Eglė Aronen į Suomiją išvyko prieš penkiolika metų studijuoti pagal tuometę „Erasmus“ mainų programą. Lietuvoje baigusi politikos mokslų bakalauro studijas, Suomijoje planavo įgyti ir magistro laipsnį šioje srityje. Tačiau neilgai trukus pajuto, kad širdis linksta visai prie kitos veiklos. 2008-aisias ji tapo pradinės mokyklos prailgintos grupės vadove, o vėliau – vaikų darželio auklėtoja. Kaupdama pedagoginio darbo patirtį, kasdien stebėdama ir pati taikydama pasaulyje giriamus suomiškus ankstyvojo ugdymo metodus, ji savo įgytomis žiniomis panoro dalytis su Lietuva. Taip atsirado tinklaraštis „Suomiškas ugdymas“.
E. Aronen rūpinasi ne tik žinių apie vaikų ugdymą sklaida, bet ir Suomijos lietuvių bendruomenės aktyvinimu. Tapusi mama, ji dar labiau įsitraukė į bendruomeninę veiklą – ant jos pečių nugulė šios organizacijos pirmininkės pareigos. „Pastaruosius trejus savo gyvenimo metus apibūdinčiau kaip skirtus savo vaikui ir Lietuvai“, – sako Eglė. Su ja kalbėjomės apie misiją puoselėti tautų draugystę, savanorišką veiklą ir bendruomeninį tautiečių gyvenimą Suomijoje.
Lietuvių ir suomių draugystė
Eglė į Suomiją atvyko tais metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Iš pradžių jautėsi labai pakylėta, didžiavosi savo šalimi. Tačiau ėmė pastebėti, kad aplinkiniai labai skirtingai reaguoja sužinoję, iš kur ji kilusi. „Iš kai kurių sulaukdavau pasakymo „Rytų blokas“, teko susidurti su stereotipiniu požiūriu į mane kaip į moterį iš to „Rytų bloko“. Šiandien tai atrodo kaip tam tikros formos patyčios ar netgi rasizmas“, – kalba pašnekovė.
Vis dėlto Eglei teko ir ne kartą maloniai nustebti: ji sutiko suomių, kurie žinojo nemažai Lietuvos istorijos faktų, ypač daug buvo girdėję apie Sąjūdį ir nepriklausomybės atgavimą. „Mokytojas, pas kurį lankiau suomių kalbos kursus, pasakojo, kad jų kompanija, išgirdusi apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, džiaugėsi taip, lyg jų gimtoji Suomija būtų iškovojusi aukso medalį ledo ritulio varžybose. Viena suomė iki šiol savo namuose ant palangės laiko pasidėjusi 1990 metais iš Vilniaus parsivežtą gatvės barikadų plytos gabalą. Pažįstu keletą suomių, puikiai kalbančių puikiai kalbančių lietuviškai, – mat Helsinkio universitete mokoma lietuvių kalbos“, – pavyzdžius vardija E. Aronen.
Visai neseniai, besidomėdama istorija, Eglė sužinojo, kad daugiau nei prieš šimtą metų garsi suomių rašytoja Maila Talvio keliavo po Lietuvą, žavėjosi mūsų krašto grožiu ir lietuvių žmonių stiprumu. „Tuomet buvo patys baisieji lietuviškos spaudos draudimo metai. Šiai rašytojai teko garbė susipažinti su Vincu Kudirka. Ji nemažai sužinojo apie lietuvybę ir istoriją, matė, kad tauta artėja prie sunaikinimo. Maila Talvio 1895 metais užrašė palinkėjimą: „Dainų šalie, žaliosios rūtos ir lelijos krašte, pasakų ir lakštingalų šalie, tu gražioji Lietuva, surask save, visą save, tapk didelė ir laiminga ir padovanok žmonijai save laisvą ir laimingą!“ – rašytoją cituoja pašnekovė.
Eglė prisipažįsta, kad, žinodama tokią nuoširdžią istoriją, jaučia stiprų norą puoselėti abiejų tautų – lietuvių ir suomių – draugystę, skleisti žinią apie jų ryšius. „Dabar visada lietuviams pasakoju šią unikalią istoriją, jos reikšmę šiandienos Lietuvai. O suomiams mėgstu priminti, kad būtent lietuvių kilmės Kotryna Jogailaitė į Suomiją atsivežė renesansišką kraitį, pirmąsias šakutes ir aukštą kultūrą tuo metu, kai suomių tauta, kaip hiperbolizuoja jie patys, dar gyveno urvuose“, – šypsosi E. Aronen.
Motinystė suteikė sparnus
Ne visi, apsigyvenę svetur, skuba įsilieti į tautiečių bendruomeninę veiklą. Eglė, priešingai, atvykusi į Suomiją, iš karto ėmė ieškoti lietuvių ir lietuviškos veiklos, prisijungė prie bendruomenės narių. „Manau, kad kitaip ir būti negali, – svetimoje šalyje būtina išlaikyti savo identitetą, kalbą, neatitrūkti nuo šiandienių aktualijų, – įsitikinusi ji. – Niekada nesupratau tokių žmonių, kurie narystę bendruomenėje mato kaip finansinį nuostolį ar tikisi kažkokios naudos. Juk bendruomenės tikslas – bendromis pajėgomis dirbti vienas kitam.“
Eglė bendruomenei pirmininkauja porą metų, tačiau savanoriška veikla užsiima kur kas ilgiau. Perimti organizacijos vairą ryžosi išėjusi motinystės atostogų. „Sakoma, kad motinystė suteikia sparnus! Todėl pastaruosius trejus savo gyvenimo metus apibūdinčiau kaip skirtus savo vaikui ir Lietuvai, – šypsosi pašnekovė. – Dirbau labai daug, nes organizacijos – šiuo atveju bendruomenės – valdymas reikalauja itin daug laiko, strateginio planavimo, sprendimų priėmimo, veiklos organizavimo ir dar daugybės dalykų. Man pavyko sustiprinti bendruomenę, suorganizuoti įdomių veiklų. Dėl to jaučiuosi labai gerai.“
Tautiečius burianti veikla
Suomijos lietuvių bendruomenė, kaip organizacija, skaičiuoja tryliktus veiklos metus – oficialiai ji buvo įregistruota 2006-aisiais. „Suomijoje gyvenančios lietuvės mamos norėjo įsteigti savaitgalinę lietuvių kalbos mokyklėlę. Tik oficialioms organizacijoms suteikiamos lengvatos gauti patalpas, taip pat parama iš Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos“, – organizacijos įkūrimo aplinkybes atskleidžia bendruomenės pirmininkė.
Suomijos lietuvių bendruomenė, kurioje dabar yra apie 70 narių, glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ambasada Suomijoje. Renginiai dažnai vyksta ambasados patalpose arba gamtoje. „Mėgstame susibūrimus su šeimomis, jau kelerius metus tęsiame tradicijas susitikti kasmetėje iškyloje gamtoje, per Užgavėnes kepti blynus, giedoti Lietuvos himną vasarą. Taip pat laikomės tradicijų pasikviesti žymių žmonių iš Lietuvos. Rodomi ir lietuviški filmai. Kartais renginiai įgauna maratono pagreitį ir vyksta kas savaitę“, – apie susiformavusias bendruomeninės veiklos tradicijas pasakoja pašnekovė.
Pasak jos, į lietuviškus renginius kviečiami visi, kam jie aktualūs ir įdomūs. Renginių įvairovė sudaro galimybę kiekvienam pasirinkti, kur ateiti: vieniems įdomūs kino ir kultūros renginiai, kitiems – susitikimai gamtoje ar sportas.
Jau kurį laiką Suomijos lietuvių bendruomenė organizuoja rudenį vyksiantį sutartinių dainavimo vakarą. Į jį numatoma pakviesti dainininkę iš Lietuvos, vedančią grupinius dainavimo užsiėmimus. „Besidomėdama istorija sužinojau įdomių faktų, pavyzdžiui, kad lietuviškomis sutartinėmis labai žavėjosi jau minėta suomė rašytoja Maila Talvio. O štai suomis profesorius Aukusti Robert Niemi apie 1910-uosios keliavo po Lietuvą ir užrašinėjo sutartines, įrašė jų melodijų ir atvežė į Suomijos archyvus. Lietuviškų sutartinių dainavimas bus gražus simbolinis Suomijos ir Lietuvos draugystės paminėjimas“, – renginio prasmę atskleidžia bendruomenės pirmininkė.
Veikli moteris džiaugiasi turėjusi galimybę praėjusiais metais, Lietuvai minint Valstybės atkūrimo šimtmetį, vykdyti unikalų projektą, kurio idėja kilo suomei. „Suomė su draugėmis numezgė šimtą porų trispalvių kojinyčių naujagimiams ir išreiškė norą, kad ir mūsų šalis pasveikintų savo šimtmečio naujagimius trispalvėmis kojinytėmis. Lietuvoje radau dvi nuostabias partneres, kurios sutiko prisijungti prie šio projekto. Tad mes visus metus raginome žmones megzti ir dovanoti naujagimiams trispalves kojinytes“, – apie didelio susidomėjimo Lietuvoje sulaukusią iniciatyvą pasakoja E. Aronen.
Anksčiau bendruomenė ne tik organizuodavo susibūrimus, renginius, kviesdavosi svečius iš Lietuvos, bet ir rūpinosi mažųjų lietuvaičių tautiniu ugdymu – organizavo lituanistinės mokyklėlės veiklą. Deja, šį pavasarį pamokėlės nebevyko. Tikimasi, kad, ateityje atsiradus pakankamai žmogiškųjų išteklių, jos veiklą pavyks atnaujinti.
Paguodžiamai skamba tai, kad mažieji vietos lietuviai turi ir kitą galimybę mokytis gimtosios kalbos. „Suomijos švietimo sistema skiria lėšų ir dėmesio atvykėlių iš kitų šalių gimtosios kalbos mokymui. Savivaldybės samdo mokytojus ir kalbos pamokos vyksta kartą per savaitę. Taip yra ir su lietuvių kalba. Mano žiniomis, pernai sostinės regione lietuvių kalbos pamokas lankė apie keturiasdešimt vaikų“, – pasakoja pašnekovė.
Suomijos lietuvių bendruomenės valdybą, be E. Aronen, sudaro dar keturi žmonės: Arnas Kriščiūnas, Eurika Balsytė-Ojakoski, Darius Minkevičius ir Vilma Rautakorpi. „Tai puiki komanda. Šie žmonės turi skirtingus talentus ir sugebėjimus, kurie reikalingi bendruomenės veiklai“, – savo komandą apibūdina Eglė.
Pasak pašnekovės, Suomijoje yra ir jaunųjų aktyvistų lietuvių – veikia Suomijos jaunimo sąjunga. Tik jie dažnai keičiasi – jaunimas linkęs migruoti. „Suomijos jaunimo sąjungos pirmininkas Arvydas Dapkūnas yra labai aktyvus ir bendruomeniškas. Jis organizuoja bėgimus, važiavimus dviračiais, jo iniciatyva jau daug metų Suomijoje veikia krepšinio komanda „Green Zeppelin“, – pasakoja pašnekovė.
Įdomu tai, kad Suomijoje veikia ir suomiška draugija „Donelaitis“, dar kitaip vadinama Lietuvos mylėtojų draugija. Ją 1991-aisiais įsteigė patys suomiai. Ši organizacija iki šiol aktyviai vykdo veiklą: organizuoja lietuvių menininkų parodas, plenerus, kino vakarus, verčia knygas. Draugija ypač rūpinasi, kad būtų išlaikyta praeities, kuri sieja Suomiją su Lietuva, atmintis.
Supažindina su suomišku ugdymu
Viena labiausiai Eglę dominančių sričių – vaikų ugdymas. Apie tai ji galėtų kalbėti valandų valandas, pažerdama įdomių faktų, naujausių tyrimų duomenų ir išvadų. Nieko keista, kad prieš vykdami į Suomiją mūsų pedagogai, politikai ar rašantieji švietimo temomis dažnai užsuka į jos tinklaraštį „Suomiškas ugdymas“.
Idėja rašyti tinklaraštį Eglei kilo prieš kelerius metus pastebėjus, kad apie Suomiją ir jos švietimą publikuojama daug melagingų, netikslių, iš rusiškų tinklalapių verčiamų straipsnių. Kaip tik tada Lietuva ir visas pasaulis ėmė žvalgytis ir ieškoti atsakymų, kodėl suomių moksleivių raštingumo rezultatai tokie aukšti. „Lietuviškoje žiniasklaidoje mačiau, kaip klaidinami žmonės ir kokias kenksmingas diskusijas tos melagingos žinios sukelia pedagogų forumuose. Kadangi turėjau nemažai pedagoginės patirties ir žinių, labai norėjau jas perduoti Lietuvai. Ir pavyko! Mano parašyti tekstai atsako į daugybę klausimų, kurie kyla norint susipažinti su Suomijos švietimu, požiūriu į vaiką ir jo ugdymą. Į šią šalį atvyksta labai daug pedagogų ir politikų, norinčių pasisemti gerosios patirties švietimo srityje. Prieš kelionę „pasiguglinę“ ir paskaitę mano tekstus, atvykę į Suomiją jie gali jau daug išsamiau domėtis, klausti ir į Lietuvą parsivežti aukštesnio lygio žinių, o ne tų pačių atsakymų apie egzaminus, namų darbus ar nusiaunamus batus. Pirminę informaciją galima rasti mano tinklaraščio tekstuose – tai mano ketverių metų įdirbis“, – pasakoja Eglė.
E. Aronen stengiasi, kad jos tinklaraštyje pateikiama informacija būtų lengvai suprantama, paremta faktais, o ne emocijomis, taip pat žaisminga ir patraukli. „Suomiai turi talentą informaciją pateikti labai sistemingai, aiškiai, schemomis ar piešiniais. Esant gausiam šiuolaikiniam informacijos srautui, tokiu pavidalu ji lengviau pasiekia auditoriją. Ir aš tai stengiuosi išlaikyti“, – paaiškina pašnekovė.
Etikečių klijavimui – ne
Paklausta apie vaikų ugdymo Lietuvoje ir Suomijoje skirtumus, Eglė išskiria kelis svarbiausius. Pasak jos, ypač krinta į akis tai, kad Lietuvoje klesti „etikečių klijavimas“. „Pavyzdžiui, vaikai apklijuojami etiketėmis, kad jie neva kažkokie ateiviai iš kitos planetos ar kito laikmečio, tarsi ne tokie pat žmonės kaip mes, „alfa“, „Y“, „Z“ karta ir panašiai. Tai sudaro įspūdį, kad suaugusieji nežino, kaip su tokiais „ateiviais“ elgtis. O vaikai tai jaučia ir mato. Ugdymas dar labiau komplikuojasi, nes kyla susipriešinimas. Suomijoje etikečių klijavimas laikomas neefektyviu, žalingu, nes tam tikras sugrupavimas ar „diagnozavimas“ tėra galimas rizikos veiksnys, nebūtinai darantis įtaką vaiko elgesiui. Yra daugybė kitų būdų, kaip pakreipti vaiko elgesį viena ar kita kryptimi, ir tam nereikia nei etikečių, nei suabsoliutinimo“, – nuomone dalijasi E. Aronen.
Moters manymu, prie to paties etikečių klijavimo galima priskirti ir viešą vaiko elgesio vertinimą, viešą gėdinimą ar kitokius vaikų skirtumus išryškinančius veiksmus, taip pat stereotipinį (pagal lytį, religiją, socialinį statusą ir t. t.) vertinimą. Pasak pašnekovės, mažų vaikų ugdyme Suomijoje stengiamasi to vengti.
Ragina stiprinti ankstyvąjį ugdymą
Eglė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama ankstyvajam ugdymui. „Moksliškai įrodyta, kad būtent ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje formuojasi vaiko pasaulėžiūra, vystosi socialinio bendravimo pagrindai, formuojasi vertybės ir kiti veiksniai, lemiantys ateities gerovę. Todėl, norint pagerinti Lietuvos švietimą, taip pat visuomenės tvarumą, būtina stiprinti ankstyvąjį ugdymą“, – teigia pašnekovė.
Paklausta apie esminius ugdymo ir auklėjimo principus, E. Aronen išskiria du: bet kokios formos ar laipsnio smurto stabdymą ir pozityviosios ugdymo krypties stiprinimą. Ji pateikia pavyzdį iš savo gyvenimo: „Kartą, svečiuodamosi Lietuvoje, mes su dvejų metų dukra ruošėmės kelionei. Ji, kaip jau tapę įprasta, nenorėjo autis batų. Išgirdau savo mamą sakant: „Jeigu nesiausi batų, niekur nevažiuosime.“ Šį pasakymą pataisiau taip: „Kai apsimausi batus, tada važiuosime.“ Suveikė. Ir visada suveikia.“
Besidomėdama suomišku ugdymu ir sekdama Lietuvos visuomenės aktualijas, Eglė pastebi, kad kai kurie dalykai mūsų šalyje atsilieka apie trisdešimt metų, o kai kurie žengia koja kojon. Jos manymu, tėvynėje vyksta daug teigiamų pokyčių.
Inga Nanartonytė