Pradinis / Žmonės / Virgis Stakėnas: „Akacijų alėja“ – tarsi kitas pasaulis“

Virgis Stakėnas: „Akacijų alėja“ – tarsi kitas pasaulis“

Liepos 12 d. į Kulautuvą plūdo tūkstančiai žmonių, kurie neabejingi dainuojamajai poezijai, bardų kūrybai, šiltai atmosferai gamtoje tarp bendraminčių, poetiniams potyriams, kurie šildo ir padeda pakilti virš kasdienybės. Jaukiai sugulę ant pledų, atsirėmę į pušis, susėdę rateliais ištikimieji festivalio „Akacijų alėja“ svečiai ir naujieji gerbėjai atvirai priėmė visa tai, kas buvo ne vieną mėnesį gludinta, organizuota ir pateikta jų teismui. Apie festivalio emocijas, pikantiškas detales ir būsimas „Akacijas“ kalbamės su vienu festivalio signatarų, dainų autoriumi ir atlikėju, festivalio prodiuseriu ir vedėju Virgiu Stakėnu.

Keturioliktas „Akacijų alėjos“ festivalis jau baigėsi. Kokie, Jūsų akimis, yra svarbiausi šiųmečio festivalio akcentai? Kas labiausiai džiugino organizatorius ir žiūrovus?

Džiaugiuosi, kad kelti uždaviniai yra įvykdyti. Kai pats prisigalvoji visokių naujovių, visko, kas būtų netikėta, įdomu, – pats ir turi vykdyti – niekur nedingsi (juokiasi – red. past.). Žvelgdamas į keturioliktą festivalį matau, koks jis išaugęs. Pradžioje juk jis buvo mažytis, kuklus, paprastas renginys. Tai, koks jis šiandien, – didžiulis daugybės metų įdirbis. Neslėpsiu, ant mano kaktos slypi daug mėlynių, kurios atsirado norint pramušti visokias sienas (juokiasi – red. past.). Bet apie tai gal parašysiu savo knygoje.

Šiemet, kaip ir po visų festivalių (tradicija), sekmadienį pagaliau gerai išsimiegojau ir tada paskambinau vienam iš trijų festivalio signatarų – ilgalaikiam Kulautuvos seniūnui, dabartiniam Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui Ričardui Pudževeliui. Jis, kaip ir „štabo“ nariai, patvirtino, kad viskas vyko gerai, – juk pats vienas negali visko objektyviai įvertinti. O aš pats daug kartų festivalio „filmą“ sukinėju pirmyn ir atgal – prisimenu detales, išgirstus žodžius, komentarus.

Šiemet vėl sukau galvą, rizikavau rinkdamas atlikėjus. Bet ta rizika pasiteisino su kaupu. Visada kyla klausimas, ar publika priims vieną ar kitą muzikantą, kokia bus reakcija, ar atlikėjai atitiks publikos lūkesčius. Žmonių dėmesys, šilta atmosfera įrodė, kad festivalis pavyko. O ir atlikėjai įvertino svarbiausius dalykus: publikos dėmesį ir profesionalų įgarsinimą. Manau, kad visiems festivalis buvo teigiamas emocinis smūgis.

Jeigu „Akacijų alėja“ būtų žmogus, jį jau galėtume vadinti nemažai mačiusiu, patyrusiu, gyvenimo tiesų pramokusiu paaugliu. Kalbant apie raidą, kokia ji buvo: kaip augo, keitėsi, kokių bruožų ilgainiui įgijo „Akacijos“?

14 metų žmogui – paauglystė, o renginiui tai – jau labai daug. Pirmi metai renginiui – precedento sukūrimas, antri – įrodymas, kad pernai viskas nevyko atsitiktinai, treti – faktas, kad einama tinkama linkme. Turbūt reikia penkerių metų, kad renginys visiškai išskleistų sparnus. Keturiolika metų – festivalio branda. Tai jau ne paauglystė… bet ir ne senatvė. O turiu pavyzdžių, kai po 15 metų renginiai išsisemia. Kad mes to išvengtume, ne tik stengiamės išsaugoti atrastas vertybes ir patirtį, bet ir dedame visas pastangas, kad būtų einama į priekį, rizikuojama. Juk po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Teks laužyti galvas, kad vėl padarytume kažką nauja, įdomaus, suteiktume naujų spalvų. Dar džiaugiuosi nedidele, bet itin profesionalia organizatorių komanda.

Kalbant apie festivalio kaitą, turėjo praeiti nemažai laiko, kol viskas buvo išgryninta. Kad būtų visko vienovė. Ir kryptingas dizainas, ir tradicijos: himnas, vėliava, bardų muzikinės šlovės muziejus, malda-priesaika prie akacijos medelio, eitynės per publikos vidurį, bendra nuotrauka prasidedant koncertui ir pan. Šiemet vėl atsirado naujovių: fotografijų stendas „Ant žalio kilimo“, gitaros formos automobilio kvapas, kuris leis kvėpuoti „Akacijomis“ ne tik festivalio metu, „Akacijų alėjos“ medus, festivalio meduolis…

Esate sakęs, kad „Akacijos“ – mylimiausias Jūsų vaikas. Kiekvienai pelėdai savas vaikas – pats gražiausias. Taigi kokiais žodžiais jį, kaip mylintis tėvas, galite pristatyti?

Virgis žmonėms gal daugiau žinomas kaip kantri muzikos atlikėjas, mažiau – kaip dainų autorius, dar mažiau – kaip bardas. Ogi turiu dar vieną veiklą – prodiuserio. Taip per 20 metų paleidau į pasaulį penkis festivalius…

Apie „Akacijas“… Būna akimirkų, kai sakau: „Koks velnias nešė į šią galerą.“ Tačiau sėdi į valtį, prisirakini prie irklų ir plauki. Ir kasmet vėl ir vėl. Žodžiai „šiltas, nuoširdus renginys“ būtų per daug banalūs. Kiekviename organizme yra būtini organai – Virgio taip pat. Tačiau aš turiu dar vieną gyvybiškai svarbų – „Akacijas“. Kartais įmanoma gyventi pašalinus vieną ar kitą organą, bet tada gyvenimas būna nevisavertis. Tai toks palyginimas turbūt geriausiai atskleidžia mano ryšį su šiuo renginiu.

Kas, Jūsų nuomone (arba tų, kurių nuomonę vertinate), yra „Akacijų“ varikliukas? Kodėl šis festivalis kasmet pritraukia į mažą miestelį tūkstantines minias?

Manau, kad visko kompleksas. Dirbame be darbo valandų ir ne tik tada, kai iki festivalio lieka keli mėnesiai. O tai žiūrovai įvertina. Teko nugirsti tokį pokalbį. Vienas žmogus kito klausė, kas gros „Akacijose“. „Koks skirtumas – vis tiek bus gerai“, – nuskambėjo atsakymas. Tai rodo didžiulį pasitikėjimą. Juk „Akacijose“ kiekvieną detalę apgalvojame, žiūrovui pristatome įdomias, daug galinčias parodyti asmenybes, o ne atlikėjus tam tikroms pauzėms užpildyti. Į šį festivalį važiuojama kaip į kitą pasaulį, kur susipina gamta, ramybė ir muzika. Iš tiesų neįsivaizduoju, kaip tokia muzika galėtų skambėti kokioje arenoje, stadione ar bare…

Kokie pikantiški „Akacijų alėjos“ faktai (nebūtinai šiųmečiai) liko nepaminėti – praslydo pro žiniasklaidos akis, – bet būtų įdomūs sužinoti?

Niekada nėra taip buvę, kad į koncertą pamirščiau vežtis instrumentą. Tačiau prieš vieną festivalį susidėjau į automobilį krūvą visokiausių daiktų, reikalingų renginiui. O štai gitara ir liko namų studijoje. Nuvažiavęs iki Bubių supratau, kad kažko trūksta, – automobilis ne taip važiuoja. Išlipau ir pamačiau, kad svarbiausias daiktas – namie. Teko grįžti… O tas festivalis, į kurį važiavau, – „Akacijų alėja“.

Tai nutiko šiemet?

Nesakysiu (juokiasi – red. past.).

Atsiribojate nuo kritikos ar atsižvelgiate į ją?

Jeigu kritika yra pagrįsta, konstruktyvi – visada atsižvelgiame, analizuojame. Po kiekvieno festivalio viską „aižome“: kas šiemet buvo gerai, kas blogai, ką reikia keisti.

V. Stakėnas galvoja ne tik apie esamą festivalį, visada žvelgia į priekį. Kokių minčių kirba apie penkioliktas „Akacijas“? Gal jau galvoje sukasi pavardės atlikėjų, kurie galėtų kitais metais džiuginti klausytojus?

Turiu storą sąsiuvinį, kuriame fiksuoju viską, kas dedasi muzikos pasaulyje. Seku, ką veikia atlikėjai, kaip dirba, juos reitinguoju. Yra žinomų vardų. Yra naujų veidų. Bet juos reikia patikrinti.

Iš tiesų jau turiu 2015 ir 2016 m. festivalių atlikėjų kandidatų sąrašus. Tenka labai daug bendrauti. Jeigu pažiūrėtume mano telefono išklotinę, ji būtų nuo Vijolių (gyvenamoji atlikėjo vieta – red. past.) per Kulautuvą iki mėnulio (juokiasi – red. past.).

Dėkoju už pokalbį.

Organizatorių inf.
G. Urbonaitės, I. Sekevičienės nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: