Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Veiklios Juodkrantės bendruomenės siekis – išsaugoti gyvenvietės gyvybingumą

Veiklios Juodkrantės bendruomenės siekis – išsaugoti gyvenvietės gyvybingumą

Juodkrantė – nepaprasto grožio vietovė, kurioje laiko tėkmė tarsi sulėtėja. Pabėgę nuo miesto šurmulio, skubos, pasineriame į ramybę, pamatome ir išgirstame tai, ko kasdienybėje beveik nepastebime. Šios Kuršių nerijos gyvenvietės ypatingumą vertina ne tik atvykėliai, bet ir gyventojai, nenorintys pasiduoti migracijos į didmiesčius bangai. Neabejingi gyvenvietės likimui juodkrantiškiai prieš trejus metus susibūrė į bendruomeninę organizaciją ir savo gražiais darbais, sumanymais dar labiau puošia Juodkrantę, garsina ją Lietuvoje ir už jos ribų. Apie bendruomenės veiklą, vietos žmones, vietovę ir tradicijas papasakojo organizacijos pirmininkė Sandra Berletaitė, Ramunė Pečiukonytė, Rasa Kocytė ir Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė.

Susikūrimo priežastys

Juodkrantiškės pasakoja, kad iniciatyva steigti Juodkrantės bendruomenės asociaciją kilo sunerimus dėl gyvenvietėje esančio vaikų darželio likimo, o kartu ir dėl pačios gyvenvietės ateities. 2016-ųjų pradžioje sklandė kalbos, kad esą norima darželio veiklą „optimizuoti“, o pastatą – parduoti. Pasak S. Berletaitės, iš Neringos savivaldybės gyventojai paaiškinimų apie tai negaudavo. Tų pačių metų vasario 17-ąją įvyko 20 iniciatyvių gyventojų susirinkimas. „Daugelis suprato, kad be šios likusios ugdymo įstaigos Juodkrantė taps mirusia gyvenviete, kuri tik du–keturis mėnesius per metus teiks apgyvendinimo paslaugas, – nuogąstauja S. Berletaitė. – Susirinkę nusprendėme, kad reikia veikti ir įkurti Juodkrantės bendruomenės asociaciją, nes tik taip galime būti išgirsti.“ Susirinkusieji bendruomenės pirmininke išsirinko gabią, veiklią, kūrybingą asmenybę S. Berletaitę, kurią daugelis seniai pažįsta ir kuria pasitiki. 2016 m. kovo 30 d. organizacija buvo įregistruota registrų centre. „Jei kas nors iš valdžios atstovų  paklaustų,  kodėl mes įsikūrėme, atsakyčiau taip: „Padėti jums pagerinti gyvenimą mums“, – sako bendruomenės pirmininkė.

Kita bendruomenės narė R. Pečiukonytė antrina S. Berletaitei ir papildo organizacijos įkūrimo istoriją, pabrėždama siekį išlaikyti gyvenvietės gyvybingumą: „Juodkrantiškiai – karta, gimusi Neringoje ar senokai čia gyvenanti ir jau įleidusi šaknis, – tikriausiai pajuto, kad savotiškai pergyvena tarsi pokario suirutę, nykimą, kai Kuršių nerijos gyvenvietės jų pačių akyse traukiasi žmogiškąja prasme: itin sparčiai mažėja nuolatinių gyventojų ir daugėja „antrųjų namų“ savininkų, kurių dauguma atvyksta tik papoilsiauti. Dėl sumažėjusio vaikų skaičiaus jau uždaryta dar neseniai klestėjusi Juodkrantės mokykla, kyla pavojus, kad gali nelikti ir darželio, o savivaldybės tarnautojai kartais pagaunami prasitariant, jog ir Liudviko Rėzos kultūros centrą reiktų „optimizuoti“. Tai greičiausiai reikštų ir istorinės ekspozicijos perdavimą Nidai… Juodkrantiškiai, ko gero, pasijuto tarsi kuršininkai pokaryje, tik ne tarybinės valdžios, o jau savos savivaldybės spaudžiami pasielgti, kaip lengviau, paprasčiau, pigiau… Juk ko jums ten dar toj Juodkrantėj reikia… Nieko…

Todėl ir susijungėme pirmiausia tie, kurie jau esame pažįstami seniai, nuo vaikystės, kurie čia nuolat gyvename ir dirbame, auginame vaikus. Juk mes dar gyvi! Mes galime! Mes sprendžiame patys! Mums reikia! Reikia ne muziejinės Juodkrantės, o gyvastingos, veržlios, vieningos! Juk turime unikalią, šlovingą Juodkrantės istoriją – tokios neturi jokia kita gyvenvietė aplink visas Kuršių marias. Turime žmonių, kuriems tai rūpi! Mes galime gražiems dalykams suburti ir „antrųjų namų“ savininkus – šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti per atstumą. Mes nė vienas nesame kilę iš kuršininkų, bet gyvendami šitoje žemėje nebegalime kartoti savo senelių ir tėvų klaidų. Turime gerbti, kuo geriau pažinti savo kraštą, ir pažindami – pamilti iš naujo. Tik mylėdami mes galime įkvėpti ir kitus, pirmiausia – savo vaikus, namiškius, kaimynus, tada – „antrųjų  namų“ savininkus, poilsiautojus, miesto svečius. Turime būti gyvi ir atsakingi patys, negalima purtytis naštos – „neturiu laiko, noro…“ Nes be jautraus, atsakingo žmogaus prisilietimo Kuršių nerija greitai taps tik negyvu muziejumi su keliais pagyvenusiais čiabuviais. Štai, ką mes supratome. Štai, kodėl susibūrėme.“

Padėti neatsisako nė vienas

Dabar bendruomenėje yra 33 nariai. Tapti jais gali visi norintys, kurie Juodkrantėje yra deklaravę gyvenamąją vietą ar turi čia nekilnojamojo turto. Tačiau narių skaičius, pasak S. Berletaitės, nėra reikšmingas. „Manau, kad visi čia gyvenantys laiko save bendruomenės dalimi: ir nebūdami oficialiais nariais daugelis gyventojų dalyvauja renginiuose, talkose, akcijose, teikia pastebėjimų dėl gyvenvietės infrastruktūros gerinimo. Organizuojant renginius, visada prašydavau pagalbos ne tik asociacijos narių, bet ir gyventojų, kurie nėra nariai, – ar kažką paskolinti, ar ką nors nuvežti, parvežti, ar blynus iškepti, ar žuvienę išvirti, ar arbatos papilstyti, – niekad nėra atsisakę. Kas kiek gali, tas tiek ir padeda“, – sako organizacijos pirmininkė.

Bendruomenė, kaip ir kiekviena organizacija, kelia sau tikslus, yra nusimačiusi veiklos kryptis. Esminiai tikslai – telkti bendruomenės narių pastangas ieškant tinkamiausių sprendimų Juodkrantės gyventojų ekonominei ir socialinei gerovei kelti, formuoti gyventojų bendruomeninio gyvenimo tradicijas ir papročius, puoselėjant krašto tradicijas ir kultūrą. Stengiamasi puoselėti šeimos ir bendruomenės dvasines vertybes, siekiant socialiai teisingos bei saugios aplinkos, ugdyti bendruomenės narių sąmoningumą, bendruomeniškumą, atsakingumą, siekiant, kad bendruomenė būtų vienalytė, stipri, vieninga. Organizacija skatina ir palaiko savo narių iniciatyvas verslo, gamtos apsaugos, švietimo, kultūros, sporto, socialinės paramos, turizmo ir kitose srityse, organizuoja talkas, įvairius kultūrinius, sporto, laisvalaikio ir kitokius renginius, įgyvendina įvairius projektus. Dar vienas iš svarbiausių organizacijos tikslų – atstovauti bendruomenei vietos savivaldoje Neringos mieste, kitose valdžios ir valdymo institucijose, taip pat santykiuose su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis.

Prasmingas laisvalaikis ir Juodkrantės grožio puoselėjimas

Pirmoji juodkrantiškių bendra veikla 2016-aisiais buvo Raganų kalno ir jo prieigų tvarkymas. Ši talka rengiama kasmet, šiemet bus jau ketvirtoji. Bendruomenės nariai džiaugiasi, kad kalno lankytojai tampa vis sąmoningesni ir miške palieka vis mažiau šiukšlių.

Jau kelintus metus bendruomenė kartu su Neringos jaunimo apskritojo stalo (NAjS) organizacija Juodkrantėje organizuoja intelektualias orientacines varžybas, skatina gyventojus aktyviai leisti laisvalaikį su visa šeima, todėl užduotis kuria visų amžiaus grupių žmonėms. Užduotys susijusios su Juodkrantės, Neringos, Lietuvos ir Europos pažinimu, istorija, kultūra ir pan.

Neabejingi savo aplinkai bendruomenininkai 2016-aisiais surengė Pajūrio skulptūrų simpoziumą – keletas Lietuvos menininkų ant kopagūbrio kūrė skulptūras iš pajūryje išmestų šakų, lentų ir kt. Tąkart bendruomenės užduotis buvo surinkti trūkstamas lėšas projektui įgyvendinti. „Tai buvo pirmas kartas, kai kreipėmės į gyventojus, svečius, prašydami paramos. Surinkti pavyko ne visą reikiamą sumą, bet tai jau buvo gera pradžia pratinant žmones prie to, kad jei nori turėti kažką gražaus ar įdomaus savo gyvenvietėje, jei nori garsinti jos vardą, turi prisidėti ir savo pastangomis ar lėšomis“, – sako S. Berletaitė.

2017 ir 2018 metais šis simpoziumas peraugo į Tarptautinį Juodkrantės smėlio skulptūrų simpoziumą. Jis susilaukė gerokai didesnio gyventojų ir svečių palaikymo, pagalbos, paramos. Šiemet ketinama organizuoti jau trečiąjį smėlio skulptūrų simpoziumą, kuriam dalinį finansavimą skyrė Lietuvos kultūros ir meno taryba bei Neringos savivaldybė. Šio renginio metu Juodkrantę papuoš, kaip planuojama, bent penkios smėlio skulptūros „Kuršininkų sakmės“ tema, sukurtos užsienio ir Lietuvos menininkų. 2017-aisiais buvo sukurtos trys skulptūros, pernai – penkios.

Bendruomenės nariai kasmet aktyvai dalyvauja „Kuršių kiemo“ renginyje, vykstančiame Nidoje per Neringos miesto gimtadienį lapkričio viduryje. Dalyvius, svečius juodkrantiškės vaišina erškėtuogių arbata, paruošta naudojant pačių virtą erškėtuogių uogienę. Žmonėms duoda užduotį, susijusią su Neringa, o įvykdžiusiems ją įteikia prizą – vytintą kuoją. Ir ne bet kokią, o sugautą ir džiovintą pačių bendruomenės moterų. Pasirodo, Juodkrantėje gyvena nemažai žvejybą mėgstančių dailiosios lyties atstovių.

Bendruomeniški juodkrantiškiai gražina savo aplinką ne tik kasmet rengdami talkas, bet ir puošdami ją gėlių žiedais. Jau antrus metus organizavo akciją „Paversk Juodkrantės pakrantę krokų jūra!“ ir sodino Juodkrantės pakrantėje krokus. 2017 metais buvo pasodinta 5 tūkst. svogūnėlių, pavasarį viskas gražiai sudygo, bet pasidžiaugti žiedų gausa nepavyko: atėjusios iš miško stirnos nuėdė beveik visus ūglius. 2018 metų rudenį bendruomenės nariai surizikavo dar kartą. Per vasarą įvairiuose renginiuose – per Jonines, Žvejo šventę, folkloro šventę „Pūsk, vėjuži!“, Baltų vienybės dieną ir rudens lygiadienį – vėl vaišino erškėtuogių arbata, savo virtu „Saulės“ džemu iš šių uogų ir rinko aukas krokų svogūnėliams įsigyti. Šiandien vienoje pakrantės dalyje jau dygsta 50 tūkst. krokų. Neseniai jie pražydo ir juodkrantiškiai kviečia visus atvykti pasidžiaugti, pasigrožėti krokų jūra.

Tai ne vienintelė bendruomenės vykdyta gyvenvietės gražinimo akcija, o prie tokių juodkrantiškių iniciatyvų prisideda ir verslas. „Nors pirmaisiais metais vos pradygusius krokus „nušienavo“ stirnos ir pražydusiais žiedais pasidžiaugti nepavyko, akis ir širdis džiugino gausiai Juodkrantėje pražydusios tulpės. Už šią surengtą akciją UAB „Nojus“ padovanojo bendruomenei per 7 tūkst. tulpių svogūnėlių. Juos susodinom viešose erdvėse ir gyventojų gėlynuose. O pernai rudenį dovanų iš UAB „Nojus“ gavome 10 tūkst. narcizų. Minėdami Žemės dieną šiemet juos susodinome“, – pasakoja organizacijos pirmininkė. 

Organizacija prisideda ir prie gyventojų kultūrinio, socialinio gyvenimo turtinimo. Jos kvietimu profesionalios aktorės Neringa Varnelytė ir Vitalija Mockevičiūtės atvyko į Juodkrantę parodyti spektaklių „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ ir „Apie vėles, žemėj klajojančias“. Spektakliuose galėjo lankytis visi norintys nemokamai. Jau nuolatiniu tapo asociacijos organizuojamas renginys „Auksinių protų kovos“, kuris vyksta žiemą.

Kitas renginys, kurį bendruomenė pirmiausia rengia sau ir dėl savęs, tačiau kuriame noriai dalyvauja ir Neringos svečiai, – Žiemos ir sporto šventė. „Tai renginys, skirtas ir šeimoms, ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir senjorams. Šeimos, kaimynai, draugai buriasi į komandas ir dalyvauja įvairiose linksmose, išradingose sporto rungtyse. Visus vaišiname arbata ir blynais, kartu linksmai leidžiame laiką, o pralaimėtojų niekad nebūna – visi dalyviai gauna didesnius ar mažesnius prizus. Neatsitiktinai renkamės artimiausią vasario 16 d. šeštadienį – tą dieną paminime ir Lietuvos valstybės atkūrimo metines“, – pasakoja S. Berletaitė.

Pernai bendruomenė taip paminėjo ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Už savanorystės iniciatyvas aktyviausiems bendruomenės nariams ir šeimoms buvo įteikti iš projekto „Šimtmečio dovanos“ gauti Lietuvos šimtmečiui skirti sidabriniai atminimo ženkleliai bei Lietuvos valstybės vėliavos.

Šiemet bendruomenė daug laiko ir jėgų skyrė Juodkrantėje rengtam Šviesų festivaliui ir „Švytinčių sakmių kalnui“. „Sužinojusi, kad ketinama Juodkrantėje įgyvendinti Šviesų festivalio projektą „Švytinčių sakmių kalnas“, pasiūliau tris renginio vakarus organizuoti ekskursijas. Mes, bendruomenės narės, persirengusios raganomis ir velniais taip pat „apsigyvenome“ kalne ir teikėme papildomą pramogą dalyviams: kepėm blynus ir smalą virėm“, – pasakoja S. Berletaitė.

Anot pirmininkės, organizacijai nepavyktų tiek nuveikti be žmonių skiriamų 2 proc. GPM, nes, net ir gavus Neringos savivaldybės finansavimą projektams ar rėmėjų paramą, visada dar tenka pridėti savų lėšų.

Organizacijos aktyvistės pastebi, kad gausėja veiklių bendruomenės narių, padėjėjų ir gerbėjų iš visos Lietuvos. „Domisi, atsiliepia ir prie veiklų noriai prisideda „antrųjų  namų“ savininkai – žmonės ne tik dėkoja, bet ir visokeriopai padeda skirdami savo laiko, remdami lėšomis, teikdami konsultacijas. Itin daug padeda Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centras, jo darbuotojai. Prisideda ir Neringos švietimo įstaigos, ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, gražiai sutariame su bendruomene „Pervalkos kaimynija“, Preilos bendruomene, Neringos jaunimo apskritojo stalo organizacijos nariais – juk mes vieni kitus pažįstame, neretai dar iš mokyklos laikų!“ – žmonių įsitraukimu, palaikymu džiaugiasi R. Pečiukonytė. Jos teigimu, visa tai, kas jau vyksta, leidžia tvirtėti, pagalvoti ir apie dar rimtesnius, gražesnius darbus.

Įdomi istorija ir turtingas kultūrinis gyvenimas

Kaip minėta anksčiau, bendruomenė stengiasi gilintis į turtingą Juodkrantės gyvenvietės, visos Kuršių nerijos ir pamario krašto istoriją. Jos pažinimas leidžia geriau suprasti dabar puoselėjamas krašto tradicijas. „Antrasis pasaulinis karas ir pokario audros itin pakeitė Juodkrantę, – pasakojimą pradeda R. Pečiukonytė. – Iš esmės pasikeitė gyventojai, nutrūko ilgaamžė etninė kuršininkų tradicija, teikusi senajam žvejų kaimui ir kartu europinio masto kurortui savitumo, sunyko viešbučiai, kadaise garsėję Europoje, neliko gydyklos „Luisenbad“. Senieji Kuršių nerijos gyventojai beveik visi pasitraukė į Vakarus. 1946 m. Juodkrantėn pradėjo keltis gyventi žvejai iš Astrachanės ir Novgorodo, čia vyko ir užverbuoti žmonės iš visų Lietuvos regionų (nuo 1951 m. buvo vykdomas planingas Kuršių nerijos apgyvendinimas). Išvarginti karo ir pokario neramumų žmonės vyko čia dirbti žvejais, miškininkais, statybininkais. Vėliau prireikė gydytojų, mokytojų, kultūros darbuotojų, dar vėliau šį kampelį atrado menininkai, mokslininkai.“

Anot R. Pečiukonytės, „po karo visiškai pasikeitė gyventojai, buvo aktyviai formuojamos naujakurių valdžios institucijos, kuriamos pirmosios komunistinės partinės grupės. Tarybinė ideologija, praūžusio karo baisumai ir natūralus siekis įsikurti, išgyventi iš dalies lėmė tai, kad paprasti žmonės ne itin stengėsi pažinti, suvokti atrastąją vietos kultūrą, nemėgino prisiderinti prie vietos tradicijų. Atvykusieji apsigyvendavo paliktuose kuršininkų žvejų namuose ir tvarkėsi savaip. Kūrėsi pirmosios girininkijos, steigėsi žvejų kolūkiai. Buvo šalinami karo griuvėsiai, remontuojamas kelias, gyvenamieji namai, ir į kultūrinį palikimą buvo beveik nekreipiama dėmesio. Rimčiau į tai buvo atsigręžta jau gerokai vėliau. O į nedaugelį kuršininkų, pasiryžusių neemigruoti, likti savo namuose, dažniausiai buvo žiūrima kaip į keistuolius: skyrėsi jų vardai, kalba, apranga, požiūris į buitį ir pasaulį apskritai. Perimta buvo labai nedaug. 1958–1959 m. į VFR pasitraukė beveik visi senbuviai kuršininkai, turėję Vokietijos pilietybę. Taigi, Kuršių nerijos (Juodkrantės taip pat) naujakuriai pasižymėjo etniniu margumu. Jie kūrėsi ir kūrė jau savas tradicijas ir šventes, kurias nulėmė reikšmingi visuomeniniai įvykiai.“

Praėjo daugiau nei 60 metų nuo tada, kai įvyko pirmasis žvejų kolūkių festivalis Kuršių nerijoje. Taip gimė viena gražiausių ir įspūdingiausių Kuršių nerijos gyventojų švenčių – Žvejo diena (organizuoja Liudviko Rėzos kultūros centras). Ji daug metų tradiciškai liepos mėnesį švenčiama Juodkrantėje. Kadangi laikai keičiasi, žvejų labai sumažėjo, Žvejo diena taip pat gerokai pasikeitė. Ieškoma naujų šventės pavidalų, siekiant sujungti prieškario kurorto gyvenimo ir pokariu gimusias naujakurių žvejų tradicijas.

1961 m. lapkričio 15 d. išleistas LTSR AT prezidiumo įsakas „Dėl Nidos, Preilos, Juodkrantės vasarviečių likvidavimo ir Neringos respublikinio pavaldumo miesto sudarymo“. Taigi tradiciškai kasmet lapkričio vidury juodkrantiškiai mini Neringos miesto įkūrimo metines. Vyksta šventiniai saviveiklininkų koncertai, juodkrantiškių kūrybinių darbų parodos.

Nuo 2010 m. kasmet sausio pradžioje, minint Martyno Liudviko Rėzos gimimo metines, Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje vyksta Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos teikimo iškilmės mokslo, kultūros ir meno veikėjams už kryptingus, ryškiausius, brandžiausius darbus muzikos, dailės, mokslo ir istorinės sklaidos srityse (organizuoja Liudviko Rėzos kultūros centras).

Juodkrantės gyventojai kasmet švenčia Užgavėnių šiupinio šventę, rengia persirengėlių vaikštynes – aplanko ir palinksmina žmones. Tai labai suartina, kuria kaimyniškus ryšius (organizuoja Liudviko Rėzos kultūros centras).

Liudviko Rėzos kultūros centras nuo 2007-ųjų kasmet rugpjūčio pabaigoje organizuoja regioninę folkloro šventę „Pūsk, vėjuži!“, skirtą M. L. Rėzos ir dar kurio nors Prūsų Lietuvos, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo gimimo metinėms pažymėti. Šventė turi gražią tradiciją – kurėnu išplaukti į marias, pagerbti vandenų, vėjų dievybes ir žuvusius žvejus. Gruodį kultūros centre tradiciškai rengiami adventiniai vakarai – etninės muzikos, giesmių, tautodailės. Naujųjų metų išvakarėse vyksta šventinis populiariosios klasikinės muzikos koncertas.

Kasmet Gintaro įlankoje gegužės–birželio mėnesiais vyksta tarptautiniai nendrinių skulptūrų simpoziumai (pradininkas – juodkrantiškis skulptorius Albertas Danilevičius), kurių metu sukuriamos ir ant vandens pastatomos baltiškosios mitologijos ženklus ir simbolius atspindinčios nendrinės skulptūros. Kasmet rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną ir rudens lygiadienį, jos iškilmingai sudeginamos (organizuoja Kuršių nerijos nacionalinis parkas).

