Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Veikli Valkininkų bendruomenė: „Mums rūpi mūsų krašto ateitis“

Veikli Valkininkų bendruomenė: „Mums rūpi mūsų krašto ateitis“

Turbūt visada buvo ir bus žmonių, kuriems neužtenka rūpintis tik asmenine gerove – norisi ką nors nuveikti ir savo krašto, jo gyventojų labui. Kol vieni tik kritikuoja esamą padėtį ir kitų darbus, šie aktyvistai skiria savo asmeninį laiką ir jėgas kurti bendram gėriui. Daugybę tokių asmenybių galime sutikti mūsų miestų, miestelių ir kaimų bendruomenėse. Viena iš jų – Valkininkų bendruomenė.

„Tautiška giesmė“ Valkininkuose. Nuotr. autorius Evaldas Mankevičius

Bendruomeninę veiklą išjudino poreikis turėti tautinius rūbus

Varėnos rajone įsikūrusiame Valkininkų miestelyje bendruomenė buvo įkurta 2009 m., tačiau veiklos ėmėsi tik po ketverių metų, nes iš pradžių nebuvo norinčių rašyti projektus. „Dabar turime 42 bendruomenės narius, kurie moka nario mokestį ir susirinkimuose turi balsavimo teisę. Prisijungia nemažai jaunų žmonių. Bendruomenė jungia trijų kaimų – Užuperkasio, Paklėštarės, Čižiūnų – ir Valkininkų miestelio gyventojus, kurių yra 770. Visi jie yra bendruomenės nariai – dalyvauja mūsų organizuojamose šventėse, kituose renginiuose“, – pasakoja 2013 metais Valkininkų bendruomenės vedle tapusi Danutė Blažulionienė.

Šiuo metu netoli Valkininkų miestelio esančiuose Naujuosiuose Valkininkuose bibliotekininke dirbanti Danutė prisimena, kad bendruomeninės veiklos, susijusios su projektais, pradžia nebuvo lengva dėl tam reikiamų žinių stygiaus. Tačiau tereikėjo domėtis ir nebijoti paprašyti pagalbos. „Tuo metu dirbau Valkininkų bibliotekoje. Daug metų dainuoju moterų ansamblyje „Santaka“ ir mums, ansamblio moterims, labai reikėjo tautinių rūbų. Norinčiųjų rengti projektą nebuvo, taigi pirmą kartą gyvenime ėmiausi projektinės veiklos, – pirmuosius veiklos bendruomenėje žingsnius prisimena pašnekovė. – Pradžia buvo sunki, bet labai padėjo Varėnos krašto vietos veiklos grupė (VVG) ir Dargužių bendruomenės pirmininkė Aldona Jankauskienė, kurios klausdavau, kai tik iškildavo kokių nors neaiškumų. Žinoma, vyko mokymai – jie taip pat labai padėjo susivokti tekstuose ir skaičiuose. Parašiau pirmą projektą „Valkininkuose atgimsta amatai ir kultūrinės tradicijos“. Suplanavome pasisiūti 12 tautinių kostiumų, o kad būtų smagiau vykdyti projektą, ėmėmės ir amatų: mezgėme riešines, pynėme juostas ir rišome šiaudinius sodus.“

Danutė Blažulionienė

Jaukiau ir patiems, ir miestelio lankytojams

Pasak D. Blažulionienės, bendruomenės tikslas – vienyti žmones bendram darbui siekiant naudos vietovei ir jos gyventojams. Nuo 2013 metų spėta nuveikti išties nemažai. Be jau minėto pirmojo projekto, buvo įgyvendinti dar trys.

Kadangi Valkininkai yra istorinė vietovė, vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros paminklinių urbanistikos kompleksų, bendruomenės nariai stengiasi tvarkyti, gražinti miestelio aplinką, kad ne tik patiems būtų miela ir jauku, bet ir daugiau žmonių užsuktų pasigrožėti miestelio apylinkėmis. Todėl 2014 metais bendruomenė savo jėgas ir projektines lėšas skyrė viešųjų erdvių tvarkymui: prie A4 kelio iškilo Valkininkų „Liūtas“ (skulptorius Nerijus Kavaliauskas); Valkininkų kraštui pažinti miestelio skvere buvo pastatytas informacinis stendas, kuriame keturiomis kalbomis rašoma apie šio krašto lankomiausias vietas, pateikiamas žemėlapis, nurodantis tikslią objektų vietą (žemėlapį savanoriškais pagrindais sudarė kartografė Jovita Žemaitienė). Kitas projekto darbas buvo Valkininkų pranciškonų vienuolyno maketo parengimas, kurio ėmėsi Rūta Glinskytė-Kavaliauskienė ir Nerijus Kavaliauskas. „Nors pastatai neišlikę, bet griuvėsiai mena apie Valkininkuose gyvenusių pranciškonų palikimą“, – sako bendruomenės pirmininkė, kurios nuomone, labai svarbu puoselėti kultūrinį, istorinį krašto palikimą.

2016 metais bendruomenė viešąsias erdves papuošė keturiomis skulptūromis iš ąžuolo, kuriose įamžinta Valkininkų istorinė praeitis. Įgyvendinti šią Valkininkų gyventojų idėją skirdama lėšų padėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, prisidėjo Varėnos r. savivaldybė.

Tęsdama tradicijas, išlikusias nuo gilios senovės, jau penktus metus iš eilės birželio mėnesį, per Antanines, bendruomenė surengia šventę – „Antaninių kermošių“ – visiems gyventojams ir svečiams. Jos metu vyksta atlaidai bažnyčioje, visoje aikštėje šurmuliuoja amatininkai, po mišių skamba koncertai, šventės dalyvius įtraukia edukacinės programos, kartais rengiami dailininkų plenerai.

Be viso to, bendruomenė organizuoja talkas, dviračių žygius po Valkininkų apylinkes, mini valstybines šventes, rengia edukacines veiklas. Taip pat veda ekskursijas istorine tematika.

Bendruomenės namai – įgyvendinta ilgai puoselėta svajonė

2017 metai bendruomenei buvo ypatingi – gavusi teisę į pastatą jame įsirengė bendruomenės namus. „Remontavome savo lėšomis, gyventojai prisidėjo, kuo galėjo, ir liepos 6-ąją – Valstybės dieną – jau šventėme savo bendruomenės namuose, – džiaugiasi D. Blažulionienė. – Gal kitiems ir keistai skambės šis džiaugsmingas mano pasakojimas, bet tiek metų laukę ir pagaliau įgyvendinę savo svajonę mes tikrai džiaugiamės ir iš širdies dėkojame Varėnos rajono savivaldybei, kad remia ir palaiko mūsų svajones ir darbus.“

Valkininkų bendruomenės darbai nelieka nepastebėti ir už rajono ribų – už iniciatyvumą, bendruomenės namų įkūrimą, miestelio gražinimą ir darbą jo labui šių metų sausio 19–20 dienomis jai buvo įteiktas Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos rengto konkurso „2017 m. Kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių pasiekimai ir projektų idėjos“ apdovanojimas.

Turi planų mažiausiai 5 metams į priekį

Valkininkų bendruomenės pirmininkė mielai pasakoja ne tik apie tai, kas jau nuveikta, bet ir apie tolesnius planus, svajones. „Norime, kad bendruomenės namai taptų vieta, kur kiekvienas rastų ką veikti, kad prireikus galėtų čia sulaukti pagalbos. Planuojame įkurti informacinį centrą-muziejų, kuriame lankytojai galėtų susipažinti su krašto praeitimi, dabartimi ir pasvajoti apie ateitį. Taip pat galvojame apie projektą, skirtą socialinėms reikmėms tenkinti. Norime įsirengti nemokamą sveikatingumo centrą. Valkininkai gerokai nutolę nuo Varėnos, todėl pagyvenusiems žmonėms suteikti būtiniausias paslaugas – mūsų tikslas ir pareiga. Įrengsime sporto salę su treniruokliais – tegu gyventojai sportuoja, bendrauja“, – ateities vizija dalijasi pašnekovė ir patikina turinti planų mažiausiai  5 metams į priekį.

Vis dėlto tam tikras svajones ir planus neretai apriboja įvairios kliūtys. „Darbų, svajonių turime daug, bet ne viską galime įveikti. Valkininkai – tokia vietovė, kur kiekviename žingsnyje – kultūrinis paveldas. Mes suprantame, kad tai istorinė vietovė, reikia saugoti, bet, iki bendruomenei pradėjus rūpintis viešosiomis erdvėmis, jos stovėjo apžėlusios, apaugusios medžiais, sunkiai prieinamos. Dabar jau ir turistai dažniau užsuka, jau ekskursijų sulaukiame, bet dar reikia daug darbo įdėti, kad vietovės tikrai atitiktų reikalavimus. Bendruomenė jau kelintus metus bando, bet nieko negali padaryti, nes neturi pinigų, o archeologiniai kasinėjimai, techniniai projektai kainuoja labai brangiai. Štai čia ir užsidaro ratas – viena ranka leidžia, sako „darykit“, o kita – užrakina, – aiškina bendruomenės pirmininkė, užsiminusi, kad norėta sutvarkyti Valkininkų pranciškonų vienuolyno teritoriją, tačiau susidurta su paveldo problemomis. Tačiau ir čia rankų nuleisti nesiruošiama.

Visą bendruomeninei veiklai skiriamą laiką ir pastangas, pasak D. Blažulionienės, atperka pasiektas tikslas: „Gražėja mūsų kaimas, aktyvesni tampa žmonės – prisideda, kas kuo gali. Daugiau žmonių užsuka į Valkininkus, domisi krašto istorija.“

Pasak D. Blažulionienės, Valkininkų bendruomenėje aktyviausi kultūros darbuotojai, tarp kurių Valkininkų kultūros centro direktorė Jolanta Molienė, Valkininkų bibliotekos bibliotekininkė Aurelija Blažulionienė, taip pat moterų ansamblio „Santaka“ moterys. Nelieka nuošaly ir seniūnijos, parduotuvės darbuotojai. Aktyvi talkininkė – Užuperkasio kaimo seniūnaitė Ona Griežienė, Čižiūnų kaimo seniūnaitė Ramunė Mickevičienė. Yra jaunų verslininkų, kurie prireikus ištiesia pagalbos ranką.

Nuo pat pradžių į bendruomenę susibūrusius žmones vienija bendri tikslai, jie jaučia šios savanoriškos veiklos prasmę, tačiau norint pritraukti naujų narių, kaip teigia bendruomenės pirmininkė, jau reikia pasistengti, pakalbinti, įrodyti, kad kažkas daroma, stengiamasi visų gyventojų labui. „Yra ir tokių žmonių, kurie ateina tik audrų sukelti, idėjas mėto, o kai pasiūlai jas įgyvendinti –  sprunka. Bet svarbu, kad žmonės domisi, blogiau būtų, jei išvis dėmesio nekreiptų“, – atvirauja pašnekovė.

Valkininkus garsinantys meno ir amatų puoselėtojai

Valkininkai – meną, amatus puoselėjančių žmonių kraštas. Jau 43 metus čia gyvenanti D. Blažulionienė pasakoja, kad miestelis visada turėjo audėjų, dainininkių. „Dabar audėjų jau likę mažiau – viena kita, bet dainininkių dar yra. Turime moterų etnografinį ansamblį „Santaka“, kuris garsina Valkininkus, atstovauja bendruomenei visuose renginiuose. Vykdant pirmąjį projektą, skirtą amatams gaivinti, buvo rengiami riešinių mokymai. Labai džiaugiuosi, kad nuo to laiko Valkininkuose atsirado nemažai moterų, mezgančių šias grožybes. Džiugu paminėti, kad, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, Vilniuje, Seime, organizuotame riešinių konkurse dviese su kita bendruomenės nare tapome laureatėmis. Turime šiaudinių sodų rišėją. Visos moterys ką nors daro – vienos siuvinėja, kitos mezga, dar kitos duoną kepa. Gretimame Naujųjų Valkininkų kaime gyvena menininkų Nerijaus ir Rūtos Kavaliauskų šeima. Valkininkų bendruomenė bendradarbiauja su šiais meno žmonėmis. Turime Valkininkuose ir kaimo poečių, kurios rašo eiles, dalyvauja renginiuose. Tai Eugenija Strazdienė, Marija Inkrataitė-Blažulionienė“, – darbščiais, kūrybingais savo krašto žmonėmis džiaugiasi bendruomenės pirmininkė.

Kodėl verta kurti bendruomenes?

D. Blažulionienės nuomone, bendruomenes, kaip visuomenines organizacijas, miesteliuose, kaimuose kurti verta, jeigu atsiranda žmonių, kurie negaili savo laiko, lėšų veikloms vykdyti, projektams rašyti. „Tik dėl projektinės veiklos ir savo laiko neskaičiavimo šiandien mes galime vadintis veiklia bendruomene. Tikėkimės, kad mūsų veikla, tai, ką sugebėsime išsaugoti, sutvarkyti, bent šiek tiek prisidės prie migracijos mažinimo, jaunimo noro parvažiuoti į gimtuosius namus, apsilankyti bibliotekoje, renginyje“, – viliasi bendruomenės vadovė.

Paprašyta pasidalyti patarimais jaunoms bendruomenėms, Danutė atvirai kalba apie savo pirmąją patirtį: „Aš kartais prisimenu savo bendruomeninės veiklos pradžią – verkti norisi. Jeigu būčiau pasidavusi emocijoms, nežinau, ar privažiavę Valkininkus pamatytumėte „Liūtą“ ir dar daug ką. Svarbiausia – turėti tikslą ir nepasiduoti, neklausyti, ką pasakys pikti žmonės. Jeigu žinai, kad darai gerą darbą, matai perspektyvą – nesustok. Su laiku viskas atsistoja į savo vietas, atsiranda palaikančiųjų idėjas, o tai labai svarbu. Laikui bėgant drumstėjai pasitraukia patys, lieka ir prisijungia dirbantys žmonės. Visada sakau: „Nepykstu, kad nepadedate, bet sakau „ačiū“, kad netrukdote. Visi rašyti projektų negali – užtenka vieno, bet yra pilna darbų, kuriuos galima atlikti tik susibūrus draugėn. Šito pavyzdys yra mūsų bendruomenė. Kai gavome bendruomenės namus, iš nieko neprašėme lėšų, norėjome pataupyti svarbesniems darbams ir reikmėms. Visų trijų kaimų žmonės, seniūnija geranoriškai prisidėjo: valė, skuto, dažė, mūrijo, moksleiviai, šeimos dirbo, kad turėtume tai, ką dabar turim.“

Pašnekovės nuomone, kad pavyktų suburti veiklią bendruomenę, žmonės neturėtų į viską žiūrėti savanaudiškai, kitaip tariant, iš visko tikėtis materialinio atlygio. „Turime mylėti savo kraštą, skaityti ir domėtis jo istorija, neužmiršti žmonių, kurie įdėjo dalelę savo širdies į krašto atgaivinimą, populiarinimą“, – mano pašnekovė.

„Jeigu viską matuosime pinigais, materialine nauda – nebus nieko gero. Yra žmonių, kurie sako: „Jei mokėtų, tai gal ir daryčiau.“ Kiti sako, jog jei neapsimokėtų – nedarytų. Na ką galiu pasakyti tokiems žmonėms? Man gaila, kad jie nemyli savo krašto, žmonių, kurie atiduoda savo laisvą laiką, jėgas dėl gražesnės ateities. Juk po mūsų gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jeigu jiems nebus gėda dėl savo senolių – tai ir bus mūsų indėlis į savo krašto ateitį“, – mintimis dalijasi Valkininkų bendruomenės siela.

Pirmininkavimas bendruomenei D. Blažulionienei – ne tik didelė atsakomybė ir pareiga savo kraštui, bet ir džiaugsmą teikianti veikla. „Aš susigalvojau tokį posakį: „Kodėl turiu mirti (kada nors) susiraukusi, nelaiminga? Tai geriau aš darysiu tai, kas man patinka, ir numirsiu su šypsena ir laiminga“, –  su šypsena sako veikli moteris, vos spėjanti suktis kasdienėje veikloje.

Valkininkais žavėjosi visada

D. Blažulionienė gyventi į Valkininkus persikėlė po studijų, 1975 metais, gavusi čia darbą. „Gimiau irgi Varėnos rajone (yra toks kaimas skambiu pavadinimu – Dainava), todėl Valkininkuose niekada nesijaučiau svetima. Dar jaunystėje važiuodama pro Valkininkus visada gėrėjausi jais. Nežinau kodėl, nieko ypatingo čia nebuvo, bet turbūt širdis mėgino pasakyti, kad čia bus mano gyvenimo uostas“, – prisimena pašnekovė.

Aktyvią visuomenininkę labiausiai žavi Valkininkų ir apylinkių gamta – miškai, upės. Taip pat darbštūs, geri, linksmi žmonės, graži krašto istorija, kurią ji mėgsta pasakoti jaunimui ir svečiams.

Pamaina bus

D. Blažulionienė tiki, kad nepaisant to, jog daug jaunimo išvažiuoja į kitus miestus, kitas šalis, Valkininkuose atsiras pamaina vyresniajai kartai: „Daug iš Valkininkų kilusių vaikų gyvena Vilniuje, apie 50 km atstumu nuo čia, savaitgaliais grįžta į namus, tai nėra blogai. Nemažai jaunų šeimų gyvena Valkininkuose radę darbus, gimnazijoje mokosi vaikai – džiaugiuosi dėl jų. Jie yra tikrieji Valkininkų patriotai, dėl jų mes stengiamės tvarkyti, rodome pavyzdį. Tikiuosi, kad pamaina bus. Miestelis klestės dar daug, daug metų. Juk ne veltui Vytautas Didysis, Žygimantas Augustas Valkininkuose turėjo pilis, čia lankydavosi, medžiodavo. Kraštas išties puikus tiek gamta, tiek žmonėmis.“

Pašnekovė viliasi, kad daugybė emigracijos išblaškytų žmonių anksčiau ar vėliau sugrįš į tėvynę. „Tikiu, jog užsidirbę pinigų žmonės grįš atgal į Lietuvą, o mes, bendruomenininkai, turime išsaugoti ją, kad jie grįžę rastų namus, artimuosius ir tęstų mūsų pradėtus darbus“, – sako D. Blažulionienė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: