Tikriausiai Vilija Matačiūnaitė šiuo metu yra labai įsimylėjusi. Nors tai tik mūsų spėjimai, tačiau, pasak pačios atlikėjos, tik mylėdama ji gali pasiekti aukštų rezultatų, jaučia įkvėpimą dirbti ir gali kurti. O šiuo metu ji sugrįžo į Lietuvos sceną su trenksmu. Vilija dainuoja ir savo jėgas bando „Auksinio balso“ konkurse, kuriame jau patyrė triumfą. Su Londone šiuo metu gyvenančia dainininke kalbėjomės dar prieš jai pasirodant Lietuvoje. Kadangi visi mato jos dabartį, ateitis kol kas neegzistuoja, o Vilijos praeityje – daug gražių prisiminimų, todėl daugiausia apie ją ir kalbamės…
Vilija, dar visai neseniai tikriausiai kiekvienas Lietuvoje mokėjo mintinai tavo dainas, buvai tikrai ryški pramogų verslo žvaigždė, tačiau jau kuris laikas tu tyli. Paklausiu be užuolankų: kur pradingai, ką šiuo metu veiki?
Kas bent šiek tiek domėjosi ar girdėjo apie mane, gal pastebėjo, kad kartas nuo karto dingstu, pasitraukiu iš ekranų, didžiųjų scenų. Galbūt taip nutinka intuityviai… Man atrodo, kad pats gyvenimas pastūmėja mane vis kur nors pailsėti, todėl aš per daug nekvaršindama sau galvos ir ilsiuosi. Ateis laikas, bus įdomių projektų, viliojančių pasiūlymų – pasirodysiu, o kol kas dainuoju pati sau, groju su kolegomis, keliauju, mezgu naujas pažintis muzikos pasaulyje ir džiaugiuosi gyvenimu. Jau kuris laikas šiokius tokius muzikinius eksperimentus išbandome su kolega Andriumi Paulavičiumi, buvusiu grupės „Delfinai“ nariu. Galbūt greitu metu vienas tokių eksperimentų pasirodys internetinėje erdvėje kaip dovana patiems kantriausiems ir ištikimiausiems gerbėjams. Tačiau tai, ką mes grojame ir improvizuojame, tikrai neprimena tos Vilijos, kurią girdėjome „Kelio į žvaigždes“ realybės šou metu. Laikas eina… Judame ir mes su juo…
Tavo buvę kolegos Vudis ir Grūdas toliau bando savo dainomis užkariauti Lietuvą, kodėl neprisijungi prie jų?
Aš visada žavėjausi Vudžiu, jo užsispyrimu ir kūrybingumu. Jis turi laibai aiškų tikslą ir konkrečių planų, kaip tai įgyvendinti. Aš esu kiek kitokia, todėl ir mano trajektorija muzikos pasaulyje visai kita. Gal judu kiek lėčiau nei mano kolegos, tačiau ta kryptis mane tenkina. Tikiuosi ateityje sulaukti labai malonių rezultatų. Dėl savo tempo per daug nesijaudinu, koncentruojuosi į darbą ir rezultatus.
Vilija Matačiūnaitė – linksma, charizmatiška asmenybė, kuri, atrodo, visuomet apsupta draugų. Ar sunku tapti tavo draugu?
Seniau būčiau sakiusi, kad mano draugu tapti sunku. Matyt, taip ir buvo, tačiau ilgainiui mes keičiamės. Dabar labai vertinu atvirus, malonius ir nuoširdžius žmones. Jei mes randame bendrą kalbą ir jaučiamės gerai, turime bendrų interesų, tai – valio!
2011 metais dalyvavai „Auksinių talentų“ konkurse Gruzijoje. Kas liko po jo? Ar niekada nesusimąstei apie galimybę siekti karjeros ne Lietuvoje?
Tai nebuvo pirmasis konkursas užsienyje. Beje, visi kiti kur kas sėkmingiau buvo susiklostę. Po šio išbandymo Gruzijoje supratau, kad geriausia yra pasikliauti pačia savimi ir atstovauti Lietuvai kaip solistei. Kadangi į konkursus nuo senų laikų važiuojame kartu su kolega ir draugu Gintaru Tubeliu, o dabar jis yra itin užsiėmęs, tai ir laurų jokių jau kuris laikas nesu nuskynusi, bet labai tikiuosi, kad šie metai bus produktyvesni ir kartu su Gintaru rasime keletą įdomesnių konkursų, kuriuose norėtume sudalyvauti.
Kokie geriausi prisiminimai išlikę po realybės šou „Kelias į žvaigždes“? Ką pakeistum, jei galėtum?
Nieko nekeisčiau. Visa tai yra mano pamokos ir džiaugiuosi viskuo, kas buvo ir ką patyriau. Tikrai yra dalykų, giliai įsirėžusių į mano atmintį, bet daug apie tai kalbėti nenorėčiau… Tiesiog norėčiau dar kartą padėkoti žmonėms, tarusiems galutinį „Taip“, priimant sprendimą pakviesti mane dalyvauti šiame šou. Ačiū jums.
Dar pernai ieškojai normalaus ir žemiško darbo. Ar pavyko tokį rasti, ir kodėl būtent tokio norėjai? Ar po buvimo scenoje etapo vadybininkės darbas tikrai atrodo patrauklus? Ką duoda toks darbas ir ko nesuteikia scena?
Gal pavadinčiau tai noru pailsėti nuo scenos… Nuo to kūrybinio, kartais bohemiško gyvenimo… Pabūti su visais ir kaip visi… Taip, kurį laiką dirbau paprastą žemišką darbą su aiškiu grafiku, konkrečia alga, bet ilgainiui supratau, kad turbūt kol kas dar nepribrendau tokiam gyvenimui. Būti žmogumi, kuris vadovauja ir duoda nurodymus kitiems, ką, pasirodo, man daryti yra nelengva, nors visada apie save buvau geresnės nuomonės, ir atsisakyti muzikos taip ir nepavyko. Nėra lengva suderinti šiuos du visiškai skirtingus, mano akimis, pasaulius. Todėl to darbo atsisakiau, kurį laiką lankiausi pas draugus užsienyje, o dabar mėginsiu vėl grįžti prie to, ką mėgstu labiausiai – dainuoti.
Atskleiskime paslapties šydą… Kaip reagavai į pranašystes apie pasaulio pabaigą?
Jei klausiate, ar tai mane išgąsdino ir ar puoliau prieš pasaulio pabaigą daryti to, ko niekada neišdrįsau, bet visada norėjau padaryti, tai atsakysiu, neigiamai. Tačiau man visada įdomu pasiklausyti aiškiaregių įspėjimų, ekstrasensų įžvalgų ar mums jau įprastų astrologinių prognozių. Į visuotinį žmonių bauginimą pasaulio pabaiga žiūrėjau kaip į eilinį išbandymą ekstrasensų mūšio lauke ir laukiau galutinių rezultatų.
Nors pasaulio pabaiga tau ir atrodo netikroviška, bet pasakomis tiki…
Turbūt viena mėgiamiausių ir įsimintiniausių vaikystės laikų pasakų yra apie Mašą ir lokį. Jeigu manęs vaikai paprašo ką nors pasekti, tai tikrai išgirsta šią pasaką. Labai retai pati fantazuoju, nes ne kartą nusivyliau savo kūryba, kadangi mano kuriamojoje pasakoje nebuvo didaktikos. Su šia gražia pasaka apie mergaitę ir lokį pati užmigdavau gūdžiais žiemos vakarais mamai palinkus virš mudviejų su sesute lovyčių.
Kas tau padeda ieškoti, atrasti, kurti ir džiaugtis gyvenimu? Kas gyvenime yra brangiausia?
Man visada svarbiausia buvo meilė, jausmai, išgyvenimai, emocijos. Tas variklis, kuris veda pirmyn, įkvepia ir uždega begaliniu noru įsibėgėti, atsispirti ir pakilti aukštyn į orą. Dažnai net atrodo, kad visai nedaug trūksta, kad galėtum taip ir padaryti. Tačiau šiuo metu esu panašesnė į herojų iš populiaraus serialo apie zombius „Vaikščiojantys negyvėliai“ („The Walking Dead“), nes neseniai išgirdau kažką sakant, jog žmogus be meilės – miręs. Taip, aš myliu sesę, brolį, tėvus, draugus, muziką, gyvenimą, mūsų spalvotą ir nenusakomai gražų pasaulį, tačiau yra dar kitokia meilė, kurios mano gyvenime kol kas, arba, dar kitaip sakant, jau seniai nėra. Gal todėl ir mano pasirodymai scenoje yra tokie reti…
Ar šiuo laikotarpiu jautiesi laiminga?
Taip, esu laiminga. Nors žmogus yra linkęs visada norėti daugiau nei turi, bet mokausi pasidžiaugti ir vertinti tai, ką turiu dabar ir čia. Esu sveika, gyvybinga, turiu draugų, galiu dainuoti, leidžiu sau kartas nuo karto pakeliauti, gražiai sutariu su tėvais, todėl, manau, kad tikrai esu laiminga. Mano planas – dainuoti, mano veikla – muzika, todėl artimiausiu metu neketinu sustoti. Neabejoju, kad net tie, kurie manęs senokai nematė scenoje, turėtų neilgai trukus ir pamatyti, ir išgirsti.
Ką darytum, jeigu sugautum auksinę žuvelę? Kokius norus paprašytum jos išpildyti?
Na, jau nuo šešiolikos metų turiu kelis norus ir, kai reikia kažko prašyti, visada sakau tą patį, bet yra kalbama, kad pasakius garsiai savo norą, jis neišsipildys… Tiesa? Tikriausiai tiesa! Todėl šitą mano norą žinau aš pati, gali sužinoti auksinė žuvelė ir stebuklinga plytelė prie Vilniaus Arkikatedros bokšto.
Daugelio žmonių vertybės yra panašios, tačiau dažnai einant laikui jos keičiasi. Kaip manai, kokių vertybių trūksta mūsų šiandieniniame pasaulyje?
Manau, kad laikui bėgant ir mano vertybės kiek pakito, tačiau pagrindinės – žmogiškumas, kantrybė, kurios, mano manymu, dažnai man pačiai trūksta, pagarba kitam asmeniui – išliko. Tikriausiai nesuklysiu čia priskirdama ir susilaikymą bei valią, kurių trūksta daugeliui. Beje, to ir norėčiau palinkėti visiems žurnalo skaitytojams.
Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė