Pradinis / Nuomonė / Šuo – žmogaus draugas ar valstybės priešas?

Šuo – žmogaus draugas ar valstybės priešas?

Viktorija Laimaite

Viktorija Laimaitė

Mokslininkų įrodyta, jei žmogus nuo ankstyvos vaikystės auga džiaugdamasis keturkoju draugu, jis išsiugdo didesnį atsakomybės jausmą, prieraišumą, švelnumą bei meilę, supranta, ką reiškia globoti silpnesnį, rūpintis juo. Toks vaikas užaugęs tampa doras žmogus, toks, kokio kaip oro reikia mūsų visuomenėje. Ir nesvarbu, kokia to gyvūno prigimtis, kokia spalva, koks dydis, koks kailio plauko ilgis, kokia jo veislė. Visi esame vaikystėje mokyti tėvų: gyvūną reikia mylėti, nespausti, švelniai paglostyti, duoti skanų kąsnelį. Taip vaikui raidos metu išugdomas meilės jausmas silpnesniam, o tai yra labai svarbu. Ką mums suteikia tos dvi akutės, drėgna nosytė ir minkštos letenėlės? Ogi begalinę ištikimybę, šilumą ir prieraišumą. Geri žmonės myli ir gamtą, ir gyvūnus. Kodėl mūsų valstybė kitokia? Kodėl nuo 2012 m spalio mėnesio prieš daug metų įsigyto Kaukazo aviganio veislės šuniuko nebegali globoti, negali juo rūpintis? Ar tai nekvepia diskriminacija?

Susipažinus su naujuoju Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu dėl „agresyvių“ šunų veislių draudimo, mane užplūdo didelis nusivylimas. Kokia tokio įstatymo nauda? Kokios pasekmės? Perpildytos prieglaudos nepageidaujamų ar atimtų prieš žmogaus valią šunų. Paradoksalu, tačiau žmogus, kuris palaiko šį įstatymą, už savo pinigus turės išlaikyti tą gyvūną, kurio jis nenorėjo, nes gyvūnas keliaus į gyvūnų globos tarnybas, kurios gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Man nesuprantama, kaip galima pasitarus 141 Seimo nariui (jei visi buvo tame posėdyje), nė vienam neturint kinologo išsilavinimo, pasmerkti 8 veislių šunis. Kada žmogus supras, kad šuns charakterį ir agresiją lemia ne genai, ne veislė, bet žmogus, kuris jį augina, auklėja ir yra atsakingas už augintinį. Savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje, pažinau 180 įvairių veislių, jų mišrūnų šunų. Tarp jų buvo ir agresyviomis veislėmis laikomų šunų, kurie buvo labai socializuoti, paklusnūs ir ramūs. O kokerspanielių veislės šuo, kuris yra neįtrauktas į tą sąrašą, buvo be galo agresyvus ir ne vieną savanorį apkandžiojo griebdamas iš pasalų. Tai parodo, kad agresija slypi visai kitur. Ar šuns įkandimo skausmas priklauso nuo jo veislės?

Visi mes esame gamtos vaikai ir negalime spręsti pagal veislę, ar gyvūnas blogas, ar geras. Lygiai taip pat negalime teigti, kad vaikas, augęs asocialioje šeimoje, niekada nebus doras Lietuvos Respublikos pilietis.

Jei nori ir toliau auginti savo keturkojį draugą, turi pateikti krūvą dokumentų, kuriuos susitvarkyti labai sunku ir kainuoja nemažai pinigų. Taip pat reikia gauti visų kaimynų sutikimus, kad jis neprieštarauja. O ar nėra piktybiškų žmonių, kurie tyčia norėdami tau pakenkti (šiaip sau, be svarių priežasčių) savo autografo lape nepaliks? Jeigu šuns šeimininkas nesusitvarkys reikiamų dokumentų iki tam tikros dienos, jo augintinis bus konfiskuotas. O kur jį išveš? Tikrai ne į šunų namus, kur kiekvieną dieną gaus skaniausio ėdalo, jį šukuos, maudys, ves pasivaikščioti. Juo tiesiog atsikratys. Kaip? Ogi galima visaip: ir injekciją suleidžiant, ir elektrą panaudojant – kaip ponai valdininkai nuspręs, kas pigiau. Kodėl nesprendžiama šita problema kitaip? Vakarų šalys taip daro: norint įsigyti gyvūną, turi pateikti dokumentus, kad pats esi psichiškai sveikas ir galėsi atsakingai, nekeldamas grėsmės visuomenei juo pasirūpinti. Panagrinėkime atvejus, kada ir kokiomis aplinkybėmis šuo užpuolė praeivį, apkandžiojo vaiką. Kada ir kaip tai atsitiko? Tada, kai žmogus neatsakingai vedžiojo šunį viešoje vietoje be antsnukio ir pavadėlio, kai buvo neblaivus, kai norėjo pasirodyti prieš draugus ir davė komandą pulti. Visi veiksmai ir atsakomybė priklausė žmogui, bet sunaikino šunį, nes gyvūnas besąlygiškai atsidavęs savo šeimininkui ir jam visada paklūsta.

Valstybė labai rūpinasi vaikais. Tai gal verta pagalvoti, kokio dydžio trauma bus vaikui, kai iš jo atims jo vienintelį mylimą keturkojį? Galėtų pakomentuoti psichologai, kaip vaikas susitaikys su netektimi, koks požiūris bus į valstybę ir kaip jis mylės savo šalį, kai jo šalis taip pasielgė su juo.

Šiandien tai 8 šunų veislių sąrašas. Bet tik šiandien. Klausimas, kada p. A. Zuokienei nepatiks dar koks „negražus“ šuo ir jis taps devintas. Niekas negali nuspręsti, kas gali gyventi, o kas turi būti sunaikintas. Visi mes esame gyvi, jaučiame skausmą ir norime gyventi. Man gėda dėl tų, kurie nevertina gamtos įvairovės ir gyvybės.

Viktorija Laimaitė

Komentaras

  1. Manau, kad jie yra draugai kai kuriems, bet aš jų bijau ir kai eina palaidas šuo be pavadėlio, aš iš baimės rėkiu, kad pasiimtų šunį. Nekalbu apie pačių ekskrementų nepaėmimą ir galimybę vėliau įlipti.
    Mano mama saugodama mane ir mano sesės vaiką nesulaukusio dar 1m. paimė už pavadėlio juodą didelį šunį (nes kaimynė sakė, kad jis yra geras) ir nuvedė prie jo namo tvoros, kad pririšti, o jis užpuolė iš nugaros ir įkando iki kraujo. Mama nenorėjo kviesti policijos, nes šeimininkai neišėjo pasiimti jo, bet iškvietė. Jie iš pradžių tik pasakė, kad skambinti gyvūnų tarnybai, o ji savaitgaliais nedirba. Atvažiavo policija – jie patys neėjo arti, nes neturėjo specialios aprangos – nei baudos, nei nieko. Tik pavaikščiojo aplinkui ir išvažiavo.
    Manau, kad reikia kažkaip palaidus šunis „tvarkyti“. Nors LABAI retai būna su antsnūkiais ir palaidi, aš jų vis tiek bijau, nes gali įdrėksti, o jeigu dar jis serga, tai . . .
    Galėtų visgi LABAI griežtus įstatymus išleisti dėl tvarkos, nes kaip yra įrodyta, kad artimiausias pavojingas žvėris žmogui, yra šuo.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: