Pradinis / Žmonės / Sukurti taip, kaip norėčiau

Sukurti taip, kaip norėčiau

Tapyba-1

Interneto platybėse šią mielą Gargžduose gyvenančią ir kuriančią moterį dažniau surasite jos pseudonimu Una Lune nei tikruoju Inos Lukauskaitės vardu. Kaip ir kiekvienam tikram menininkui, taip ir šiai dailininkei, likimas nepagailėjo nei talento, nei gyvenimo išbandymų, tačiau ji džiaugiasi, kad per visus 48 gyvenimo metus visose situacijose turėjo nors po du pasirinkimus…

Ina, kūrybos gerbėjai pažįsta Jus kaip Una Lunę. Ką reiškia šitas slapyvardis?

Mintis pasivadinti Una Lune man kilo kai užsiregistravau socialiniame tinke „Facebook“… Ten prisijungiau ne dėl to, kad labai man būtų reikėję kokių asmeninių naujų pažinčių ar ryšių kaip Inai Lukauskaitei. Intencija – savireklama. Man pačiai ten bežiūrint įdomius profilius kilo mintis, kad visai gerai būtų susikurti artimą man pačiai ir nesudėtingai įsimenamą vardą. Mano vardas Ina ir pasirinktas Una – labai jau netolimi. Kita vertus, šis vardas susijęs su gražiais sentimentais. Kai laukėmės vaikelio, nežinojome kas gims, todėl su vyru rinkome vardus mergaitei ir berniukui. Una – buvo mūsų abiejų sutarimu galimas mergytės vardas. O pavardės pirmas skiemuo Lu-, pridėjus galūnę, tapo gražiu žodžiu Lune. Tokiu pat vardu pavadinau savo asmeninį interneto puslapį: www.unalune.com.

Svajingas ne tik Jūsų slapyvardis, bet ir darbai… Juos pamatęs kaskart patenki tarsi į naują pasaką. Kur yra Jūsų meninių gebėjimų versmė? O gal tai Dievo dovana?

Kūrybinis potencialas, manyčiau, gali būti pavadinamas įvairiais kūrybinių sugebėjimų paletę nusakančiais žodžiais: gabumai, meistriškumas, talentas, virtuoziškumas, genialumas. Bet aš sau priskirčiau būtent įgimtus gabumus – Dievo dovaną. Mano pirmieji įkvėpėjai buvo mama ir tėtis. Jie visai ne menininkai, bet su manimi mažute bendraudami skirdavo laiko kartu piešti, žaisti. Vieną kartą tėvas man nupiešė arklį, kuris tuo metu ketverių metų mergaitei atrodė pasakiško grožio. Pamenu, kad didžiavausi savo tėčiu ir, be abejo, norėjau kada nors mokėti taip piešti! Mama mokė mane gražiai, tvarkingai spalvinti, ji man piešdavo vynuoges, serbentus, agrastus, gėles. Tos mamos gėlės buvo tokio grožio… Mano piešimo ir dailės mokytoja menotyrininkė J. Skolevičienė buvo pirmasis žmogus, įvedęs į tikrojo meno pažinimo pasaulį. Paskui, žinoma, studijavau. Prisipažinsiu, kad nei tapyti, nei piešti nemoku. Visai nenoriu pasakyti, kad ketveri metai dailės studijų Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) nuėjo veltui. Tikrai tai buvo puikus laikas, gavau žinių, praktikos. Praėjus beveik 30 metų po studijų, piešti ir tapyti akademiškai aš nebemoku. Dabar kurdama pasikliaunu kūryba, intuicija, spalva, linija, kompozicija.

Žmogui yra būdinga nuolatinė kaita – ieškojimas visur ir visada. Kūrybos stilius tikriausiai taip pat ne išimtis…

Taip, jis vis keičiasi ir, manau, dar keisis. Stilistiniai atotrūkiai gal nėra labai ryškūs, bet per tam tikrą laiką pasikeičia maniera, temos, ateina nauji objektai, simboliai. Tai yra lyg paslaptis. Ateina, tampa nebe paslaptis ir vėl ieškai kažko naujo. Ne kartą esu pajautusi įkvėpimą, bet kai atsistoju prieš drobę, mane jis apleidžia ir jo vietą niekšiškai užima darbas. Dirbu aš kaip statybose ar kokioje duonos kepykloje, tik gal nervinuosi daugiau ir esu nepatenkinta, kad nepavyksta sukurti taip, kaip norėčiau…

Istorijos tęsinį skaitykite žurnale „Lietuvė“, vasario mėnesio numeryje.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: