?
Neturiu jokio idealo, tačiau, kalbant apie linijinius šokius, man labai patinka, kaip šoka aukščiausio varžybų lygio šokėjai – žvaigždės. Mane tikrai žavi kai kurių žvaigždžių plastiškumas ir visapusiškumas šokio aikštelėje.
Kas Tave moko šokio meno?
Mano vadovė – Egidija Merenanu. Ji labai šauni ir puikiai išmoko savo šokėjus. Aš puikiai su ja sutariu ir labai ją myliu. Tik jos padedama galėjau pasiekti tokių rezultatų per tokį trumpą laiką. Su vadove vykau ir į pasaulio čempionatą. Ji – ne tik vadovė, bet ir labai gera draugė.
Be kokių dar pomėgių neįsivaizduoji savo kasdienybės?
Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie mane visada palaiko ir remia finansiškai visose varžybose. Kaip ir jie, esu veiklus žmogus ir visada ieškau naujovių. Mėgstu organizuoti veiklą savo mokykloje ir Ukmergės mieste. Kad ir kaip būtų keista girdėti, savo kasdienybės neįsivaizduoju be mokyklos, kur susitinku su draugais. Labai daug laiko praleidžiu joje, kartais netgi daugiau nei namie. Taip pat labai laukiu, kada atšils oras, – tada galėsiu vėl važinėti motoroleriu, be kurio žiemą būna labai sunku.
Šiuo metu esi ne tik Ukmergės kultūros centro kolektyvo „Visada“ šokėja, bet ir Jono Basanavičiaus gimnazijos mokinių parlamento pirmininkė. Kaip pavyksta viską suspėti? Ar daug veiklos turi kaip pirmininkė?
Kai nori – viskas įmanoma. Visada planuoju savo laiką ir ,,dirbu“ visą darbo dieną. Kartais netgi grįžtu namo vėliau nei tėvai. Kaip pirmininkė turiu daug veiklos ne tik savo mokykloje, bet ir Lietuvos moksleivių sąjungoje (LMS), kurios skyrių praeitų metų gale atidarėme Ukmergėje. Mano veikla apima labai daug ką, tačiau nemanykite, kad aklai stveriu kiekvieną pasitaikiusią galimybę. Tik tapusi pirmininke supratau, kad negaliu sau to leisti ir turiu atsakingai dėlioti savo darbų kalendorių.
Kokia atsakomybė pastaruoju metu gula ant Tavo pečių?
Reikėjo atstovauti savo gimnazijai Lietuvos moksleivių sąjungos 2014 metų žiemos forume. Balandžio pirmąjį savaitgalį vyksiu į LMS Pavasarinę asamblėją. Šis atstovavimas yra didelė atsakomybė, nes reikia išsakyti savo mokyklos nuomonę įvairiais klausimais.
Kelintoje klasėje mokaisi? Jau tikriausiai nori nenori aplanko mintys, ką reikės veikti baigus mokyklą?..
Dabar mokausi trečioje gimnazijos klasėje. Taip, apie tai pagalvoju. Jei ir užsimirštu, kad teks palikti mokyklą ir namus, tai mokytojai visada primena (šypsosi – red. past.). Dar nesu iki galo apsisprendusi, ką konkrečiai noriu studijuoti. Vis dėlto tikslieji mokslai man sekasi geriau ir galbūt norėčiau studijuoti ekonomiką, tačiau mane atbaido jos populiarumas tarp jaunimo. Aš ketinu mokytis užsienyje, tačiau svajonę apie universitetą pasilaikysiu sau (šypsosi – red. past.).
Ar norėtum vėliau, galbūt po studijų, grįžti į Ukmergę?
Galbūt… Tokios tolimos ateities neplanuoju. Ukmergė yra mažas miestas: maži atstumai, daug pažįstamų, mažiau galimybių nei didmiestyje. Yra ir pranašumų, ir trūkumų. Mane vilioja užsienis, ten veda noras pažinti, pamatyti kažką nauja, tačiau dabar nenorėčiau persikraustyti gyventi į kitą šalį. Dabar man gerai ir Ukmergėje – Lietuvos vidury.
Neseniai grįžai iš kelionės. Kokių įspūdžių parsivežei?
Apie kelionę sunku trumpai papasakoti. Su šeima vykome į Vietnamą. Buvo įspūdingos atostogos! Iš septyniolikos naktų devynias nakvojome įvairiose transporto priemonėse (laive, autobuse, lėktuve, traukinyje). Apkeliavome visą šalį. Vietnamas pasirodė labai egzotiškas, chaotiškas ir purvinas. Vietiniai žmonės atsipalaidavę ir dėl nieko nesukantys sau galvos.
Ar norėtum ten vėl nuvykti?
Kitaip nei į Tailandą, vėl vykti į Vietnamą nelabai norėčiau, nes šios šalies tvarka yra komunistinė, o žmonės nėra išprusę, su retu galima susišnekėti. Žinoma, turistinėse vietose, kur mes praleidome paskutines kelionės dienas, aplinka buvo labai europietiška, vietiniai žmonės kalbėjo anglų ir rusų kalbomis.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu toliau sėkmingai siekti savo svajonių.
Kalbino Inga Nanartonytė