Užburiančios ir nesibaigiančios kelionės, nuostabūs vaizdai, nemonotoniškas gyvenimas, nes kiekviena darbo savaitė vis kitokia. Tai – lietuvaitės Brigitos Jagelavičiūtės, dirbančios stiuardese vienoje iš Dubajaus oro linijų įmonių, kasdienybė. „Raudonos stiuardesių kepurėlės su gražiais, baltais vualiais tiesiog atėmė man kvapą. Taip pradėjau domėtis šia profesija ir kuo toliau, tuo labiau norėjau dirbti būtent tai“, – sako Brigita, paklausta, kodėl nusprendė pasirinkti šį darbą nuo gimtinės taip toli esančiame krašte.
Kas lėmė, kad pasirinkote stiuardesės profesiją? Kuo ji Jus sužavėjo?
Niekada nesvajojau ir net negalvojau apie šį darbą taip, tarsi jis būtų didžiausias mano troškimas. Tačiau Nicos oro uoste pirmąkart pamačiusi kompanijos „Emirates“ stiuardeses, buvau pakerėta. Jos išsiskyrė iš minios. Raudonos kepurėlės su gražiais, baltais vualiais tiesiog atėmė man kvapą. Taip pradėjau domėtis šia profesija ir kuo toliau, tuo labiau norėjau dirbti būtent tai.
Ar iš karto pradėjote dirbti Dubajaus oro linijose? Kodėl išvykote būtent ten?
Taip, stiuardese pirmiausia pradėjau dirbti Dubajaus oro linijose. Kadangi šia profesija susižavėjau pamačiusi Dubajaus oro linijų „Emirates“ stiuardesių uniformas, net nesvarsčiau apie kitas kompanijas. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi tokių aukštų standartų ir klasės, kaip šiose oro linijose. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau dvejonėms ir klausydama širdies balso su dideliu užsidegimu siekiau šio savo tikslo, – nė karto neteko nusivilti šiuo darbu. Realybė visiškai pateisino mano lūkesčius.
Ši profesija skamba nuostabiai – nesibaigiančios kelionės, naujos, dar nematytos vietos. O kokie yra stiuardesės darbo minusai?
Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir šis tikrai turi minusų. Tačiau jų išskirti aš nelabai noriu, nes tai yra individualu. Kas nepatinka man, nebūtinai turi nepatikti ir kitam darbuotojui. Žinoma, bene didžiausiu trūkumu dauguma laiko miego ir poilsio trūkumą ir disbalansą. Kartais tai tikrai labai erzina. Todėl reikia gebėti susikaupti ir tai ištverti. Taip pat reikia būti visada viskam pasirengusiai – bemiegei nakčiai, keleivio skundui, alinančiam karščiui naujame mieste. Iššūkių yra daug, tačiau kelionės ir turimas laisvas laikas priverčia pamiršti bet kokius nemalonumus.
Kaip atrodo Jūsų darbo savaitė?
Darbo savaitė visuomet vis kitokia. Kadangi oro linijos, kuriose dirbu, organizuoja skrydžius į daugiau nei 100 miestų visame pasaulyje, savaitė kartais gali būti pilna skrydžių, o kartais jų turime tik vieną ar du. Būna ir taip, kad per mėnesį tenka apsilankyti net keliuose skirtinguose žemynuose.
Koks gyvenimas verda Dubajuje? Ar greitai pripratote prie naujos aplinkos, kultūrinių skirtumų?
Dubajaus gyvenimo neįmanoma apibūdinti keliais žodžiais. Šis miestas yra unikalus, jis plečiasi ir didėja ne dienomis, o valandomis. Gyvenimas čia virte verda, visuomet kas nors vyksta. O ką jau kalbėti apie nesibaigiantį naujų dangoraižių statymą.
Kultūrinius skirtumus jaučiau tik pačioje pradžioje, nes aplinkui mane buvo daug žmonių iš skirtingų šalių, kalbančių savomis kalbomis. Dabar jau esu prie visko pripratusi. Tai, kas anksčiau kėlė nuostabą, dabar atrodo įprasta ir normalu. Mieste yra daug nuostabaus grožio mečečių, dailūs gyventojų rūbai visuomet patraukia akį. Tačiau, be išorinio grožio, Dubajus dar yra ir labai saugus miestas.
Ar buvo sunku išvykti taip toli nuo Lietuvos? Ar nekamuoja gimtinės ilgesys, verčiantis dažnai čia sugrįžti?
Prieš pradėdama čia dirbti, Lietuvoje negyvenau jau keletą metų, tad darbas Dubajuje atrodė tik dar vienas žingsnis pirmyn. Žinoma, buvo didžiulis jaudulys, reikėjo daug ruoštis šiam naujam gyvenimo etapui. Kol mokiausi mokykloje ir gyvenau Lietuvoje, apie tokius nuotykius galėjau tik svajoti. O štai dabar jie pavirto realybe.
Lietuvoje negyvenu jau gana ilgą laiką, tad didelis ilgesys nebekamuoja. Pripratau gyventi užsienyje. Ilgiuosi tik Lietuvoje gyvenančio tėčio ir geriausių draugių. Kiti brangūs žmonės taip pat nebegyvena Lietuvoje, tad ten likę tik prisiminimai. Į gimtąją šalį grįžtu retai, kartą per metus arba dar rečiau.
Rašote tinklaraštį awostories.com, filmuojate „Youtube“ filmukus. Tačiau tai darote anglų kalba ir tik du naujausi filmukai yra lietuviški. Kodėl iš pradžių nusprendėte nerašyti ir nefilmuoti lietuviškai ir kodėl dabar pakeitėte nuomonę?
Visai netikėtai draugė pasiūlė pabandyti filmukus kurti lietuvių kalba. Net nesitikėjau tokio didelio žmonių dėmesio. Sulaukiau begalės klausimų apie savo darbą, gyvenimą Dubajuje. Ilgą laiką rašiau ir filmavau tik angliškai – norėjau atverti duris įvairiai auditorijai. Tačiau esu labai maloniai nustebinta pamačiusi, kad yra tiek daug jaunų ir aktyvių lietuvaičių, kurie deda daug pastangų norėdami susikurti savo svajonių gyvenimą.
Kaip apskritai nusprendėte pradėti rašyti apie savo gyvenimą ir keliones?
Dar besimokydama mokykloje, pradėjau domėtis įvairiausiais internete rašomais tinklaraščiais. Jie man atrodė tarsi vieši dienoraščiai. Iki pat paskutinių metų universitete man net nebuvo kilusi mintis sukurti savo internetinį dienoraštį. Tačiau vieną popietę padariau tai spontaniškai.
Visada mėgau fotografuoti ir fotografuotis, tad tinklaraščio rašymas ir filmukų kūrimas man yra tarsi pozityvios ir kūrybinės energijos dozė. Dalydamasi įvairiomis akimirkomis su pasauliu, galiu realizuoti savo idėjas ir mintis.
Su kuo tenka susidurti žmogui, viešinančiam savo gyvenimą? Ir kaip bandote atsiriboti nuo piktų ir neigiamų komentarų, jei tokių gaunate?
Aš nelaikau savęs viešu žmogumi. Labai saugau savo privatų gyvenimą ir tikrai neviešinu visko. Džiaugiuosi, kad neigiamų komentarų sulaukiu mažai. O jei ir sulaukiu, tai būna argumentuota kritika, kurią aš vertinu ir į kurią kartais stengiuosi atsižvelgti.
Dėkoju už pokalbį.
Jolanta Petrūnaitytė
Nuotraukos iš asmeninio Brigitos Jagelavičiūtės albumo