Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Teatro dovanojamas džiaugsmas

Teatro dovanojamas džiaugsmas

Jei kas nors fiksuotų mūsų mintis, net ir tas, kurių neišsakome garsiai, tikėtina, kad, uždavus klausimą, apie kokią profesiją paauglystėje dažniausiai galvojama, aktoriaus specialybė atsidurtų garbingame penketuke. Juk taip paprasta: vaidini ir dar žinomas esi. Aktoriaus profesija dažnam pirmiausia asocijuojasi su scena ir pripažinimu bei aktoriaus asmeninio gyvenimo paslaptingumu.

Utenos r. Užpalių kultūros centro paauglių kolektyvo „Artistukas“ nariai, patys ne kartą išbandę save scenoje ar stebėję išvykose profesionalų teatrą bei praėjusių metų rudenį ragavę aktorės Violos Klimčiauskaitės pamokų, šį rudenį turėjo net sapne nesusapnuotą galimybę: paimti interviu iš režisierės ir aktorės Agnės Sunklodaitės. Dar smagiau, kad šį kartą net niekur važiuoti nereikėjo. Lietuvos kultūros tarybai iš dalies remiant VšĮ „Teatro ir muzikos idėjos“ kultūrinį edukacinį projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“ „Labaiteatras“ į Užpalius atvežė muzikinį spektaklį-žaidimą vaikams „Gintaro šalies paslaptys“. Spektaklis skirtas mažiausiems smalsuoliams, tad „Artistuko“ nariai buvo vyriausi žiūrovai (išskyrus pradinukų ir priešmokyklinės grupės mokytojus). Nesklandumų dėl to nekilo, aktorės dėmesingumas žiūrovams nuo pirmųjų spektaklio sekundžių ištirpdė visus galimus susirinkusiųjų skirtumus. Neslėpdami emocijų, lietuvių liaudies legendas kartu su Agne Sunklodaite pasakojo bei žaisdami vaidino visi. Spektakliui pasibaigus aktorė mielai sutiko pabendrauti su smalsiais paaugliais. Keletu pokalbio minčių užpaliečiai dalijasi su visais.

Kas paskatino Jus organizuoti projektą  „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“?

Kartu su kompozitoriumi Deividu Gnedinu ne vienus metus glaudžiai bendradarbiaujame su viešosiomis bibliotekomis regionuose, aktyviai dalyvaujame jų organizuojamuose projektuose. Kartais mus pakviečia su spektakliais atvykti į kaimo vietoves, ir ne kartą įsitikinome,  kaip svarbu „nuvežti“ teatrą ten. Kartą po spektaklio kaimo mokyklėlės vaikai apstojo mūsų mašiną ir neleido išvažiuoti, nes norėjo paspausti mums rankas. „Buvo geras…“ – teigė jie ir beveik visi prisipažino niekada nebuvę teatre. Taip ir gimė idėja patiems inicijuoti projektą, kurio metu būtų galima aplankyti kuo daugiau kaimuose gyvenančių vaikų. Ypač džiaugiamės, kad projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“ iš dalies finansuoti sutiko Lietuvos kultūros taryba ir kad suradome puikius partnerius – labdaros ir paramos fondą „Auginame ateitį“, kuris mielai sutiko bendradarbiauti.

Kokiuose miesteliuose dar rodėte spektaklius ir ar vaidinate tik „Gintaro šalies paslaptį“?

Ne, projekto metu rodome ne tik spektaklį „Gintaro šalies paslaptis“, bet ir „Aplink pasaulį“ bei „Interviu su šlykštukais“.  Per du projekto vykdymo mėnesius jau aplankėme Kruonio, Butrimonių, Vabalninko, Tytuvėnų, Užpalių bei Rainių mokyklų mokinius, dar mūsų laukia Naujosios Ūtos ir Skirsnemunės mažieji žiūrovai.

Kokius vaidmenis buvo lengviausia atlikti?

Lengviausia?.. Pats kūrybos procesas kartais būna labai sunkus, o paskui vaidinti jau yra lengva, smagu ir įdomu. Kol atrandi personažą: kaip jis kalba, vaikšto, ką galvoja, kaip reaguoja į tai, kas vyksta toje istorijoje… Tas procesas užtrunka nemažai laiko, jis nėra labai paprastas ir lengvas… Yra vaidmenų, kuriuos ilgai ruošiau, bet dabar smagu juos vaidinti. Bet būna ir atvirkščiai: labai greit paruoši, bet paskui… Pridėjusi ranką prie širdies sakau: nežinau… Neturiu mėgstamiausio, lengviausio vaidmens, jie visi kuo nors brangūs.

Ar dabar turite vaikų dramos būrelį?

Dabar ne. Anksčiau labai trumpai vadovavau vaikų dramos būreliui. Mes visi kartu daug žaidėme… Spektaklio-žaidimo žanras mano kūryboje  atsirado po to, kai padirbau su vaikais. Ne su paaugliais, o su gerokai mažesniais vaikais. Aš supratau, kad negalima vaiko versti vaidinti. Apskritai geriau nevartoti žodžio „vaidinimas“. Šis žodis tarsi įpareigoja ir sukausto. O žodis „žaidimas“ visiems patinka ir atpalaiduoja. Todėl mes ėmėme žaisti. Žaidėme daug, daug  fantazavome ir iš pradžių nesiekėme jokio rezultato. Vaikai pradėjo atsiskleisti, jau buvo galima kažką daryti, bet gyvenimo aplinkybės nutraukė tą veiklą.  Man buvo įdomu, tad tikiuosi, kad kažkada vėl to imsiuosi.

Kaip Jums atrodo, ar Jūs vaidinate gerai?

Aktorius turi būti savikritiškas. Kiekvienas spektaklis, nors jį vaidintum ir šimtąjį kartą,  bus kitoks. Vieną kartą vienas epizodas pavyksta geriau, kitą kartą – kitas… Spektaklis – tai gyvas organizmas, nes jį vaidina gyvi žmonės. Kadangi viskas labai emocionalu ir gyva, kiekvieną kartą po spektaklio artistas atsisėda ir pagalvoja, ką blogai padarė, kaip reikėjo vienoje ar kitoje situacijoje vaidinti. Artistas išanalizuoja save. Taip ir atsirenki, kas pavyko, o kas ne… Po kiekvieno spektaklio aš randu tobulintinų dalykų.

Kada vėl parodysite spektaklį Užpaliuose?

„Labaiteatras“ tikrai turi daugiau spektaklių, kuriuos galima atvežti į neteatrines erdves. Svarstome į kaimo vietoves atvežti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems skirtų spektaklių. Taip pat tikimės, kad pavyks projektą „Žaidžiame teatrą – pažįstame pasaulį“ pratęsti kitais metais.

Su aktore kalbėjosi Samanta Sidabraitė, Viktorija Tamulytė, Rimgailė Geleževičiūtė, Odeta Kirvelytė ir Gytis Malinauskas, užrašė Birutė Minutkienė.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Sauliaus Šlyžio

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: