Pradinis / Žmonės / Ypatinga meno misija

Ypatinga meno misija

Sunku rasti žmogų, kurio nedomintų bent viena meno rūšis, nežavėtų menininkų darbai. Tik kurti išdrįsta ne kiekvienas. O gal vertėtų? Kūryba padeda griauti klaidingus įsitikinimus, įveikti nerimą, stiprina pasitikėjimą savimi. Tai pajunta ne vienas, apsilankęs menininkės INDRĖS KAMINSKAITĖS vadovaujamose kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyksta neįprastoje vietoje – Kauno klinikose. 

Sujungė meną ir pagalbą žmonėms

Indrės polinkis į meną pasireiškė itin anksti. Darželyje ji lankė keramikos būrelį, dažnai piešdavo. Auklėtoja pastebėjo, kad mergaitės piešiniai kitokie nei kitų vaikų, atkreipė jos mamos dėmesį į neeilinį gabumą. Rimčiau mokytis piešti Indrė pradėjo septintoje klasėje. Nuo tada menas ją lydi iki šiol.

Atėjus laikui rinktis brandos egzaminus, mergina svarstė, kuriuo keliu pasukti – meno ar medicinos. Rado būdą šiuos iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus sujungti. „Mano močiutė sirgo onkologine liga. Buvau sužavėta ją gydančių gydytojų, reabilitacijos specialistų profesionalumo – man nebeliko abejonių, ką pasirinkti. Visada norėjau sujungti meną ir mediciną. Ergoterapija pasirodė tinkamiausia biomedicinos kryptis“, – atskleidžia studijų pasirinkimo priežastį.

Studijuojant įgytas žinias ir kūrybinius gebėjimus Indrė šiuo metu pasitelkia padėti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. „Prieš metus pakviesta vesti meno terapiją Kauno klinikų pacientams šiek tiek nerimavau, ar jiems patiks mano siūlomos veiklos, ar jie noriai lankysis, tačiau noras padėti žmogui per meną buvo daug stipresnis negu nesėkmės baimė“, – prisimena mergina.

Meno įtaka

Indrės nuomone, menas gali padėti bet kokioje situacijoje, ypač kai žmogus jaučiasi blogai. „Kūrybinė veikla tarsi atveria kelią į slapčiausias sielos gelmes, išlaisvina susikaupusias blogas mintis, baimes, nerimą, padeda nurimti. Tada žmogus atsipalaiduoja ir gali priimti sprendimus, padėsiančius išeiti iš susidariusios situacijos“, – paaiškina mergina. Pasak jos, kuriant galima geriau pažinti save, pasisemti naujų minčių, teigiamų emocijų, padedančių kitaip pažvelgti į aplinką.

Teigiamą kūrybos įtaką Indrė pastebi iš meno terapijos dalyvių elgesio pokyčių. Jos teigimu, iš pradžių pacientai ateina nedrąsūs, savimi nepasitikintys, tenka dažnai girdėti frazes: ,,aš nieko nemoku“, „man nepasiseks“, „nežinau, ką daryti“, „aš vis tiek greitai mirsiu“. Tačiau kūrybos procese jie keičiasi, pradeda vis labiau pasitikėti savimi, o veiduose atsiranda šypsena ir juokas. „Mūsų susitikimuose juoko būna daug. Pamenu, kartą vieni pacientai dainavo, o kiti piešė. Jaučiausi be galo laiminga matydama, kad žmonėms gera dirbti ir būti drauge“, – džiaugiasi menininkė.

Po kiekvieno susitikimo Indrė paprašo terapijos dalyvių parašyti, kaip jie jautėsi, kas patiko, o kas ne. Mergina sako iki šiol negavusi nė vieno neigiamo atsiliepimo. Žmonės dėkoja už įdomiai praleistą laiką, pastebi, kad meninė veikla jiems padėjo kitaip pažvelgti į save. „Viena moteris rašė, kad padariusi dekupažinę dėžutę labai džiaugėsi savimi ir suprato, jog reikia niekada neabejoti savo jėgomis. Nuostabu, kad mažas meniškas darbelis turi tokią didelę prasmę“, – atvirauja pašnekovė. 

Ji netgi sulaukia dėkingumo žinučių iš pacientų artimųjų: šie džiaugiasi, kad ligoninėje vykdoma tokia programa, dėkoja Indrei už tai, kad jų tėtį ar mamą prikalbino lankyti meno terapiją.

Vertingos pamokos

Vyrams meninė veikla ne mažiau įdomi nei moterims. Jiems labiausiai patinka ir geriausiai sekasi kurti dekupažo technika. „Kurį laiką terapiją lankė devyni vyrai.  Jie piešė paveikslus, taikė mišrias technikas, gamino dekupažines dėžutes – sukurta daugybė gražių darbų. Būdavo džiugu stebėti, kaip kruopščiai, su meile jie dirba“, – prisimena mergina.

Ji pripažįsta, kad ši veikla reikalauja kantrybės, mokėjimo prieiti prie žmogaus, nes dažnas pacientas – jautrus ir nepasitikintis savimi. Vis dėlto svarbiausia, jos nuomone, – mėgti tai, ką darai: „Matydamas, kaip tu myli meną, žmogus ims pasikliauti tavimi, norės ateiti dar kartą. Kūrybos procese būtinas abipusis pasitikėjimas.“

Terapijos dalyvių gyvenimo patirtis išskirtinė, tačiau, pasak Indrės, jokių liūdnų pokalbių ar blogų emocijų jos metu nebūna. Liūdesys, bėdos lieka už meno pasaulio ribų. Kurdami žmonės išlaisvėja, daug juokauja, kalbasi tik apie gražius ir linksmus dalykus, pasakoja pamokomas savo gyvenimo istorijas. „Pacientai dažnai sako, kad iš manęs daug ko išmoko, tačiau kaskart pati mokausi iš jų vidinės stiprybės, kantrybės, pozityvumo. Ši veikla – pati geriausia mano gyvenime patirtis“, – tikina pašnekovė.

Ji sako jaučianti labai stiprų atgalinį emocinį ryšį. Po meno terapijos važiuodama namo visada skaito pacientų atsiliepimus – jie kaip medus merginos širdžiai. Vienas iš dalyvių Indrės vadovaujamas meno dirbtuves pavadino gerumo pamokomis.

Kalbantys paveikslai

Kai nemoko meno subtilybių kitų žmonių, Indrė pasineria į kūrybą. Merginos meno pasaulis platus – nuo paveikslų tapybos iki sienų puošybos. Labiausiai ją įkvepia knygų skaitymas ir gamta. „Niekada nesu sukūrusi paveikslo mieste. Pati gražiausia kūryba atsiveria gamtoje – ši tarsi diktuoja, ką piešti. Todėl stengiuosi kuo dažniau ištrūkti iš miesto į gimtąją sodybą – joje ir gimsta mano darbai“, – pasakoja menininkė, kurios subtiliuose kūriniuose daug šviesos, spalvų ir švelnumo.

„Tapyba man yra sielos laisvė. Gyvenu iš to, ką gaunu, bet kuriu gyvenimą iš to, ką galiu duoti kitam, – sako kūrėja. – Kiekvienas paveikslas – žinutė, primenanti žmonėms tikrąsias gyvenimo tiesas ir vertybes, išgyvenimus ir džiaugsmus. Tai kalbantys paveikslai, kuriuose užkoduota sėkmė, meilė, laimė – tai, ko kiekvienas trokšta.“

Jauna menininkė dalyvauja grupinėse parodose, taip pat yra surengusi dvi asmenines parodas. Pastarąją pristatė šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtame renginyje Birštone. Naujausi jos darbai perteikia asmeninius potyrius, meilę gyvenimui, pasitikėjimą, požiūrį į iššūkius.

„Surengti parodą užtrunka nemažai laiko, nes kiekvieno kūrinio mintis turi būti subrandinta, išjausta. Man kiekvienas paveikslas yra tarsi gyvas – jame sudėta daug apmąstymų ir emocijų“, – sako mergina. Savo darbus ji pristato, kūrybiniais džiaugsmais dalijasi „Facebook’o“ puslapyje „Meno pasaulis Indrė“.

Paklausta, pagal ką reikėtų rinktis paveikslą namų interjerui, pašnekovė pataria klausyti širdies: „Jeigu kūrinys kelia malonius jausmus, asociacijas, žadina gražius prisiminimus – jis skirtas jums. Nesvarbu, kas tą paveikslą sukūrė, kur jį pirksite, svarbiausia – kaip jaučiatės į jį žiūrėdami.“

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: