Pradinis / Aktualijos / Tai jis mane išsirinko!

Tai jis mane išsirinko!

Pedutes-1

Šįkart kviečiame susipažinti su „Solyʼs ecoStudio“ įkūrėja Solveiga Zmitraite ir jos geriausiu draugu, buvusiu „5 pėdučių“ globotiniu, Rufu. Solveiga, ieškodama šunelio, į prieglaudą parašė daug anksčiau nei ten atvyko Rufukas. Ji norėjo sergančio, paties nelaimingiausio arba mažiausiai dėmesio sulaukiančio šuniuko… Yra būsimų šeimininkų, kurie jau pirmą pokalbio minutę kelia prieglaudos darbuotojams pasitikėjimą. Solveiga ir buvo viena iš jų. Peštis dėl veislinio, gražučio ar išmokyto keturkojo gali daugelis, o priimti į šeimą tą, kuris niekam nereikalingas, gali ne kiekvienas. Galbūt taip buvo lemta, kad mažas sužeistas šunelis į „5 pėdutes“ atvyko kaip tik tuo metu, kai vienas geras žmogus ir ieškojo tokio kaip jis.

Solveiga, kaip radote vienas kitą?

Ieškojau globotinio, norėjosi padaryti kokį nors gerą darbą, širdis to prašė, tačiau žvalgiausi galbūt netgi šunelio-senjoro (jie dėmesio mažiausiai susilaukia dėl savo amžiaus), kuris palaikytų draugiją mano tėvų šuneliui niūriomis žiemomis, nes dviese jiems būtų linksmiau. Ilgai žvalgiausi, ieškojau to labiausiai nuskriausto, kurį aš galėsiu išgelbėti ir suteikti jam namus. Tačiau nutiko visiškai priešingai! Mane pasirinko nuostabaus grožio, jaunas trijų mėnesių mažylis. Didelėmis lepšiškomis letenomis, panarintomis akimis (visi žinome, kad mažyliai puikiai moka išsireikalauti dėmesio), pusiau stačiomis ausimis, nulieta smėline kailio spalva. Ne veltui sakau, kad jis mane pasirinko… Jo nuotrauką pamačiau praėjus tik dvidešimčiai minučių nuo jos paskelbimo „5 pėdučių“ svetainėje. Iškart pajutau, jog tai jis! Išsigandęs vargšiukas žiūrėjo į objektyvą prisėdęs savo sulaužytą kojytę. Nepaisant to, jog buvo jau naktis, puoliau skambinėti ir derintis, ar galėčiau, o jei galėčiau, tai kaip, visą gelbėjimo misiją įvykdyti. Nemiegojau net naktį.

Nors Rufas turėjo būti tavo tėvelių šuo, tačiau savo šeimininke jis pasirinko tave. Solveiga, papasakok apie judviejų ryšį.

Tikėjausi jau greitai išsikraustyti iš tėvų namų ir netgi pagalvojau, jog tėvams bus smagiau turėti dar vieną gyvūną, jei manęs imtų trūkti. Tačiau Rufas nusprendė kitaip… Lašėjo paskutinysis mano diplominio darbo rašymo mėnuo, o aš savo kambary auginau vaiką skolintame kito buvusio „5 pėdučių“ globotinio Otelo narve. Šiam ligoniukui buvo neleidžiama slampinėti savomis kojelėmis, nes tik taip jis galėjo išgyti, kadangi lūžis buvo tokioje vietoje, kur gipsuoti buvo negalima. Buvau pasirengusi jį slaugyti ir po planuotos kojytės operacijos, tačiau padarytas rentgenas parodė, jog ji gyja puikiai ir be jos. Tuo metu Rufas tapo „5 pėdučių“ gerbėjų ir draugų žvaigždute: domėtasi jo sveikimu, stebėta kaip jis auga, norėta jam atiduoti žaisliukų, kamuoliukų. Net konservų esame gavę. Otelas padovanojo savo vaikystės gultą, kuris ir dabar yra vienas Rufo ryškiausių džiaugsmų, nors į jį betelpa tik iki pusės. Kadangi mano kambarys buvo antrame mūsų namo aukšte, aš jį kas kartą nešdavau rankose laiptais žemyn į lauką atlikti gamtinių reikalų, o tada vėl užnešdavau aukštyn. Mama sako, jog niekada nepamirš jo snukelio išraiškos tais momentais. Jos žodžiais tariant, jis save laikydavo labai privilegijuotu caraičiu. Juk ne kiekvienas yra nešamas tiesiog glėbyje, tam kad išeitų į lauką saulės pauostyti? O jam iš to džiaugsmo net ausys klapsėdavo lipant kiekviena laipų pakopa. Taip jis prie manęs priprato, o aš prie jo. Ir šitaip jis tapo Mano Rufu! Paskutinį kartą išnešdavau jį laukan 12 valandą nakties, o jau 6 valandą ryte prabusdavau iš miego nuo jo mažų kojyčių trepsenimo vietoje, nes jau labai norėdavo rytinio reikalo… Niekada jis manęs nežadino, bet buvo neįmanoma neišgirsti to nekantrumo ir laukimo, kada aš pabusiu pati. Ir šitaip aš jį nešiojau porą mėnesių, kol jis pagijo, kol aš jį vos vos beužnešdavau laiptais. Dabar Rufas užaugo. Vasarį jam sueis 3 metai! Jis jau nėra toks nekantrus, nebesibrauna per parduotuvių langus, norėdamas pamatyti mane parduotuvėje, tačiau visi jį vis vien atsimena kaip tą gražuolį Rufą, o ypač klinikoje, kur jis pateko pirmiausia atvykęs į prieglaudą, nes norint jį paskiepyti reikėjo trijų žmonių, jog jį nulaikytų…

Istorijos tęsinį skaitykite žurnale „Lietuvė“, vasario mėnesio numeryje.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: