Pradinis / Lietuviai svetur / Turkijoje būsimus menininkus ugdanti lietuvė: „Universiteto bendruomenė – kaip didelė šeima“

Turkijoje būsimus menininkus ugdanti lietuvė: „Universiteto bendruomenė – kaip didelė šeima“

Iš Garliavos kilusi Jovita Sakalauskaitė-Kurnaz, prieš išvykdama į Turkiją studijuoti pagal „Erasmus“ studijų mainų programą, net nenutuokė, kaip šis pasirinkimas pakreips jos gyvenimo vagą. Tada ji net nesvarstė galimybės gyventi svečioje šalyje. Tad kaip nutiko, kad jau septynerius metus savo karjerą ir asmeninę laimę lietuvė kuria viename iš Turkijos didmiesčių? Čia ji ne tik prisideda prie jaunųjų menininkų mokymo ir ugdymo, bet ir plėtoja meno projektus, rengia parodas, kurias, beje, pristato ir Lietuvoje. Vienas iš jos su kolege kurtų projektų „Išsižadant baimės ir nevilties. Marškiniai-talismanai“ praėjusiais metais kvietė tiek Turkijos, tiek Lietuvos žmones susimąstyti apie visame pasaulyje aktualią socialinę problemą, dėl kurios daugiausia kenčia moterys ir vaikai. Nors pati jaučiasi laiminga, Jovita nelieka abejinga kitų žmonių problemoms ir prabyla apie jas meno kalba.

Iš kur esate kilusi ir kokie keliai Jus atvedė į vieną didžiausių Turkijos miestų – Izmirą?

Gimiau ir didžiąją vaikystės dalį praleidau Garliavoje, dar ir dabar ten gyvena mano močiutė. Man visada be galo smagu grįžus į Lietuvą užsukti į gimtuosius namus. Tačiau taip jau susiklostė, kad gimnaziją pradėjau Vilniuje ir Vilnius tapo mano antraisiais namais. Čia jau daugiau nei 25-erius metus gyvena mano tėveliai ir sesuo; čia, grįžusi iš Turkijos, leidžiu jaukų ir ramų laiką. Studijavau taip pat Vilniuje, Vilniaus dailės akademijoje. Prisiminimuose tai − vieni šauniausių mano gyvenimo metų. Man pasisekė, kad buvau apsupta puikių dėstytojų ir nuoširdžių draugų. Ir dabar grįžusi būtinai aplankau universiteto katedrą, kurioje mokiausi, o su studijų draugėmis net ir būdama toli palaikau ryšius. Studijuodama magistrantūroje, tuometinės katedros vedėjos prof. Eglės Gandos Bogdanienės dėka išvykau į Izmirą kaip „Erasmus“ programos studentė. Tad už tai, kad esu čia, turėčiau padėkoti tėveliams ir brangiajai profesorei.

Izmiras turi apie 3 milijonus gyventojų. Kokių yra pliusų ir minusų gyvenant šiame didžiuliame mieste?

Izmiras nuostabus!!! Jei manimi netikite, paklauskite visų, kurie pas mane svečiavosi. O dar geriau patys atvažiuokite į svečius. Čia − jūra, saulė, šiluma, laimingi žmonės ir atsipalaidavimas visus metus.

Izmiras − studentų miestas, čia įkurti du didžiausi valstybiniai ir du didžiausi privatūs universitetai, be to, yra labai daug aukštesniųjų mokyklų ir privačių mokymo centrų. Izmiras tikrai didelis, bet čia puiki susisiekimo sistema, miestas suplanuotas labai kompaktiškai. Tiesa, kartais tekdavo autobuse praleisti valandą ar ilgiau, kad nusigaučiau nuo vieno taško į kitą, bet tą laiką galima išnaudoti skaitymui ar snūstelėti.

Šis miestas turi vienintelį minusą. Vairuoti automobilį, įsiminti visus kelius ir kelelius atvykėliui išties labai sunku. Atprasti nuo lietuviškos drausmės keliuose buvo ne ką lengviau. Turkai − baisūs vairuotojai, statyti automobilį galima visur, net ten, kur draudžia kelio ženklai. Lenkti, sukti ir apskritai vairuoti galima nepaisant posūkio signalų ir raudonos šviesos. Įdomu tai, kad avarijų čia tikrai nedaug, atrodytų, kad visi vairuoja taip, kaip išeina, netrukdydami vieni kitiems.

Kada išmokote turkų kalbą? Galbūt dar prieš vykdama į šią šalį?

Vykdama į Turkiją kaip „Erasmus“ studentė, neturėjau jokio supratimo apie turkų kalbą. Į Izmirą iš Lietuvos atvykome dviese ir neilgai trukus nusprendėme, kad penktadienio vakarai Izmire gali būti praleidžiami įdomiau nei lankant nemokamus turkų kalbos kursus, skirtus studentams iš užsienio, taigi į juos neužsirašėme. Žinoma, elementarių frazių išmokė studentai turkai, bet tik tiek. Tuo metu aš apskritai labai skeptiškai žiūrėjau į turkų kalbą − negi man jos reikės, juk aš nesiruošiu čia gyventi. O štai jau septynerius metus esu čia… Besibaigiant „Erasmus“ studijoms Turkijoje, tuometė Tekstilės ir mados dizaino katedros vedėja prof. Suhandan Ozay Demirkan man pasiūlė įgijus magistro laipsnį Lietuvoje sugrįžti atgal į Turkiją ir studijuoti meno doktorantūroje. Sutikau, grįžau į Lietuvą, apsigyniau magistro darbą ir kelis mėnesius pasimokiusi turkų kalbos išlėkiau į Izmirą.

Papasakokite apie savo, kaip menininkės, patirtį, veiklą, didesnius projektus, pasiekimus tiek Lietuvoje, tiek Turkijoje.

Lietuvoje apsigynusi magistro darbą, grįžau į Izmirą ir pradėjau mokytis Dokuz Eylul universitete, metus pagal „Free Mover“ programą ruošiausi stojimui į meno doktorantūrą ir plėčiau savo tekstilės dizaino žinias. Tuo metu pasirinkau metų programą, pagal ją lankiau mados aksesuarų dizaino paskaitas (batų ir rankinių dizainas). Ir šį kartą man padėjo profesorė − Turkijos tradicinės tekstilės katedros akademikė prof. Elvan Ozkavruk Adanir. Ji šalia esamų paskaitų mane užrašė į savo katedrą. Ten lankiau Turkijos tradicinio kilimo dizaino, audimo ir dažymo paskaitas. Meno doktorantūrą baiginėjau dviejose katedrose: priklausiau Tekstilės dizaino katedrai, bet darbo vadovė buvo Tradicinės tekstilės katedros vedėja prof. Nuray Yilmaz. Darbo tema ir tyrimo metodas buvo paremtas tekstilės antropologijos principais, tyrinėjau Anatolijos maldos kilimų istoriją ir moters, kaip kūrėjos, vietą joje, moters ir maldos kilimų santykį − tiek per socialinę, tiek per dizaino prizmę. Disertaciją rašiau turkų kalba, tad teko nemažai paplušėti ne tik renkant medžiagą, bet ir rezgant sakinius. Taip iš veltinio sukūriau penkias moters figūras, kurios atkartoja kūno judesių seką musulmonų moterų kasdieninėje maldoje. Be to, kiekviena iš jų simbolizuoja tam tikrą moters gyvenimo etapą: gimimą, lytinę brandą, virtimą moterimi-santuoką, motinystę ir senatvę.

Šiuo metu dirbu keliuose skirtinguose projektuose ir ruošiuosi docentūrai. Taip pat ruošiuosi personalinei parodai, kuri bus atidaryta rugsėjo mėnesį Izmire. Turkijoje tai jau ketvirtoji mano personalinė paroda. Per septynerius šioje šalyje praleistus metus prisikaupė ir nemažai parodų, kuriose dalyvavau drauge su kitais menininkais. Mielai dalyvauju simpoziumuose. Tai daryti labai padeda tai, kad straipsnius galiu pristatyti turkų kalba. Taip pat rašau straipsnius turkiškai į vieną iš čia leidžiamų dizaino ir meno žurnalų; kartais tenka rašyti straipsnius ir lietuvių kalba į Lietuvių tautodailininkų sąjungos leidžiamą metraštį.

Labai norėčiau paminėti ir kartu su prof. Elvan Ozkavruk Adanir sukurtą meninį projektą – apsauginių marškinių-talismanų parodą. Ją pirmą kartą atidarėme Lietuvoje 2015 metais. Lietuvoje atidaryta paroda sėkmingai eksponuojama Turkijos parodų salėse: Alanijoje, Izmire, sausio mėnesį buvo eksponuojama Bursoje, vėliau ketiname ją atidaryti rytų regione Hatajuje. Planuojame šią parodą eksponuoti Vokietijoje, o toliau − ką gali žinoti. Šiuo metu kartu su prof. Elvan Ozkavruk Adanir ruošiame naują parodą, kurią birželio mėnesį planuojame eksponuoti Vilniuje esančioje „Artifex“ galerijoje.

Minėjote marškinių-talismanų parodą. Senojoje turkų kultūroje buvo tikima, kad juos vilkintis asmuo apsisaugo nuo ligų, priešų ar nelaimių. Kodėl nusprendėte atgaivinti šią tradiciją?

Surengti šį meninį projektą paskatino tuometiniai įvykiai. Beveik tuo pačiu metu Turkijoje ir Lietuvoje buvo žiauriai nužudytos ir vėliau sudegintos dvi jaunos merginos. Pasidomėjusios statistika ir pabendravusios su Izmiro moterų edukacijos ir tyrimų centro vadove, buvome sukrėstos skaičių. Tada tiesiog prisiminėme Topkapi Palace matytus Osmanų laikų apsauginius marškinius, gimė idėja juos pasiūdinti visoms moterims, nesvarbu, ar jos yra, ar nėra nukentėjusios nuo bet kokio smurto… Nė viena iš mūsų nėra apsaugota nuo smurto, tai gali atsitikti bet kuriai iš mūsų bet kuriuo gyvenimo momentu. Taigi surinkome iš moterų marškinėlius, juos sukarpėme, padalijome skepetėles ir viską susiuvome. Kiekviena moteris su paaukotu drabužiu tarsi atidavė dalelę savęs, kad apsaugotų šalia esančiąją. Tai simbolinė moterų parama viena kitai. Smurto problema labai opi, reikia apie tai kalbėti, reikia atkreipti dėmesį, reikia skatinti žmones susimąstyti ar net apgalvoti savo poelgius… Mūsų su bendraautore prof. Elvan Ozkavruk Adanir tikslas buvo sukrėsti, paskatinti žiūrovus nelikti abejingus tam, kas vyksta gal visai šalia mūsų…

Ar manote, kad menininkai savo kūryboje turėtų paliesti aktualias, ne visada malonias temas?

Manau, kad ypač menininkai turėtų kreipti dėmesį į aktualias temas, į socialines problemas. Kartais tai, ko negali išrėkti balsu, gali perteikti spalva, raštu ar forma. Menas paverčia skausmą spalva, bjaurasčiai suteikia formą, o klausimą perteikia linija. Menininko požiūris dažnai būna gilesnis, imlesnis, kartais šokiruojantis, tačiau bet kuriuo atveju jis priverčia susimąstyti.

Kokios temos Jums, kaip menininkei ir kaip asmenybei, svarbios?

Man, kaip menininkei, įdomus žmogus. Gal kad pati esu moteris, mano darbuose ir temose visada yra moteris. Man įdomus moters vidinis pasaulis, mąstymas kritiniais momentais, moters, kaip mamos, žmonos, būtis, taip pat jos santykis su menu, su aplinka, su pačia savimi… Simbolika, mitologija… Neseniai baigiau skaityti Charlotte Perkins Gilman knygą „The Yellow Wallpapers“, ji man paliko didelį įspūdį. Dabar įnikau domėtis moters psichologija, psichinėmis ligomis, kuriomis dažniausiai serga moterys, ir panašiomis temomis. Atrodo, kad jei kas leistų, norėčiau įlįsti į kitų moterų mintis, ištyrinėti jausmus, išgyventi jų skausmą. Tad kitų parodų temos turbūt ir bus susijusios su šiais dalykais.

Dirbate Izmiro ekonomikos universiteto Dailės ir dizaino fakultete. Papasakokite apie savo darbą. Kaip Jus priima studentai?

Izmiro ekonomikos universitete (İzmir Ekonomi Üniversitesi) pradėjau dirbti dar besimokydama meno doktorantūroje, tiesa, tada turėjau dėstyti tik kelias valandas porą kartų per savaitę. Šiuo metu skaitau nemažai paskaitų pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo kurso studentams, tad didesnę savo laiko dalį praleidžiu universitete.

Turkų jaunimas, ypač merginos, labai prieraišus, linkęs išsipasakoti visas bėdas, pasidalyti džiaugsmais. Merginos greitai tampa labai artimos su dėstytojomis, tad visi čia esame kaip didelė šeima, kurianti darnią, savitarpio supratimą ir pagarbą puoselėjančią universiteto bendruomenę. Žinoma, nereikėtų pamiršti kavos ir arbatos pertraukėlių, kurios yra neatsiejamas edukacijos įrankis Turkijoje. Kartais, kad studentai geriau įsidėmėtų dėstomą medžiagą, tiesiog reikia juos visus surinkti prie arbatos puodelio… Su studentėmis bendraujame labai artimai. Dažnai ir vidury nakties sulaukiu žinučių ar elektroninių laiškų su klausimais tiek dėl specialybės, tiek dėl jų asmeninių reikalų.

Mūsų universitete dėstoma anglų kalba, tačiau labai dažnai viską tenka pakartoti turkiškai. Pirmojo kurso studentai pirmus mėnesius net nežino, kad aš puikiai šneku turkiškai, ir per tą laiką man tenka nugirsti visokių įdomių paskalų apie dėstytojus ir save pačią.

Kuo šis darbas Jums ypatingas? 

Darbą su studentais aš tiesiog dievinu, be galo smagu jausti, kad gali pasidalyti savo žiniomis, sukaupta patirtimi. Puikūs studentų rezultatai tampa lyg ir mano pačios laimėjimais. Turkijoje vyksta daugybė konkursų, skirtų studentams, ypač tekstilės srityje, prizininkai gauna nemažus piniginius prizus arba stipendiją mokslams užsienyje. Šiais metais net šešios iš mano studenčių yra tarp finalininkų, greitai turėtų paaiškėti ir laimėtojai − laukiame gerų žinių.

Ar studentai, kolegos smalsauja apie Jūsų tautybę, kultūrą, gimtąją šalį? Kuo jie domisi?

Dažniausias klausimas − ar Lietuvoje tikrai labai šalta ir ar aš šneku rusiškai. Tenka papasakoti trumpą Lietuvos istoriją, kartais net parodyti, kur Lietuva yra, ir pateikti žodinių pavyzdžių, kaip skiriasi lietuvių ir rusų kalbos.

Ar Jums buvo sunku adaptuotis Turkijoje: pažinti ir suprasti žmonių kultūrą, mentalitetą, savotiškas elgsenos taisykles? Galbūt labiausiai padėjo Jūsų vyras?

Na mano vyras man visai nepadėjo (šypsosi). Manau, jam labiau reikėjo adaptuotis prie manęs… Mes kartu tik trejus metus, tad jis mane gavo kaip prizą: jau mokančią turkų kalbą ir puikiai prisitaikiusią prie aplinkos. Tiesą sakant, nelabai ir buvo prie ko taikytis, visą buvimo čia laiką mano artimiausios draugės buvo jau minėtos profesorės, dar viena kurso draugė bei lietuvaitė Aurelija. Taip jau susiklostė, kad kelias vasaras praleidau su prof. Suhandan jos galerijoje, visada buvau apsupta akademikų, dailininkų ar rašytojų, vėliau perėjau į prof. Elvan globą. Ji  dabar yra ir mano tiesioginė viršininkė, ir partnerė meno projektuose, ir patikima draugė. Šios moterys man be galo padėjo ir mane palaikė, labai daug išmokė ir visada nuoširdžiai bendravo. Nors mano ir vienos jų amžiaus skirtumas − net keturi dešimtmečiai, tai niekada mums netrukdė bendrauti.

Buvo truputį įdomiau patekus į savo vyro šeimą. Tai tradicinė turkiška šeima, turinti daug prietarų, senų tradicijų ir savus įsitikinimus. Tačiau turkų kultūroje mokslas labai svarbus ir, kas labiausiai išsimokslinęs, tas ir taria paskutinį žodį. Tad man ir vėl labai pasisekė: su vyru gyvename taip, kaip mums atrodo geriausia, o jo šeima gerbia mūsų pasirinkimą.

Jei vis tiek reikėtų paminėti įsimintiniausius įvykius iš tradicinio turkų gyvenimo, tai turbūt būtų moterų vaišės, vadinamosios giun (turkų k. Gün), ir mūsų vestuvės. Kalbant apie moterų vaišes, namų šeimininkės, kurios yra išlaikomos vyrų, vieną kartą per savaitę renkasi pas kurią nors namuose. Užkandžiauja, dalijasi naujienomis ir paskalomis, jaunesnės dažniausiai atsineša kokios nors užkandos ar pyrago, na o vyresniųjų būrelis tai, pas kurią vyksta vaišės, neša pinigėlių arba ketvertuką aukso. Vėlgi tai priklauso nuo moterų socialinio statuso. Labai dažnai vyresnėlės atsiveda savo marčias, apkarstytas kiek įmanoma didesniais aukso papuošalais, taip jos tarsi parodo, kokia mylima yra marti ir kokie nuostabūs jų tarpusavio santykiai. Jei atvirai, tai be galo nuobodūs pasisėdėjimai, bet kaip menininkei man buvo įdomu bent vieną kartą tai patirti.

Kitas labai įdomus dalykas, kaip minėjau, yra vestuvės. Manau, turkams tai − viena didžiausių švenčių. Po sužadėtuvių prasideda tikra vestuvių karštinė; įrenginėjamas jaunavedžių būstas, perkama viskas, ko reikia ir ko niekada nenaudosite, pvz., picos krosnelė. Kraičiai rodomi per moterų vaišes. Trumpai tariant, vyksta nesuvokiamas pinigų švaistymas. Man, kaip lietuvaitei, iki šiol neaišku, kodėl reikia apsikrauti daiktais, kurių nebus įmanoma sunaudoti per ateinančius dešimt metų. Kitas etapas būna aukso pirkimas jaunamartei. Tai vėlgi priklauso nuo šeimos turtinės padėties, bet dažniausiai anyta stengiasi jaunamartės nenuskriausti, nes juk bus gėda. Tradiciškai perkamas Trabzono regiono aukso papuošalas, apyrankės ir pan., viena kita apyrankė dovanojama jau per sužadėtuves. Turkijoje labai jaučiama socialinio statuso svarba. Retais atvejais labai turtingas vestų beturtę arba išsimokslinęs − bemokslę. Tad aukso kiekis kinta priklausomai nuo jaunojo ir jaunosios statuso.

Vestuvių puota − tai jau tikras smūgis lietuviškam mentalitetui: mūsų vestuvėse dalyvavo nei daug, nei mažai − 800 žmonių… Tarp jų (skaičiuojant ir mane) buvo net 13 lietuvių. Vienintelė paguoda, kad vestuves rengia jaunasis. Vestuvės vyksta gana paprastai − pirmasis jaunųjų šokis, valgis, susirašymas, aukso įteikimas ir šokiai iki šventės pabaigos. Tikrai įspūdingi turkiški tradiciniai šokiai atliekami tik vyrų, toliau priklausomai nuo regiono, iš kurio kilęs jaunasis, prasideda mišrūs tradiciniai šokiai. Įdomiausias yra svečių aukso teikimas. Jaunasis su jaunąja stovi priekyje, o svečiai gražiai išsirikiavę eilute laukia savo eilės užkabinti auksą ir nusifotografuoti su jaunavedžiais. Aš iš tos šventės dalies nelabai ką prisimenu, nes po valandos stovėjimo su aukštakulniais tik ir svajojau peršokti į sportinius batelius (šypsosi). Sprendžiant iš turkių noro per vestuves prisirinkti aukų, turbūt tiktų pasakymas, kad auksas yra geriausias jaunosios draugas…

Galbūt prisimenate, kas iš pradžių Turkijoje keldavo nuostabą?

Šypsenos… Turkijoje žmonės laimingi, čia ir aš pradėjau daugiau šypsotis. Tai buvo bene labiausiai nuostabą keliantis dalykas. Turkai nuoširdūs, šilti, lengvai bendraujantys. Rajone, kuriame gyvenu, turiu savo medžiagų pardavėją, savo paštininkę, netgi vandens išvežiotoją, jie visada paklausia, kaip man sekasi, ar viskas gerai. Turguje dažnai dar nespėjęs apsipirkti būsi visko prisimaitinęs ragaudamas, o jei esi kurios nors parduotuvės nuolatinis klientas, būsi priverstas išgerti arbatos ir išklausyti visas naujienas. Turkai gana natūraliai užsienietį įtraukia į savo bendruomenę, žinoma, kalbos mokėjimas ir šypsena yra būtinybė.

Ar pavyksta išlaikyti lietuviškų ir turkiškų tradicijų pusiausvyrą šeimoje?

Mūsų šeima švenčia keturias metines šventes: Kalėdas ir Velykas bei ramadaną ir Kurban Bairamą (Kurban Bayrami). Kol kas mes viską puikiai suderiname. Yra dalykų, kuriuos privalu padaryti kaip šitos šalies gyventojui, ir yra dalykų, kuriuos privalu išlaikyti kaip tikrai lietuvaitei.

Ką patartumėte  turistams, pirmąkart vykstantiems į Turkiją ir norintiems bent šiek tiek pažinti jos kultūrą? Kokias svarbiausias nerašytinas taisykles reikėtų žinoti?

Pirmiausia siūlyčiau vykti gerai nusiteikus, nepamiršti šypsotis ir įvertinti, kad tai kurortas, o ne tikras gyvenimas. Ypač tai norėčiau priminti mūsų gražioms lietuvaitėms, nes kurortinis romanas yra viena, o tikras gyvenimas − visai kas kita… Manau, kad šalies kultūros apsilankius kurortiniame mieste pažinti nelabai įmanoma, gal geriau skristi tiesiai į kokį didesnį miestą, nuomotis automobilį ar dviračius ir tiesiog pasivažinėti po regioną. Nes kurortas vienaip ar kitaip yra viešbučio pramogos, jūra ir saulė. Turkijoje yra puikių archeologijos, islamo meno, tradicinių menų ir panašių muziejų, tikrai siūlyčiau juos aplankyti, jei apsistojate mažesniame mieste. Visur yra būtent to regiono nedidelių muziejų, kuriuose galima išvysti senąją Turkijos kultūrą. Turkijoje gausu lankytinų vietų, kurios saugomos UNESCO, yra išlikusių daug bažnyčių ir kitų religinių vietų. Iš regionų, kuriuos man teko aplankyti, vienas įdomesnių yra Hatajus (Hatay). Ten įkurtas didžiulis, nuostabus mozaikų muziejus, pilnas įspūdingų eksponatų, ir pirmoji katalikų bažnyčia, kuri iki šiol atvira lankytojams. Žinoma, ir Istanbulas, Kapadokija, Urfa, Konija, Alacatis, Izmiras ir kiti miestai verti bent kartą pamatyti…

Dažniausiai lietuviai vyksta į kurortinius Turkijos miestus. Ką jie praranda nepamatydami Izmiro? Ką čia galima aplankyti?

Izmiras − puikus miestas nebrangiai pasilinksminti, skaniai pavalgyti, pasimaudyti ir, žinoma, apsipirkti. Tiems, kam rūpi kultūra, yra daug muziejų tiek pačiame Izmire, tiek aplink jį. Pačiame miesto centre yra išlikusių bažnyčių ir sinagogų, kurios dar ir dabar veikia. Na ir, žinoma, Efesas, kurį tiesiog būtina pamatyti. Tiems, kas mėgsta linksmintis, − ilgiausia krantinė, pilna restoranų ir kavinių. Taip pat yra turgus. Neužmirškite pasiderėti, bet persistengti irgi nereikėtų − turkai myli pirkėjus ir tikrai nelabai užkelia kainas. Siūlyčiau eiti apsipirkti ryte, pirmas pirkėjas čia ypač mylimas, tikima, kad nuo jo priklauso dienos sėkmė.

9Ar Izmire pažįstate daugiau lietuvių? Ar Jums stinga tautiečių draugijos ir ar kartais aplanko Lietuvos ilgesys?

Izmire turiu vieną gerą draugę lietuvaitę, kartkartėmis susitinkame prie turkiškos kavos puodelio. Be galo gera jausti, kad šalia yra lietuviško kraujo, žinai, kad gali pasitarti ar papasakoti tai, ko galbūt nesuprastų turkas. Mes abi − likimo draugės. Ačiū Dievui, kad tokį nuostabų žmogelį man atsiuntė į Izmirą. Žinoma, aš neapsakomai pasiilgstu šeimos, Lietuvoje likusių draugų. Kartais taip norėčiau nubėgti su sese ir mama išgerti puodelio kavos, bet yra, kaip yra… Aš čia esu laiminga, jaučiu, kad augu kaip asmenybė, kad galiu save visiškai realizuoti, kad esu reikalinga kaip specialistė… Deja, Lietuvoje neturėčiau tokių galimybių. Darbo čia netrūksta, o ir atlyginimus Turkijos universitetuose su lietuviškaisiais lyginti būtų tiesiog nepadoru. Tad tenka kažką aukoti ir rinktis tai, kas tiesiog dabar yra palankiau. Negaliu žinoti, kur gyvensiu ir ką darysiu vėliau. Dabar yra gerai čia, bet svajonės dar tik prasideda…

Ar kaip nors prisidedate prie Turkijos lietuvių bendruomenės veiklos?

Turkijos lietuvių bendruomenė įsikūrusi Alanijoje, deja, tolokai nuo Izmiro. Labai gaila, bet kaip nors prisidėti prie bendrijos veiklos kol kas nelabai yra sąlygų. Tačiau žinau, kad bendruomenė labai aktyviai dalyvauja renginiuose, socialiniuose projektuose, patys organizuoja lietuviškas šventes. Rengdamos apsauginių marškinių-talismanų projektą sulaukėme didžiulės Alanijos lietuvaičių paramos. Dar kartą norėčiau padėkoti bendruomenės pirmininkei Rūtai Danilevičiūtei, kuri mus pakvietė dalyvauti Alanijos meno dienų renginiuose ir suorganizavo mūsų parodos eksponavimą.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Jovitos Sakalauskaitė-Kurnaz asmeninio archyvo

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: