Pradinis / Lietuviai svetur / NEAPOLIS (ITALIJA). Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis

NEAPOLIS (ITALIJA). Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis

IMG_1018

Neringa Derkintytė

Gimė: Kaune

Savanorė

Gyvena: 4 mėnesius Neapolyje, Italijoje

Moto: Kiekvieną akimirką gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė

Vasaris – meilės mėnuo. Dažnai apie meilę mes galvojame tik kaip apie begalinę aistrą, stiprius jausmus sutuoktiniui ar mylimajam. Tačiau meilė apima ir daugiau: meilė gyvenimui, meilė žmonėms, meilė tiems, kuriems trūksta maisto, dėmesio, išsilavinimo. Šiandien kviečiame susipažinti su Neringa Derkintyte, atsisakiusia įprasto savo gyvenimo, užtikrintumo, stabilumo ir pasiryžusia paaukoti metus tam, kad galėtų savo meile dalintis su kitais. Juk kiekvienas žmogus, kurį sutinkame savo gyvenimo kelyje, yra mūsų artimasis…

Neringa, kodėl nusprendei tapti savanore?

Apie savanorystę mintis šmėkštelėdavo jau nuo paauglystės. Mane visuomet viliojo naujos patirtys, galimybės. Galimybės duoti ir gauti, dalintis tuo, kas praturtina, augina tave kaip žmogų, plečia akiratį, moko daugybės naujų dalykų. Aš tvirtai tikiu, kad žmogiškas potencialas yra milžiniškas, todėl mes turime galimybę tobulėti įvairiausiomis prasmėmis. Aš noriu niekada nesustoti, niekada nemanyti, jog viršūnė jau pasiekta, kopti tol, kol išmoksiu skraidyti… Būtent dėl to ir apsisprendžiau įveikti dar vieną viršukalnę – savanorystę, kuri, neabejoju, turės įtakos mano gyvenime. Šį sprendimą padėjo priimti vis didėjantis sąstingio, stovėjimo vietoje, netobulėjimo jausmas, naujų patirčių trūkumas, nežinojimas ko noriu iš gyvenimo, troškimas nuveikti kažką prasmingo. Daugelis žmonių išvyksta savanoriauti dėl to, kad nori atsakyti į jiems svarbius klausimus, ieškoti savo gyvenimo kelio. Aš taip pat ne išimtis. Šeima ir draugai labai mane palaikė, džiaugėsi kartu su manimi, nes jautė, jog ši patirtis man labai reikalinga. Už tai esu jiems dėkinga.

Ar teko ko nors dėl to atsisakyti?

Finansinio stabilumo, kurį turėjau Lietuvoje… Prieš daugiau nei metus baigiau studijas Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete, iki išvykimo dirbau Šv. Kazimiero knygyne. Nors mano atlyginimas ir nebuvo labai didelis, tačiau galimybės buvo kur kas didesnės nei savanoriaujant. Tenka grįžti į mokyklinių laikų savijautą, kai net šokoladui ne visada pakanka pinigų… Tačiau ir ši patirtis yra labai naudinga, nes parodo, kad žmogui reikia labai nedaug, ugdo valią, išmoko pajausti pinigų ir daiktų vertę, susidėlioti prioritetus. Šis atsisakymas, sakyčiau, yra daugiau teigiamas nei neigiamas. Kur kas sunkiau yra būti toli nuo mano septynerių metų sesutės, kuri dėl amžiaus skirtumo man yra kaip dukra. Sunku nebūti šalia jos jai reikšmingais gyvenimo momentais, nematyti kaip kasdien ji auga ir keičiasi, žinoti, jog jai labai trūksta mano dėmesio, laiko drauge. Tikiu, kad net ir ši patirtis mums dėl kažko yra reikalinga.

Kodėl pasirinkai Italiją?

Italiją pasirinkau labiau dėl praktinės priežasties – kalbos. Esu čia praleidusi tris mėnesius prieš kelerius metus, todėl jau buvau truputį ją pramokusi ir žinojau, jog grįžus į Italiją tęsti kalbos mokymąsi bus daug lengviau. Kalbos mokėjimas yra labai svarbus faktorius, norint pažinti svetimą kultūrą ir jos žmones. Dar viena priežastis, dėl kurios pasirinkau Italiją, buvo šiltas klimatas, atviri žmonės bei pietietiška kultūra. Norėjosi prisiliesti prie kažko naujo, dar gerai nepažįstamo. Neapolis šį poreikį pateisino su kaupu. Net ir patys italai sako, jog čia yra visai kitas pasaulis. Visiškai tam pritariu. Šis miestas tikrai nebuvo mano svajonių miestas. Gal net atvirkščiai, truputį kėlė baimę atgarsiai apie jo chaotiškumą ir nesaugumą. Kadangi rinkausi savanorystės projektą, kuris atitiktų mano poreikius, o ne konkretų miestą, dėl to tikrai nesigailiu.

Ar nebuvo kilusi mintis savanoriauti Lietuvoje?

Savanoriaudama Lietuvoje taip ir nebūčiau atsisakiusi komforto, nes artimieji visada būtų mane rėmę. Būti visiškai naujoje, svetimoje aplinkoje, rasti naujų draugų, gyventi pagal iki tol netaikytas taisykles – pats geriausias būdas mokytis. Tokioje situacijoje pažadinamas protas, jausmai, jutimai tam, kad būtų įveikti nauji iššūkiai ir išspręstos naujos problemos. Viską turi pereiti vienas, be artimųjų, draugų pagalbos. Tai yra pati geriausia savarankiškumo mokykla. Žinoma, aš neteigiu, jog šito neįmanoma išmokti savo tėvynėje, kiekvienas atvejis ir žmogus yra labai skirtingi, tačiau man reikėjo būtent šios patirties.

DABARTIS

Kokie buvo tavo pirmieji įspūdžiai, džiaugsmai, nusivylimai Italijoje?

Pirmosios savaitės čia buvo tikras išbandymas. Nors aš ir ne pirmą kartą Italijoje, tačiau Neapolis visiškai nepriminė to, ką buvau patyrusi prieš kelerius metus. Galvoje vis sukosi mintis, kad tai net ne Italija: žmonių bendravimas, eismas ir netvarka gatvėse, neorganizuotumas… Viskas viršijo mano iki tol turėtą patirtį. Nuotaikos keitėsi kokį tūkstantį kartų per dieną: pradedant ekstazės momentais, gėrėjimusi ar apatija ir baigiant stebėjimusi ar pasipiktinimu. Manau, jog tokia būsena buvo paprasčiausias kultūrinis šokas. Praėjus keliems mėnesiams viskas stabilizavosi, tačiau ir dabar kartais jaučiuosi taip, lyg vaidinčiau filme, o ne gyvenčiau realų gyvenimą. Šis miestas stebina ir tuo, kad čia yra tikrų tikriausias vyrų pasaulis. Visur, kur beeitum, dominuoja vyrai. Jie čia yra ir aktyvesni, ir atviresni nei moterys. Mane, merginą, atvykusią iš moterų pasaulio, tai labai stebina.

Koks yra savanorių Neapolyje darbas?

Savanoriauti Neapolyje – tai nuolat improvizuoti. Čia yra įprasta nieko neplanuoti, niekuo nesirūpinti, niekur neskubėti. Neapoliečių labai mėgstamos frazės: tranquilo (ramiai) arba non ti preoccupare (nesirūpink) lydi ir mano veiklas. Mums, skubantiems ir įsitempusiems lietuviams, ši ramybė ir atsipalaidavimas atrodo labai patraukliai, tačiau tokie kraštutinumai taip pat nieko gero nežada. Toks atsipalaidavimas taip pat kelia įtampą, skatina nesusišnekėjimą, lemia neatliktus arba netinkamai atliktus darbus. Savanoriaudama norėčiau daugiau planavimo, užtikrintumo, saugumo, tačiau dar prieš išvykdama žinojau į kur lendu… Taigi labai įprastų ar vienodų dienų nebūna. Dažnai planai ir darbai keičiasi kas savaitę, kartais gali pasikeisti ir tą pačią dieną, priklausomai nuo koordinatorių pageidavimo. Stabilu yra tai, kad dirbu su pabėgėliais iš Afrikos valstybių ir socialinių problemų turinčiais vaikais pradinėje mokykloje, kurių dauguma taip pat yra imigrantai. Su pabėgėliais bendrauju daug, stengiuosi būti jų draugė, parodyti, kad jie yra svarbūs, ypatingi. Dažnai šie žmonės jaučiasi atstumti, negerbiami, žeminami baltųjų, todėl yra patyrę daug nuoskaudų, pykčio, nepasitikėjimo. Vienas iš pagrindinių mano tikslų – leisti jiems pasijausti priimtiems, vertinamiems, nepriklausomai nuo to, kokią padėtį jie užima šiame pasaulyje. Kadangi daugumai jų trūksta užimtumo, mokau juos pinti apyrankes bei raktų pakabukus. Aš taip pat padedu mokytojai, nes nemažai vaikų yra hiperaktyvūs, todėl dažnai tenka keisti veiklas, sudominti vis naujais dalykais, prižiūrėti, kad nesimuštų. Kartais tenka mėginti išspręsti ir jų tarpusavio problemas, o tai yra tikrai nelengva gerai nemokant kalbos. Vaikų šypsenos, džiaugsmingi šūksniai, apsikabinimai, kai įžengi į klasę, atperka visus sunkumus, pripildo vaikiško nuoširdumo ir švelnumo. Vaikai moka būti labai dėkingi už jiems skirtą dėmesį. Taip pat man retkarčiais tenka pagelbėti Neapolio universitetų ar Europos Sąjungos organizuojamuose renginiuose – pasitikti bei registruoti dalyvius.

Koks šiuo metu tavo laisvalaikis?

Laisvalaikį leidžiu aktyviai. Dalyvauju kūrybingumo, kulinarijos, italų kalbos kursuose. Daugiausia laisvo laiko leidžiu su savo draugais: ruošiame vakarienes vieni kitų namuose, vaikštinėjame po miesto centrą ar pajūrį, einame į koncertus ar šokius, organizuojame kino forumus bei kulinarinius mainus. Šiame dideliame mieste yra daug veiklų, tik laiko ne visada viskam pakanka.

Kas yra sunkiausia savanoriaujant?

Sunkiausia priprasti prie naujų taisyklių, nuolankiai priimti kitų nevisiškai protingus sprendimus, suvokti, kad tam tikrų dalykų esi tiesiog nepajėgus pakeisti, ypač žmonių, su kuriais dirbi, gyvenimuose. Nelengva suprasti, jog tai, ką darai, yra tik maža kruopelytė atidumo ir meilės išalkusiame pasaulyje, gal net daugiau duodanti tau nei šalia esantiesiems. Dažniausiai mes, savanoriai, esame pasirengę nuversti kalnus, kurie neretai visai nenori ar net negali būti verčiami. Kad tai suprastum ir priimtum, reikia drąsos ir nuolankumo.

Kokius skirtimus pastebėjai tarp žmonių, su kuriais dirbi, ir lietuvių?

Manau, kad žmonės Neapolyje yra labiau atsipalaidavę, laisvesni, turi mažiau kaukių, baimių, pirminių nusistatymų ir reikalavimų kitų atžvilgiu. Jei kas nors dainuoja ar šoka eidamas gatve (gana dažnas reginys), tai niekam neatrodo labai juokinga ar keista. Prieiti gatvėje prie žmogaus ir kažko jo paklausti, užkalbinti, įsijungti į greta sėdinčių pakeleivių pokalbį traukinyje yra visai normalus dalykas. Žmonės čia yra smalsūs, atviri, kalbūs, džiaugsmingi. Mane labai žavi tai, kad jie negaili komplimentų ir padrąsinimų vieni kitiems, yra vaikiškesni (gerąja prasme), pastebi tai, kas gražu, ypač kituose, ir tuo pasidžiaugia. O lietuviai yra subtilesni, mandagesni, susitvardę, geriau jaučia, kada verta kalbėti, o kada geriau patylėti. Žinoma, nesinori stiprinti jau žinomų stereotipų ar kurti naujų, nes kiekvienas žmogus yra unikalus. Aišku, ir Lietuvoje yra nemažai itališkų lietuvių, o Neapolyje – lietuviškų italų.

Ar jau galvoji, ką veiksi po to, kai laikas, skirtas savanoriauti, baigsis?

Jau po truputį pradedu galvoti… Aš visada stengiuosi gyventi šia diena, šia akimirka, nes rytojus gali ir neateiti… Dar aštuonis mėnesius savanoriausiu ir, manau, per tą laiką išsiaiškinsiu, kur link keliauti toliau.

Kaip manai, kuo bus naudinga ši savanorystės patirtis?

Ši patirtis naudinga įvairiomis prasmėmis: geriau pramoksiu italų kalbą, taip pat sustiprinsiu anglų kalbos žinias, pakeliausiu, susipažinsiu su žmonėmis. O svarbiausia – pati paaugsiu kaip asmenybė, pasiimsiu iš šių patirčių geriausia, ką galiu, išmoksiu daugelio naujų dalykų, įveiksiu iššūkius, sunkumus, sustip-rėsiu, atsakysiu į tam tikrus man rūpimus klausimus. O gal ir kokio nors žmogučio gyvenime paliksiu kažką šviesaus ir tikro. Manau, didelė dalis šios patirties naudingumo nebus apčiuopiama ar regima, tačiau tuo ji bus tik dar vertingesnė. Pasak Antuano de Sent-Egziuperi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Savanoriaudama iš arti pamačiau skurstančius, vargstančius žmones, kurių šiame mieste tikrai netrūksta, ir supratau, kiek daug mūsų pasaulyje abejingumo jų atžvilgiu. Dar stipriau pajutau, kad nenoriu būti apatiška šio pasaulio pilietė, jog noriu kažką daryti, kažkuo prisidėti prie to, kad jų gyvenimas būtų lengvesnis, šviesesnis. Svarbiausia, kad tai net nekainuoja daug. Pakanka padovanoti šypseną išmaldos prašančiam benamiui, pasidalinti savo pietumis arba skirti šiek tiek savo laiko pasikalbėti su tuo, kam šito tikrai reikia. Net ir maži dalykai daro didelius pokyčius, ypač mums patiems.

Ką pasakytum visiems skeptikams, kurie mano, jog tai, ką veiki yra tik laiko švaistymas?

Manau, jog laiko švaistymas yra gyventi gyvenimą, kurį tau primeta kiti, siekti dalykų, kurių tau nereikia, ir kurių visai netrokšti. Nešvaistysi laiko tik tada, kai darysi tai, kas tavo gyvenime teikia prasmę. O aš tai ir stengiuosi daryti.

Ko palinkėtum tiems, kurie bijo ką nors keisti savo gyvenime?

Norėčiau visiems palinkėti drąsos klausytis savo širdies ir sekti ja, gyventi tuo, kas verčia skristi, dalintis savo meile ir dėmesiu su kitais, nes tik tada jausitės tikrai laimingi. Gyvenimas trumpas, todėl neverta jo švaistyti menkaverčiams dalykams, planams, kurie jus dar labiau surakina. Žodžiu, linkiu drąsos gyventi!

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentaras

  1. nereali pana!

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top