Juodkrantės bendruomenės dėka gyvenvietėje prigyja naujos tradicijos – jau minėti meno simpoziumai, sporto šventės, visuomeninės talkos, labdaringa veikla. Bendruomenės nariai apie senųjų Kuršių nerijos gyventojų tradicijas, tikėjimus šiandien stengiasi sužinoti iš istorinių šaltinių, tiriamųjų mokslo darbų ir pritaikyti savo renginiuose.

Bendruomenių konkurse – didžiausias palaikymas

Juodkrantės bendruomenė noriai dalyvauja ir konkursuose. Praėjusiais metais nusprendė jėgas išbandyti „Delfi“ ir „Norfos“ surengtame geriausių šalies bendruomenių konkurse „Bendruomenė 2018“, kuriame buvo galima laimėti naują mikroautobusą. Laimėtoją komisija turėjo išrinkti iš dešimt daugiausia balsų surinkusių bendruomenių. Juodkrantiškiai iš 133 konkurse dalyvavusių šalies bendruomenių balsų surinko daugiausia, vis dėlto komisija nusprendė autobusiuką padovanoti kitai bendruomenei. „Tačiau dėl to neliūdime. Mūsų tikslas buvo patekti į dešimtuką. Nuolatinių Juodkrantės gyventojų turime tik apie 420, tad konkuruoti su didmiesčių rajonų bendruomenėmis atrodė neįmanoma, – pasakoja S. Berletaitė. – Ta „liga“ susirgo visa Juodkrantė. Užkrėtėm draugus, kaimynus, gimines, artimuosius ir poilsiautojus. Rytais balsuodavom namie, per pietus – darbuose, vakare – pas  kaimynus, nes balsavimų skaičius iš vieno IP adreso buvo ribotas. Sutikę pažįstamą pirmiausia klausdavome: „Ar jau šiandien balsavai?“ Nors autobusiuko ir nelaimėjome, bet labai džiugina žmonių palaikymas, aktyvumas, gebėjimas susivienyti dėl bendro tikslo.“

Idėjų kyla savaime

S. Berletaitės teigimu, per metus bendruomenė organizuoja arba dalyvauja 8–10 renginių. Nemažai laiko užima įvairių projektų, prašymų, pasiūlymų savivaldybei rašymas, ataskaitų rengimas. „Tuomet visiems sakau: „Viskas, pristabdom arklius – juk turim ir asmeninių reikalų, nepradėkime jokio naujo projekto.“ Bet tyčia ar netyčia kam nors kyla kokia nors nebloga mintelė ir norom nenorom pradedi ją gvildenti, mąstyti, ieškoti informacijos…“ – šypteli pašnekovė.

Paklausta apie tolesnius darbus, moteris išduoda, kad galvoje jau kurį laiką sukasi aplinkosauginio šviečiamojo projekto idėja, kirba noras pastatyti Juodkrantei kurėną ir… išmokti siūti žvejybinius tinklus – gaudykles. „Seniau Juodkrantėje buvo Neringos žuvininkystės ūkio tinklinė, kurioje visos Neringos žvejams tinklus siūdavo Juodkrantės moterys. Jau senokai jos nebėra, ir šis amatas pamažu mūsų krašte yra užmirštamas“, – apgailestauja pašnekovė.

Kodėl verta burtis į bendruomenes?

Nors bendruomenė gyvuoja palyginti neilgai, tačiau per tą laiką įsitikinta jos reikalingumu Juodkrantei. S. Berletaitės manymu, kiekviename miestelyje yra bent vienas šviesuolis, kuriam nuolat kyla gražių idėjų, tačiau vienas lauke ne karys, o bendruomenė geriems darbams suteikia kojas ir rankas. „Dalyvaudami bendruomeninėje veikloje, galime padaryti savo gyvenimą įdomesnį ir prasmingesnį. Susibūrus draugėn atsiranda didesnis noras domėtis krašto istorija, saugoti ir puoselėti jo tradicijas bei papročius“, – sako pašnekovė. 

Jos teigimu, ne vienas šiandien gailisi, kad Juodkrantės bendruomenė susikūrė kiek vėlokai – daugelis europinių projektų jau buvo pasibaigę. Vis dėlto džiaugiamasi, kad ne per vėlai – per trejus metus nuveikta nemažai. „Svarbiausia, kad darome tai, kas mums patiems įdomu ir brangu, įnešdami kiekvienas savo indėlį į aplinkos, krašto, tradicijų saugojimą, puoselėjimą ir naujų kūrimą. Taip pat galime tinkamiau atstovauti gyventojų interesams: juk kas geriau nei čia gyvenantys žmonės žino savo džiaugsmus ir liūdesius“, – kalba S. Berletaitė.

Bendruomenės narės pasidalijo savo mintimis apie tai, kas svarbiausia norint suburti veiklią bendruomenę. D. Radzevičiūtės-Jašinskienės nuomone, reikia nebijoti keistis, priimti kito nuomonę, idėją. Labai svarbu – pasitikėjimas vienų kitais, atvirumas, kiekvieno nario asmeninis indėlis: miestelis kaip – šeima.

„Norint suburti veiklią bendruomenę turi būti iškeltas bendras tikslas – atskleisti bendruomenės poreikius, kartu siekiant plėtoti socialines paslaugas ir tvarkyti gyvenvietės vystymą sukuriant aiškius prioritetus. Tik siekdama bendro tikslo ir aiškiai žinodama, ko jai reikia, bendruomenė išlieka stipri ir saugi. Taigi, bendruomenė bus veikli tuomet, kai bus kuriama bendra veikla, kuri reikalauja neatlygintino darbo ir asmeninio laiko“, – nuomonę išsako R. Kocytė.

S. Berletaitė pritaria išsakytoms mintims ir priduria, kad jei bus noras savo laiko, pastangų, idėjų ar net lėšų skirti bendruomenei, o ne laukti, kol kažką gausi iš jos, tuomet ir bendruomenė bus veikli.

Ypatinga Juodkrantės trauka

Organizacijos pirmininkės S. Berletaitės atsidavimą Juodkrantei nesunku suprasti. Čia ji gimė ir augo, baigė devynmetę mokyklą. Vėliau mokėsi Nidos vidurinėje mokykloje. Studijuodama Klaipėdoje, ko gero, kiekvieną savaitgalį grįždavo namo. „Niekad nebuvo kilęs noras palikti šį kraštą. Dar mokydamasi mokykloje sakydavau, kad noriu gyventi tik gimtinėje. Save laikau gamtos žmogumi, ir ilgesnis buvimas mieste labai vargina, todėl miesto visai nepasiilgstu“, – prisipažįsta pašnekovė.

Moteris Juodkrantėje užsiima smulkiuoju verslu: žiemą pasigamina smulkių suvenyrų, vasarą jais prekiauja. Taip pat nuomoja savo būstą poilsiautojams ir dirba mamos užeigoje buhaltere. Taigi vasara būna gana darbinga, po jos lieka daugiau laiko sau, šeimai, o pastaraisiais metais – ir bendruomenės reikalams.

Pabuvus bent trumpai Juodkrantėje, nesunku suvokti, kodėl tiek vietiniai, tiek atvykėliai pamilsta šią vietą. Išskirtinio grožio gamta, grynas oras ir čia tvyranti ramybė… Rodos, ko dar gali norėti? „Mes gyvename ypatingo grožio aplinkoje: daug erdvės, daug vandens, miškas, laukiniai gyvūnai ir paukščiai, naktį labai ryškios žvaigždės, mažai mechaninio triukšmo, daug nuostabių gamtos garsų, daug tylos, kuri miesto žmogui yra didelė prabanga“, – gyvenimo Juodkrantėje privalumus vardija D. Radzevičiūtė-Jašinskienė.

Ją žavi ir vietos žmonės: „Vietos gyventojai bendruomeniški, darbštūs, tvarkantys ir puošiantys ne tik savo namus, bet ir miestelį, dalyvaujantys talkose, akcijose. Dauguma stengiasi tausoti gamtą, išsaugoti tai, ką turi unikalaus. Formuojasi žmonių ekologinis mąstymas.“

„Gražiausia ir brangiausia, ką turime, neabejotinai – gamta ir jos kūriniai, – D. Radzevičiūtei-Jašinskienei antrina  S. Berletaitė. – Iš draugų, turistų dažnai tenka išgirsti klausimą: „Ar žinai, ar dar pastebi, kokioje gražioje vietoje gyveni?“ Drąsiai atsakau, kad ne tik žinau ir pastebiu, bet ir labai tai vertinu. Ir, sprendžiant iš nuotraukų, kuriomis gyventojai pasidalija feisbuke – kas paveiksluoja saulėtekius eidamas į darbą ar vesdamas vaikus į darželį, kas dalijasi miško ar pajūrio vaizdais, – galiu teigti, kad daugelis, net ir nugyvenę čia jau kone visą savo gyvenimą, vis dar pastebi ir džiaugiasi tuo, ką šiame krašte sukūrė gamta. Manau, kad daugeliui profesionalių gamtos fotografų turėtų kilti baltas pavydas dėl to, kokias sąlygas fiksuoti gamtą turi visi čia gyvenantys.“

S. Berletaitė pateikia savo įžvalgų ir apie vietos žmones: „Atvykusiems iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mes esame uždari, bet kai tik mes jus, atvykėlius, „nuskenuojame“ ir pajaučiame, kokie jūs „paukščiai“ esate, tuomet daugelis atvykusių pajaučia ir pamato, jog išties esame nuoširdūs, draugiški ir paslaugūs žmonės. Laikas čia eina lėčiau nei kitur, todėl dažnai mes gyvename kitu tempu nei miestiečiai. Dažnai iš poilsiautojų girdime: „Tiek metų čia važiuojame atostogauti, o jūs vis nesikeičiate.“ Juokaudama atsakau: „Kaltas grynas oras ir unguriai.“ Ir, matyt, tikrai grynas oras, jauki aplinka ir kitoks gyvenimo tempas nei mieste mūsų žmones „užkonservuoja“, atrodo, kad jie nesensta.“

Būtų galima klausytis ir klausytis šiltų Sandros žodžių apie mylimą kraštą. Jai tai – pati geriausia vieta gyventi. „Kartą laidoje „Ryto suktinis su Z. Kelmickaite“ vienas kalbintas pašnekovas sakė, kad neįsivaizduoja gyvenimo kitur. Jis kas rytą lipa ant pylimo tam, kad pamatytų upę. Nejučiomis pamąsčiau, kad ir man jau seniai tapo kasdieniu įpročiu tik ryte atsikėlus prieiti prie lango ir pasižiūrėti, kaip šiandien atrodo Kuršių marios, dangus, kitas krantas. Kaip ir pašnekovas, gyvenimo kitur neįsivaizduoju“, – prisipažįsta moteris, kurios vienas didžiausių troškimų – kad Juodkrantėje norėtų kurtis žmonės, ypač jaunos šeimos.  

R. Kocytė savo ruožtu papasakojo, ką verta aplankyti lankantis šioje antroje pagal dydį Kuršių nerijos gyvenvietėje: „Neabejotinai vienas žinomiausių ir lankomiausių objektų Juodkrantėje yra Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija, įkurta ant senųjų parabolinių Juodkrantės kopų. Taip pat įdomu apsilankyti Gintaro įlankoje. Tai marių įlanka šalia Juodkrantės, kurioje XIX a. antrojoje pusėje buvo kasamas gintaras. Tiek vietiniai, tiek atvykstantys poilsiautojai mėgaujasi pasivaikščiojimu marių krantine, kurioje galima pasigrožėti akmens skulptūrų ekspozicija. Mėgstantys pasivaikščiojimus miške bus nustebinti Juodkrantės sengirėje, dendrologiniame take įrengtos įspūdingos garsų gaudyklės, primenančios megafoną. Einant pažintiniu dendrologiniu 1,6 kilometro taku galima susipažinti su Kuršių nerijoje augančių medžių įvairove. Netoli garsų gaudyklės taip pat galima apžiūrėti ant kalno stūksantį Juodkrantės švyturį.“

Mėgstantiems aktyvų laisvalaikį Juodkrantėje įrengtas dviračių takas, lauko treniruokliai, orientavimosi sporto parkas su stacionariais kontroliniais punktais, skirtais ir profesionalams, ir mėgėjams.

Juodkrantės svečiai taip pat yra kviečiami apsilankyti LDM Miniatiūrų muziejuje bei įspūdingą istorinę ekspoziciją turinčiame Liudviko Rėzos kultūros centre. Ekspozicija yra skirta iškiliai šio krašto asmenybei – Martynui Liudvikui Rėzai ir Juodkrantės istorijai. Centre taip pat rengiamos įvairios Lietuvos ir užsienio menininkų parodos, organizuojami kultūriniai renginiai.

Žymūs žmonės ir jų darbai

Nuo senų laikų Juodkrantę garsino ne tik puikios kurortinės sąlygos, bet ir žmonės. Vieni gimė ir augo čia, kiti atvyko iš svetur ir padarė kraštui reikšmingų darbų. R. Pečiukonytė išsamiai papasakojo apie vienas žymiausių su šia gyvenviete susijusių asmenybių.

XIX a. viduryje, vykdant marių gilinimo darbus, ties Juodkrante buvo pastebėta nemažai gintaro. 1860 m. laivų savininkas Vilhelmas Štantynas kartu su pirkliu Moricu Bekeriu įsteigė gintaro gavybos kampaniją. Tai padėjo pagrindus ir turėjo daug reikšmės Juodkrantės kurorto gimimui bei vystymuisi.

1860–1865 m. Juodkrantė kaip kurortas ėmė formuotis, kai viešbučių savininkas iš Tilžės Eduardas Štelmacheris nusipirko čia smuklę ir pastatė viešbutį „Kurischer hof“ („Kuršių kiemas“). Šis žmogus laikomas vienu svarbiausių Juodkrantės kurorto pradininkų.

Paminėtinas ir žymus vokiečių archeologas, etnografas, kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Becenbergeris (1851–1922), 40 vasarų praleidęs Juodkrantėje, tyrinėjęs kuršininkų kalbą, 1888 m. išleidęs apie ją knygą „Apie Prūsijos latvių kalbą“, o po metų – knygą „Kuršių nerija ir jos gyventojai“. A. Becenbergeris kartu su mokytoju E. Holaku aktyviai įsijungė į Kuršių nerijos archeologinius tyrinėjimus. 2017-aisiais atidengta mokslininkui skirta skulptūrinė kompozicija Juodkrantėje netoli tos vietos, kur stovėjo jo vasarvietė.

1928 m. minint Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo penkerių metų sukaktį, Vydūnui pasiūlius, Juodkrantėje ant Ievos kalno buvo pasodintas Laisvės ąžuolas. Įvairiomis progomis draugijos „Santara“ nariai sodindavo atminimo medžius, puošdavo savo kraštą. Daugiausia atminimo medžių pasodinta Rambyne ir Juodkrantėje ant Ievos kalno. Vėliau kasmet Juodkrantėje vykdavo Vydūno įkvėptų jaunimo draugijų suvažiavimai, rengiamos Joninių šventės ant Ievos kalno, kuriose dalyvaudavo ir pats Vydūnas.

Negalima nepaminėti ir kitų žinomų žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Juodkrante. Tai iš Karvaičių kaimo kilęs Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, teologas, Biblijos vertėjas, poetas, tautosakos rinkėjas, K. Donelaičio poemos „Metai“ bei pasakėčių leidėjas Martynas Liudvikas Rėza; šviesaus atminimo Neringos tautodailininkas Eduardas Antanas Jonušas; istorijos mokytoja, buvusi Rašytojo Thomo Manno muziejaus direktorė, VšĮ „Eduardo Jonušo namai“ vadovė, Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumo garbės narė Vitalija Teresė Jonušienė; ypač juodkrantiškių gerbiama Juodkrantėje gimusi ir gyvenanti istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, išsamiai tyrinėjanti Prūsijos karalystės, Rytų Prūsijos, Prūsų Lietuvos, Kuršių nerijos istoriją, asmenybių indėlį į krašto vystymąsi.

Elisabeth Kluwe (1920–2005) – viena senųjų Juodkrantės gyventojų, kuri po karo gyvendama Vokietijoje aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto pabėgėlių kultūriniuose renginiuose, organizavo ne vieną senųjų juodkrantiškių susitikimą. Ji buvo ir viena iniciatorių, 1994 m. sukvietusių po visą pasaulį (Vokietiją, JAV, Angliją, Švediją) išsibarsčiusius senuosius juodkrantiškius į susitikimą, praėjus 50 metų po priverstinio jų pasitraukimo iš gimtosios Juodkrantės. E. Kluwe kartu su Peteriu Pflugu inicijavo ir lėšų rinkimą Juodkrantės bažnyčios renovacijai. Beveik keturis dešimtmečius bendraudama su daugeliu senųjų juodkrantiškių šeimų, moteris sukaupė didžiulį nuotraukų archyvą, 2008 m. jį padovanojo gimtinei.

Juodkrantėje ir ne tik puikiai žinomas Jonas Stanius, kuris 1979 m. surengė pirmąją Raganų kalno skulptorių kūrybinę stovyklą. Po jos gimė tautodailės skulptūrų parkas – Raganų kalnas. Skulptorius, pedagogas Albertas Danilevičius – nendrinių ugnies skulptūrų simpoziumų Juodkrantėje iniciatorius ir ilgametis jų dalyvis. Gintaro įlanką puošiančių skulptūrų deginimas tapo neatsiejama rudens lygiadienio ir Baltų vienybės dienos dalimi. Taip pat jis – Pajūrio apsauginio kopagūbrio simpoziumo sumanytojas bei dalyvis, Juodkrantės pamario akmens skulptūrų simpoziumo „Žemė ir vanduo“ dalyvis, Smėlio skulptūrų simpoziumo iniciatorius ir dalyvis. A. Danilevičius kuria skulptūras iš akmens, medžio, metalo, gamtinių medžiagų – nendrių, žabų, smėlio, ledo.

Anot R. Pečiukonytės, su Juodkrante glaudžiai susiję ir šie žinomi žmonės: visuomenininkas, sportinių, kultūrinių renginių organizatorius bei vedėjas Česlovas Stonys, kuris yra ir fotoalbumo „Juodkrantės perlai“ sumanytojas; buvusi ilgametė Kultūros namų direktorė, moterų choro vadovė, liaudiškos muzikos kapelos įkūrėja Zita Skripkauskienė; buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, viena iš Juodkrantės mokyklos direktorių, seniūnė, parašiusi ir Neringos savivaldybės lėšomis išleidusi knygas „Juodojo kranto žmonės“, „Juodojo kranto žvejai“, „Raganų kalno pasakos“, Aldona Balsevičienė; šviesaus atminimo poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, mokytoja Ona Dovidavičiūtė-Pučenia; Lietuvos kino studijos režisierė šviesaus atminimo Regina Vosyliūtė ir dailininkas Vaclovas  Kaminskas; skulptorius Arūnas Sakalauskas, 1994 m. Juodkrantės centre pastatęs paminklą iškiliai Kuršių nerijos asmenybei, Karaliaučiaus universiteto profesoriui M. L. Rėzai; menininkai, dizaineriai Jūrate Bučmytė ir Albertas Krajinskas, kurie jau daugybę metų tyrinėja Neringos kultūrinį paveldą, atstatinėja senųjų Kuršių marių žvejybinių valčių modelius, rekonstruoja senąsias vėtrunges, krikštus, skaito paskaitas, tapo paveikslus. J. Bučmytės ir A. Krajinsko kūrybinė veikla ypač plačiai žinoma pasaulyje. Dailininkų paveikslų su Kuršių marių vaizdais iš Lietuvos Respublikos vadovų dovanų yra gavę daugelio valstybių ir tarptautinių organizacijų aukščiausieji pareigūnai. Dailininkai dalyvauja įvairiuose užsienyje rengiamuose kūrybiniuose simpoziumuose, pleneruose ir parodose.

Itin svarbus Juodkrantei yra Liudviko Rėzos kultūros centras (LRKC), su kuriuo bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja. Kaip pasakoja R. Pečiukonytė, centre buriasi saviveiklininkų kolektyvai, kurie yra žinomi ne tik Juodkrantėje: moterų vokalinis ansamblis „Neringa“ (vad. Rita Rušinskienė), folkloro ansamblis „Aušrinė“ (vad. pati R. Pečiukonytė), liaudiškos muzikos kapela „Kuršininkai“ (vad. Dana Tregub). Čia veikia istorinė ekspozicija, pasakojanti apie Kuršių nerijos ir Juodkrantės praeitį, rengiamos ekskursijos svečiams po miestelį, kurias veda kultūrinės veiklos vadybininkas Arūnas Balna. Čia vyksta koncertai, kūrybinės dirbtuvės, paskaitos, juodkrantiškių, neringiškių ir kitų Lietuvos menininkų (profesionalų, tautodailininkų ir mėgėjų) kūrybos darbų parodos, senųjų pokario žvejų fotografijų parodos, kurias rengiant daug širdies įdeda LRKC direktoriaus pavaduotoja Virginija Burbienė.

Anot R. Pečiukonytės, itin reikšminga šviečiamąja moksline veikla užsiima 2008 m. suburtas LRKC kuratoriumas – visuomeniniais pagrindais veikianti kolegiali, patariamoji institucija, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas sprendžiant kultūros centro politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. Koratoriumą sudaro Klaipėdos, Vilniaus mokslininkai, Klaipėdos bei Neringos miestų kultūros įstaigų vadovai, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė, Neringos savivaldybės administracijos nariai. Kuratoriumo dėka Juodkrantėje rengiami moksliniai seminarai, konferencijos, jo siūlymu Neringos savivaldybė įsteigė Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją, kuri nuo 2009 m. kasmet skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą mokslinės tiriamosios, edukacinės veiklos, etninės kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimą. Ši premija leidžia ne tik garsinti Liudviko Rėzos vardą Lietuvoje ir už jos ribų, bet ir tampa paskata mokslo bei meno darbuotojams intensyviau tyrinėti Prūsų Lietuvos istoriją įvairiais jos raidos etapais, skatina kūrybą, padeda užmegzti glaudesnius ryšius su kitomis kultūros ir mokslo įstaigomis bei organizacijomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Susipažinus su Juodkrantės bendruomene, čia gyvenančiais žmonėmis, vietos kultūra ir istorija, tampa akivaizdu, kad ši žymaus dailininko Adomo Brako lietuviškos Rivjeros perlu pavadinta gyvenvietė gali didžiuotis ne tik nuostabiu gamtos grožiu.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: