Pradinis / Sportas / Valdas Adamkus apie lengvaatlečio karjerą: „Gyvenau pusbadžiu, bet buvau greičiausias Lietuvos žmogus“

Valdas Adamkus apie lengvaatlečio karjerą: „Gyvenau pusbadžiu, bet buvau greičiausias Lietuvos žmogus“

Vietoje įprastų sprinto starto kaladėlių – iškasta duobė. Vietoje guminės stadiono dangos – šlakas. Tvirto sudėjimo tamsiaplaukis jaunuolis, nepaisydamas dabartiniams sportininkams sunkiai įsivaizduojamų sąlygų, stadiono taku skrieja tarsi žaibas. Finišavus protokole užrašomi tokie žodžiai: Voldemaras Adamkavičius, 100 m – 10,8 sek.

„Aš gyvenu lengvąja atletika“, – praėjus daugiau nei 70 metų išsprūsta iš Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus lūpų. Būtent jis penktame dešimtmetyje turėjo teisę vadintis… greičiausiu lietuviu pasaulyje.

1946-ųjų rugsėjo 20-oji. Vokietijos mieste Augsburge vyksta Pabaltijo varžybos, kuriose rungiasi karo metu gimtines palikę Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai. V. Adamkus, tuomet dar V. Adamkavičius, 100 m įveikė per 11 sek. ir pirmą kartą įrašė savo pavardę į neoficialią Lietuvos rekordų knygą. Vėliau būsimam šalies vadovui pavyko pasiekti dar įspūdingesnių rezultatų – į tolį V. Adamkus nušoko 7,24 m, o 100 m nubėgo per 10,8 sek.

„10,8 sek. yra mano asmeninis geriausias rezultatas. Mano supratimu, būtų labai netikslu sakyti, kad tai yra Lietuvos rekordas. Vokietijoje būdamas pabėgėlių stovykloje, sporto šakų varžybose dalyvavau būdamas niekuo nesusijęs su to meto Lietuvos struktūra, nes nepriklausiau lietuvių sporto klubui. Matau tą skirtumą suprasdamas visą Lietuvos sporto istoriją ir kaip sportininkas“, – rekordo savintis nenori V. Adamkus.

Vis dėlto Prezidentas pripažįsta, kad tuo metu buvo greičiausias tarp lietuvių. „Buvau greičiausias Lietuvos žmogus, to nepaneigsi, bent išeivijoje tai tikrai. Atvirai pasakius, per visą sportinį laikotarpį, kurį praleidau užsiimdamas lengvąja atletika, buvau nenugalėtas, – prisiminė V. Adamkus. – O šokimo į tolį rungtyje toliau nušoko Algimantas Kernius: aš – 7,24 m, o jis – 7,27 m. Nenoriu, kad būtų nenusipratimas, nes negaliu pripažinti, jog tai yra Lietuvos rekordai.“

Kaip ir kiekvienas sportininkas, V. Adamkus turėjo svajonę varžytis olimpinėse žaidynėse. 1944-aisiais turėjusi vykti olimpiada dėl Antrojo pasaulinio karo buvo atšaukta, tačiau viltis dalyvauti 1948-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse ruseno. V. Adamkus, būdamas vienas iš išeivijos sporto organizacijos vadovų, derėtis dėl galimybės Lietuvos sportininkams varžytis svarbiausiame sporto renginyje netgi vyko į Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) būstinę Šveicarijoje.

„Buvo sudaryta delegacija, nuvažiavome į olimpinį komitetą Ženevoje ir tuo pagrindu, kad Lietuva buvo ypač stipri krepšinio sporte, kovojome dėl tam tikrų moralinių teisių, – pasakojo V. Adamkus. –  Pirmoji po karo olimpiada vyko Londone. Tačiau olimpiniame komitete Ženevoje man buvo atsakyta, kad Lietuvos, kaip valstybės, žemėlapyje nėra – yra Sovietų Sąjunga. Taip klausimas buvo užbaigtas. Svajonė buvo užbraukta, o mums durys – užtrenktos…“

V. Adamkaus pasiekimai įspūdį darytų ir šiomis dienomis. 100 metrų bėgdamas per 10,8 sek. sportininkas galėtų kovoti dėl apdovanojimo šalies čempionate.

„Sunku pasakyti, kurioje vietoje būčiau dabar. Kada aš augau, nebuvo bėgimo takų, danga buvo visai kita – šlakas. Starte išsikasdavome duobutes su kastuvėliais, neturėjome starto kaladėlių, – pasakojo dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs V. Adamkus. – Tame pačiame Kauno stadione aš, jaunas pradedantis sportininkas, bėgdavau po 11,3 sek. Lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis, taip pat buvęs sprinteris, yra pasakęs, kad, atsižvelgiant į sąlygas, rezultatus, kuriuos pasiekiau bėgdamas šlaku, dabar lengvai bėgčiau per 10,5 sek.“

Papildai, treniruočių stovyklos, sportbačiai, sportinė apranga – šie sportavimą palengvinantys dalykai prieš 70 metų neegzistavo. Be to, sportuoti trukdė maisto stygius, o V. Adamkus neturėjo ir trenerio.

„Sėdėjome ant bado ribos, neturėjome jokių trenerių. Aš lengvojoje atletikoje esu savamokslis. Jei būčiau patekęs bent į kokio trenerio rankas ir gyvenęs normaliomis sąlygomis, nes, atvirai pasakius, gyvenau pusbadžiu… Išeivijos stovyklose maisto buvo vos vos, o ir jis nebuvo maistingas, tad negalėjai galvoti apie tinkamą pasiruošimą, – prisiminė V. Adamkus. – Normaliomis sąlygomis – su treneriu ir pasikeitusia technika – mano laikas būtų buvęs kitoks. Bet tai yra tik neišsipildžiusi svajonė.“

Dopingas. Sportuojant Prezidentui apie draudžiamus preparatus nebuvo žinoma. Nors, tikėtina, sukčiaujančių lengvaatlečių būta ir tada.

„Tuo metu apie dopingą niekas nekalbėjo ir vargu ar žinojome. Apie dopingą pirmą kartą išgirdau po Londono olimpinių žaidynių. Girdėjau, kad buvusi Sovietų Sąjungos komanda jau naudojo jį. Tiek Sovietų Sąjungos, tiek rytinės Vokietijos sportininkai, ypač plaukikai, savo rezultatus galėjo pasiekti todėl, kad naudojo dopingą“, – teigė V. Adamkus.

Nuo lengvosios atletikos aktualijų per septynis dešimtmečius V. Adamkus nenutolo: kol leido sveikata, tol sportavo, aplankė įspūdingą skaičių varžybų, tautiečių pasirodymus sekė ne tik per televizorių, bet ir gyvai.

„Džiaugiuosi padaryta pažanga sportininkų parengimo, sąlygų treniruotis sudarymo požiūriu. Sunku ir lyginti tai, kas buvo apie 1940–1950 metus ir yra dabar, – tai tarsi dangus ir žemė“, – šyptelėjo Prezidentas.

Didelį džiaugsmą V. Adamkui sukėlė Airinė Palšytė ir jos triumfas Europos uždarų patalpų čempionate.

„Ar žiūrėjau A. Palšytės šuolius Belgrade? Žinoma! Stebėjau kiekvieną jos šuolį su jauduliu, kad tik jai pavyktų tai padaryti… Be galo džiaugiuosi. Manau, kad olimpinėse žaidynėse ji dar mus nudžiugins, galbūt dar geresniu rezultatu bei olimpiniu medaliu“, – prognozavo V. Adamkus.

Su nekantrumu V. Adamkus laukia ir pasaulio čempionato, vyksiančio Londone – mieste, kuriame galėjo išsipildyti jo paties olimpinė lengvaatlečio svajonė.

Svarbiausi V. Adamkaus pasiekimai lengvojoje atletikoje:

1948 metų Pavergtųjų tautų žaidynėse – 2 aukso medaliai (šuoliai į tolį; šuoliai į aukštį), 2 sidabro medaliai (100 m; 4×100 m estafetė).

Asmeniniai rekordai: 100 m – 10,8 sek., šuoliai į tolį – 7,24 m.

Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija

Nuotr. Alfredo Pliadžio

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top