Nesinori būti sena bambekle, bet negaliu susilaikyti nepaburnojusi dėl tautiečių neraštingumo. Trumposios žinutės, elektroniniai laiškai, komentarai interneto tinklapiuose ir socialiniuose tinkluose daugiausia rašomi be lietuviškų raidžių. „Aciu“, „prasau“, „saunu“, „parasyk“ – kitaip negu „šveplavimu“ šio reiškinio negaliu pavadinti. Kodėl tenka susidurti su tokia naująja lietuvių rašytine kalba?
Kai kas sako, kad taip greičiau. Norite pasakyti, kad paspausti klavišą su „s“ raide paprasčiau negu su „š“? Drįstu abejoti. Na, taip mygtukai su lietuviškomis nosinėmis raidėmis, raidėmis su brūkšneliu ir varnele išdėlioti ne taip patogiai. Kiek aukštėliau reikia kilstelti prie klaviatūros „priaugusias“ rankas, bet vis dėl to tai įmanoma.
Kiti gi šventai įsitikinę, kad labai daug laiko sutaupo trumpąsias žinutes rašydami be lietuviškų raidžių. O ar pamenate laikus, kai norint parašyti bet kurią raidę tekdavo tris, kai kada net keturis kartus paspausti telefono mygtuką? Kodėl nebegalima to daryti išmaniaisiais telefonais? Juk lietuviška raidė yra vieno, na daugiausia dviejų lengvų palytėjimų atstumu.
Emigravę lietuviai teisinasi, jog neturi tokių galimybių, nes svetur pirktuose kompiuteriuose nėra įdiegtos lietuvių kalbos. Kai įsigyjame kompiuterį, jame dažnai nebūna visų mums reikalingų programų, bet jusdami poreikį, savarankiškai arba padedami specialistų, jas įsidiegiame. Kodėl lietuvių kalba turėtų būti nemaloni išimtis?
Ketvirti gi mintija, kad tam nėra reikalo, juk visi ir taip supranta, kas norima pasakyti. Nesiginčiju. Mokslininkų įrodyta, kad tekstą galime suprasti net gi iš žodžių, kuriuose raidės supainiotos vietomis, tai varnelių ir brūkšniukų nebuvimas mūsų tikrai nesuklaidins. Bet pažvelkime plačiau. Visai neseniai viena mano draugė atvirai prisipažino, jog net į rankas paėmusi popieriaus lapą ir rašiklį nebegalinti „nešvepluoti“. Pagalvokite, kokios problemos kyla vaikams mokyklose… Juk būtent jaunoji karta prie kompiuterių ir su telefonais rankose praleidžia daugiausia laiko. Šveplavimas virtualioje erdvėje be abejonės gali baigtis prastais pažymiais.
Šią grėsmę stiprina ir mėginimas per rašytinę kalbą parodyti savo pranašumą prieš kitus. Paaugliai neretai vietoj lietuviškų raidžių „v“ rašo „w“, vietoj „ks“ – „x“. Nosinės raidės „į“ keičiamos „y“, dvibalsiai „iai“ ir „iau“ į „ei“, „eu“. Taisyklingai lietuviškai rašo tik moksliukai, suprask – nevykėliai. O štai anglų kalbą ar bent jos mažiausias nuotrupas vartoja pranašesni…
Vis gi labiausiai mane papiktino penktieji, pareiškę, kad daugiausia bendrauja su svetimšaliais, tad lietuviškos raidės nė nereikalingos. Tikriausiai bendram lietuvių menkumo jausmui priežasčių reikia dairytis istorijos puslapiuose… Neturėtume pamiršti, kad mūsų kalbai apie 5 000 metų ir kiek dar gimtadienių ji švęs, priklauso tik nuo lietuvių. Ar rytų šalių gyventojai dėl bendravimo su lietuviais atsisakytų vieno kito hieroglifo ar slavai pakeistų kiriliką? O gal anglakalbiai išbrauktų mums nežinomas „w“, „x“ ir „q“? Manau, atsakymą į šį klausimą žinome visi.
Tad kodėl mes turėtume keisti savo kalbą, raštą dėl bet kokių, didesnių ar mažesnių priežasčių? Man, kaip ir didelei lietuvių kalbą gerbiančių žmonių daliai, šveplai rašantys žmonės atrodo neišprusę. Norite pykite, norite ne, bet aš bambėsiu dėl šveplavimo ir dar daugiau – taisysiu bei kabinėsiuosi prie kiekvienos klaidos. Numoti ranka į tai man neleidžia sąžinė.
Laima Samulė