Pradinis / Lietuviai svetur / Vengrijos lietuvių bendruomenė

Vengrijos lietuvių bendruomenė

Vengrijoje gyvenančių lietuvių nėra daug, turint minty, kokios didelės bendruomenės yra Airijoje, Anglijoje ar Belgijoje. Matyt mažą mūsų tautiečių susidomėjimą šia šalimi yra nulėmusi gana panaši į Lietuvos ekonominė situacija – juk ne paslaptis, kad didžiausia mūsų emigracijos banga yra susijusi su geresnės gyvenimo kokybės paieškomis. Tad didžiąją ir bene tikrąją, aktyviąją Vengrijos lietuvių bendruomenės dalį sudaro meilės emigrantai, kurie apsigyveno čia, pasirinkdami Vengriją savo šeimos šalimi. Yra net kelios šeimos, kurių viena pusė lietuviškoji, bendruomenės narių švelniai vadinamų senbuviais, gyvenančių Budapešte daugiau kaip 20 metų. Kita nemaža, bet nepastovi mūsų  bendruomenės dalis – studentai, atvykstantys iš Lietuvos pagal įvairias studijų mainų programas. Studentai čia neužsibūna ilgiau nei metus.  Tik keletas jų, atradę mielą širdžiai darbą, yra likę Vengrijoje.  Dar viena, besikeičianti bendruomenės dalis – lietuviai dirbantys Vengrijoje tarptautinėse kompanijose bei Lietuvos Ambasados darbuotojai, kurie gan aktyviai dalyvauja bendruomenės kūrybinėje veikloje.

Vengrijos lietuvių bendruomenę  sudaro apie 60 narių,  bet aktyvių narių tėra tik 15, kurių didžiausia dalis susibūrusi Budapešte.  Apie 10 šeimų gyvena kituose Vengrijos miestuose. Nuolat besikeičiantys bendruomenės nariai, savita bendra šalies ekonominė situacija yra nulėmusi ir bendruomenės veiklą. Deja, negalime pasigirti lietuviška sekmadienine mokykla, nes nėra poreikio – bendruomenės senbuvių vaikai jau dideli, o kelios jaunos mišrios šeimos gyvena gerokai toliau nuo Budapešto, tad joms važinėti kas savaitgalį būtų per brangu ir laiko, ir pinigų atžvilgiu. Neturime nei savo radijo laidos, nei bendruomenės leidžiamo laikraščio – esam per maži tokiems užmojams, o ir mūsų finansavimas gan varganas, nes negauname jokios vietinės valdžios paramos. Bendruomenė gyvena iš kasmetinio surinkto 1% nuo pajamų mokesčio. Tačiau nepaisant visko – esame gyvi ir turime kuo didžiuotis.

Galime pasidžiaugti, kad Vengrijoje domimasi tiek Lietuva, tiek ir lietuvių kalba. Prieš 20 metų Vengrijos ir Lietuvos švietimo ir kultūros ministerijoms pasirašius bendradarbiavimo sutartį,  Budapešto Lórando Eötvöso Lorándo universitete atsirado lietuvių kalbos fakultatyvas. O šiuo metu Lietuvos ambasados pastangomis bei glaudžiai bendradarbiaujant su Lórando Eötvöso ir Vilniaus universitetais, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, planuojama, kad jau nuo kitų akademinių mokslo metų šio universiteto studentai galės įgyti ir papildomos lietuvių kalbos specialybės diplomą. Galbūt tai būs postūmis lietuvių kalbos katedros ar net lituanistikos centro atsiradimui šiame universitete.

Turime ir draugų vengrų – Lietuvos mylėtojų. Tai – profesorius Endre Bojtáras, parašęs daug knygų apie Lietuvą bei sudaręs lietuvių – vengrų kalbų žodyną, Istvánas Kuzmányis, sudaręs ir išleidęs turistinius vadovus po Vilnių ir Lietuvą vengrų kalba. Šie žmonės  tapo mūsų bendruomenės nariais, dažnai dalyvaujančiais bendruomenės susibūrimuose.

Bene aktyviausias bendruomenės laikotarpis buvo 1989-1991 metais, kuomet Lietuva kovojo už savosios nepriklausomybės atkūrimą. Tuometinis bendruomenės pirmininkas Dr. Vytautas Grinius kviesdavo į Vengriją Sąjūdžio lyderius ir aktyvistus, tarpininkaudavo šiems užmezgant ryšius su tuo metu besikuriančiomis opozicinėmis Vengrijos partijomis, o mūsų bendruomenės  nariai-atstovai lydėdavo atvykusius svečius, vertėjaudavo įvairaus lygio forumuose, neretai pagelbėdavo buityje. Vengrijos Raudonojo Kryžiaus rūpesčiu bei padedant  Dr. V. Griniui, Sausio 13-osios sužeistiesiems buvo suteikta medicininė pagalba Vengrijoje : operacijos, gydymas, reabilitacija.

Verta paminėti dar vieną Vengrijos lietuvių bendruomenės narį, kuris subūrė draugėn po šalį išsimėčiusius lietuvius – fotomenininką Paulių Normantą. Jis ir tapo pirmuoju mūsų bendruomenės pirmininku. Paulius rengdavo lietuvių fotomenininkų ir tapytojų parodas įvairiuose Vengrijos miestuose, padėdavo lietuvių menininkams patekti į tarptautinius, šioje šalyje organizuojamus, plenerus. P. Normanto rūpesčiu Tokajuje lietuvių dievdirbių išdrožti koplytstulpiai bei kalvystės meistrų sukurti kūriniai tapo šio miestelio įžymybe. Iki šiolei Budapešte stovi lietuvių skulptorių sukurtas koplytstulpis 1956 metų revoliucijos aukoms atminti (Kerepesi temető, 301 parcella).

1992 m. tapome Pasaulio Lietuvių Bendruomenės nariais. Šiandien bendruomenei vadovauja Reda Rimkutė – Lorincz. Bendruomenėje jau nusistovėjo pagrindiniai, tradiciniai metų renginiai: kalėdinė vakaronė, kuri labai natūraliai susiliejo su vietine tradicine Mikulašo švente, Vasario 16-osios šventė, kurios metu jau kelinti metai iš eilės vyksta Protų mūšis ,,Aš myliu Lietuvą‘‘. Na, o bene daugiausiai bendruomenės narių kasmet sutraukia Joninės: tuomet suvažiuoja lietuviai iš pačių tolimiausių Vengrijos kampelių, o kartais prie mūsų prisijungia net ir Ukrainos lietuviai. Dėl ribotų bendruomenės finansinių galimybių, negalime pasikviesti atlikėjų iš Lietuvos, tad šventes ir jų programą kuriame patys. Šiuos pagrindinius bendruomenės renginius dažnai papildo spontaniški poezijos vakarai, naminės duonelės kepimo seminarai, Užgavėnių šventimas bei pažintinės ekskursijos.

Bendruomenės ryšiai su Lietuva labai glaudūs – visi ten turime tėvus, brolius, seseris, dažnai lankome juos ir savąsias atostogas su džiaugsmu praleidžiame Lietuvoje. Neblogai Lietuvą pažįsta ir mūsų vengriškos šeimos, o kai kurių ne tik vaikai, bet ir antrosios pusės sklandžiai kalba lietuviškai ir su malonumu kerta mūsų lietuviškos virtuvės kulinarinius šedevrus – vėdarus, bulvinius blynus, šakočius bei drauge su mumis nuoširdžiai serga už Lietuvos krepšinio rinktinę…

Straipsnį parengė Diana Dumšaitytė – Bálint ir Jurga Gailiūtė, nuotraukos – Jurgos Gailiūtės bei bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: