Pradinis / Lietuviai svetur / ŠVEICARIJA. Emigracija – natūralus tarptautinis reiškinys

ŠVEICARIJA. Emigracija – natūralus tarptautinis reiškinys

Jūratė Jucikaitė
Gimė: Klaipėdoje
Gyvena: 5 mėn. Cerma (Zermatt), Šveicarijoje
Moto: „Jeigu nori, viską galima pasiekti. Jeigu nepasiseka, vadinasi, per mažai noro ir pastangų“

„Šiuo metu esu čia, už kelių mėnesių būsiu kitur, po dar kelių – dar kitur. Visas mano gyvenimas permainingas, nesustojantis vienoje vietoje. Bet to aš ir siekiu“, – tikina Jūratė Jucikaitė, kuri kiek anksčiau su mumis ir skaitytojais dalijosi gyvenimo Ugandoje patirtimi. Šį kartą ši jauna, reikli ir veržli keliautoja pasidalijo mintimis apie emigraciją.

Jūrate, kas Tave paskatino keliauti?

Viskas prasidėjo natūraliai, mane tam skatino didelis smalsumas ir laisvės siekis – daug galvoti neteko. Tiesiog visada norėjau pamatyti, pažinti kuo daugiau naujų vietų, sužinoti, kaip žmonės gyvena kituose pasaulio kraštuose, domino užsienio kalbos. Pradėjau keliauti labai seniai. Dar kai mokiausi mokykloje, nuolat dalyvaudavau įvairiuose projektuose, jie suteikdavo galimybę keliauti po Vakarų Europą, Europos Sąjungos institucijas. Būdama moksleivė buvau įsitraukusi į jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą, su jomis kartais tekdavo keliauti į renginius ir konferencijas kitose šalyse. Taip ir užsikrėčiau kelionių liga.

Kokiose šalyse teko gyventi ir ką ten veikei?

Penkis vasaros sezonus dirbau įvairiuose Ispanijos kurortuose (Marbeljoje, Tenerifėje, Ibizoje). Pusę metų studijavau Glazge (Škotijoje) pagal studentų mainų programą „Erasmus“. Pusę metų gyvenau Ugandoje, Rytų Afrikoje, ten savanoriavau ir keliavau. Šiuo metu dirbu ir gyvenu Šveicarijoje.

Koks buvo įspūdis, atsidūrus pirmą kartą kitame pasaulio krašte?

Sunku pasakyti, nes reikėtų gerai pagalvoti, apie kurią kelionę turėčiau kalbėti. Pirmoji savarankiška ir ilgesnė kelionė buvo į išsvajotąją Ispaniją. Nuo jos, mano manymu, prasidėjo mano didžiosios kelionės po pasaulį, tačiau šios šalies nepavadinčiau kitu pasaulio kraštu. Galbūt turėčiau kalbėti apie Pietų Ameriką. Vis dėlto, kai į ją vykau, jau buvau gana patyrusi keliautoja, ragavusi gyvenimo užsienyje, tad tas įspūdis nebuvo toks stiprus. Žinoma, buvo be galo įdomu, daug dalykų nustebino. Gal labiausiai sukrėtė skurdas, ištisos šeimos, gyvenančios tiesiog gatvėje. Supratau, kad mes, europiečiai, esame laiminga mažuma šiame neturtingame pasaulyje. Kol gyveni Europoje apsuptas patogumų, niekada nepagalvoji, kad tokių, kaip tu, yra mažuma.

Pietų Amerikoje sužavėjo žmonių santykiai – paprasti ir nuoširdūs. Visi visiems draugai, šeimos ir artimųjų ryšiai yra labai stiprūs, bendravimas yra tiesiog būtinas. Grįžus į individualistišką Europą labai trūksta to bendruomeninio gyvenimo.

Kaip atrodė Tavo pirmos dienos, mėnesiai svetur?

Greičiausiai turėčiau kalbėti apie pirmą išvažiavimą gyventi svetur, o ne tik kelionę. Tai buvo Ispanija. Mano pirmoji vasara studijų universitete metais. Ko gero, man buvo 18 metų, neturėjau nė vieno pažįstamo tuose kraštuose, jokio darbo pasiūlymo. Buvo tik didelis noras ir optimizmas. Per internetą susiradau nuomojamą kambarį ir atvažiavusi jau pačią pirmą dieną gavau darbą. Be abejonės, šokinėjau iš laimės. Pirmoji vasara svetur buvo vienas didžiausių iššūkių ir laimėjimų mano gyvenime. Buvo nuostabu. Nuo to laiko niekas nepakeis mano nuomonės: jeigu yra noro – bus ir darbo. Kiek pamenu, tada Ispanijoje buvo didžiausias nedarbo lygis visoje ES.

Galbūt teko susidurti ir su sunkumais?

Žinoma, buvo ir sunkumų. Daugiausia problemų kėlė aplinkinių pesimistiškos kalbos Lietuvoje. Prieš man išvažiuojant dirbti pirmą kartą į Ispaniją, dauguma pažįstamų ir draugų Lietuvoje bandė atkalbėti nuo šios minties. Mat nesaugu, nes važiuoju viena, taip pat didelis nedarbo lygis – nebus jokio darbo. O kur dar visos kalbos, kad parduos, pagrobs ir panašiai. Niekada taip ir nesupratau, kas mane galėjo ten parduoti, jeigu važiavau ne per kokią agentūrą, pažįstamus ar pan., o tiesiog viena pati. Labai dažnai prieš mano naujas keliones ir iniciatyvas aplinkiniai Lietuvoje būdavo labai pesimistiški ir bandydavo atkalbėti. Po kelionės jiems tekdavo pakeisti nuomonę, nes visada viskas būdavo gerai. Galbūt pesimizmas mane taip pat pastūmėjo palikti Lietuvą. Negaliu ilgą laiką būti su besiskundžiančiais žmonėmis.

Tąkart Tau labai pasisekė – darbą radai iškart. Ar sunku emigrantui susirasti gerą darbą?

Sunku pasakyti, kas yra „geras darbas“. Pavyzdžiui, aš nemanau, kad darbas aptarnavimo sferoje yra blogas. Jeigu žmogui jis teikia daugiau džiaugsmo, galimybių ir pasitenkinimo gyvenimu nei darbas pagal universitete įgytą specialybę, manau, tai – pats geriausias darbas. Keliaudama sutikau nemažai žmonių, atvykusių iš kitų šalių ir dirbančių tiek kvalifikuotą, tiek nekvalifikuotą darbą. Manau, kiekvienas pasirenka pagal savo galimybes ir poreikius, tačiau tikrai nėra sudėtinga susirasti tokį darbą, kokio pats žmogus nori.

Kokius darbus Tu dirbai?

Aš užsienyje dirbau ir vis dar dirbu aptarnavimo srityje. Man šis darbas yra ne tikslas, o priemonė savo tikslams pasiekti. Jis man suteikia didelę finansinę laisvę, naujų pažinčių, taip pat priverčia išmokti naujų užsienio kalbų. Neturiu didelių ilgalaikių įsipareigojimų. Tai geriausiai atitinka dabartinius mano lūkesčius.

Ar jauti, kad esi toli nuo namų?

Nesu toli nuo namų, esu namie. Mano namai ten, kur tuo metu esu. Žinoma, šeima, daug draugų yra Lietuvoje, pasiilgstu jų. Manau, tai normalu. Išmokau taip gyventi.

Ar nebijai keliaudama įsimylėti, sukurti šeimą ir į Lietuvą taip ir nebegrįžti?

Ne, tikrai nebijau. Tiesiog neplanuoju tokių dalykų. Nežinau, kas gali atsitikti ateityje. Jeigu susiklostys tokia situacija, tada apie tai ir galvosiu. Mintyse nekuriu ateities situacijų ir problemų, kurios gali ištikti. Jeigu kažkas panašaus įvyks, tada ir žiūrėsim, kaip tas problemas spręsti.

Ar laikai save emigrante?

Tikrai ne. Laikau save laisva šios žemės gyventoja. Niekada negalvojau apie save kaip apie emigrantę, nes nuolat keliauju ir keičiu gyvenamąją vietą. Kaip aš galiu vadinti save emigrante, jeigu net nežinau, kur gyvenu. Šiuo metu esu čia, už kelių mėnesių būsiu kitur, po dar kelių – dar kitur. Manau, kad visi žmonės gali laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, o terminas „emigrantas“ yra tik nereikalinga etiketė.

Kaip apibūdintum šiandieninės Lietuvos požiūrį į svetur išvykusius tautiečius?

Yra labai daug skirtingų požiūrių, tačiau daugiausia neigiamų. Žiniasklaidoje nuolat reiškiama nuomonė, jog emigrantai – šalies išdavikai: išvažiavo ir paliko savo šalį. Kiti, priešingai – mano, jog kiekvienas pasirenka, kas jam geriau, o išvykėlius šmeižia tik tie, kurie patys negali ir nesugeba išvykti ir kurtis geresnio gyvenimo.

Lietuvoje labai daug pavydo. Tikrai per daug. Daug žmonių viešai smerkia ir keikia emigrantus, tačiau giliai širdyje pavydi jiems. Manau, kad Lietuva vis dar nesuvokia, jog kiekvienas žmogus yra laisvas ir renkasi, kas jam geriau. Taip pat Lietuvai reikėtų suprasti, kad emigracija nėra naujas reiškinys, jis neišvengiamas, norime to ar nenorime. (Lietuva ilgą laiką buvo izoliuota Sovietų Sąjungos, dėl to tokį požiūrį galima suprasti.) Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja – tai nėra kažkoks baisus, pasaulio pabaigą lemiantis dalykas. Tai natūralūs dėsniai, kaip kad Žemės sukimasis. Manau, Lietuva dar sugebės pripažinti, kad emigracija yra ne baisus kataklizmas, o natūralus tarptautinis reiškinys.

Turbūt nemanai, jog reikėtų stengtis sulaikyti lietuvius, kad jie gyventų, dirbtų, kurtų, tobulėtų gimtinėje?

Tikrai nemanau, kad reikėtų ką nors prievarta laikyti ir drausti išvykti. Kitaip nusiristume iki Šiaurės Korėjos degradacijos lygio. Blogiausia, ką gali padaryti valstybė, – tai riboti žmogaus laisvę. Tada žmogus niekada nebus laimingas, o žmogaus laimė juk yra svarbiausia. Kiekvienas yra savo likimo kalvis, kiekvienas turi teisę pasirinkti, kas jam geriau. Be to, prievarta sulaikyti žmonės nieko gero šalyje nesukurs – tik degraduos.

Klausantis Tavęs, nekyla abejonių, kad nesigaili išvykusi iš Lietuvos.

Tikrai nesigailiu, nes jeigu gailėčiausi – grįžčiau. Nemanau, kad esu palikusi Lietuvą. Širdyje aš jaučiuosi lietuvė, man svarbios gimtosios šalies problemos – visada domiuosi, kas vyksta joje. Tačiau tuo pačiu metu jaučiuosi laisvas žmogus, nesu įsipareigojusi gyventi kurioje nors vienoje šalyje. Manau, kad nė viena šalis negali suteikti tiek daug patirties, kiek galėtų suteikti kelios. Žinau, kad galiu labai daug išmokti iš žmonių, gyvenančių kituose pasaulio kraštuose. Ir jeigu tik atsiranda galimybių tai daryti, visada jomis naudojuosi.

Kokių įdomių žmonių keliaudama sutikai? Galbūt jie Tau padėjo?

Keliaudama sutikau be galo daug įdomių žmonių. Kelionės mane tuo ir žavi. Jų metu susipažinau su daug įvairių universiteto dėstytojų, įvairiausių šalių parlamentų narių, tarptautinių organizacijų narių ir daugybe po pasaulį besiblaškančių hipių. Iš daugybės žmonių mokiausi gyvenimo paslapčių. Daug jų man padėjo, pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Iš tikrųjų reikėtų apie kiekvieną žmogų kalbėti atskirai, tai per daug plati tema, kad galėčiau trumpai papasakoti. Galiu apibendrintai pasakyti tiek, kad labai dažnai žmonės iš skirtingų pasaulio kraštų turi kitas vertybes, kitą požiūrį ir bendravimas su jais padeda suprasti ne tik juos, bet ir save. Tai geriausiai supratau būdama Afrikoje.

Ar kelionės atitiko Tavo lūkesčius?

Juos netgi pranoko. Pradėjau savarankiškai keliauti, kai įstojau į universitetą. O studijas baigiau jau daugiau nei prieš metus. Pastarieji beveik šešeri metai buvo patys geriausi gyvenime – šios patirties nekeisčiau į jokią kitą. Net negalėjau įsivaizduoti, kad man gyvenime tiek daug gali duoti kelionės.

Kaip vertini savo gyvenimo permainas?

Visas mano gyvenimas toks permainingas, nenustygstantis vienoje vietoje. Tačiau to aš ir siekiu. Kiekvieną naują sprendimą iš anksto gerai apgalvoju: ar tai yra, ko aš noriu, ar ne. Dėl to visas savo gyvenimo permainas vertinu labai teigiamai.

Ką laikai didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?

Laisvę. Neiškeisčiau ir neparduočiau už jokius pinigus laisvės, kurią šiuo metu turiu.

Kokie Tavo ateities planai?

Pirmiausia planuoju baigti sezoną Šveicarijoje. Vėliau, jeigu niekas nesikeis, ketinu padirbėti Ispanijoje ir rudenį pradėti magistro studijas Jungtinėje Karalystėje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Indrė Chomentauskaitė

Ankstesnį interviu galite skaityti: http://lietuve.lt/lietuviai-svetur/uganda-reiketu-cunamio-kad-suprastume-kaip-gerai-gyvename

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: