Pradinis / Žmonės / Aktorė Ieva Andrejevaitė: „Mano tikslas – svetur pasisemti to, kuo galėčiau pasidalyti Lietuvoje“

Aktorė Ieva Andrejevaitė: „Mano tikslas – svetur pasisemti to, kuo galėčiau pasidalyti Lietuvoje“

Jauna, jautri ir iš pirmo žvilgsnio trapi mergina, virtusi į ryžtingą kovotoją už tiesą ir laisvę, – tokia Emilija ilgam išliks įtaigaus lietuviško kino filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ žiūrovų atmintyje. Aktorė Ieva Andrejevaitė sako atradusi ne vieną ryškų panašumą su savo įkūnijama filmo heroje ir ne ką mažiau iš jos išmokusi pati. Emilijos vaidmuo tapo Ievos tramplynu į Lietuvos kino mėgėjų širdis ir suteikė jai galimybę savo šalyje panaudoti žinias ir patirtį, kurios ji jau ne vienus metus semiasi svetur.

„Mano tikslas visada buvo išmokti vaidinti kine, tobulėti ir vėliau visa tai parodyti čia, Lietuvoje, savo gimtąja kalba savo šalies žmonėms. Kitaip tariant, gauti užsienyje tai, kuo galėčiau pasidalyti savo gimtinėje“, – teigia maloniu atradimu šalies kino profesionalams ir žiūrovams tapusi I. Andrejevaitė, pretenduojanti gauti Lietuvos kino apdovanojimą „Sidabrinė gervė“ kaip geriausia metų aktorė.

Ieva Andrejevaitė. „GG Photography“ nuotr.

Ieva, esate sakiusi, kad aktorystė – didelio pasiaukojimo reikalaujanti profesija. Kodėl nusprendėte savo gyvenimą sieti su ja (galbūt nuo vaikystės vaidinote) ir ar nebuvo pagundos vėliau savo sprendimą keisti?

Tiesą sakant, tapti aktore niekada nesvajojau, nors teatras man nebuvo svetimas: mama muzikė nuolat vedžiojo po spektaklius, mačiau visus baleto pastatymus, muzikos klausydavomės filharmonijoje. Buvau labai aktyvus vaikas, lankiau bene visus įmanomus būrelius: šokau baletą, žaidžiau krepšinį, grojau pianinu Balio Dvariono muzikos mokykloje, piešiau, plaukiau… Bet studijuoti svarsčiau žurnalistiką arba kultūros vadybą. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai paskutinėje klasėje susipažinau su jau studijuojančių aktorių kompanija. Jie man pasiūlė studijuoti aktorystės meną, nes turiu tam reikiamas savybes ir gabumus. Pagalvojau: gal verta pabandyti? Į Muzikos ir teatro akademiją įstojau iš karto ir taip prasidėjo mano, kaip aktorės, kelias. Ir, žinoma, šitame kelyje buvo daug abejonių. Buvo momentų, kai rimtai svarsčiau užsiimti kažkuo kitu. Studijų metais nebuvau geriausia, pradėjau savimi abejoti, o ir jėgų į darbą įdėdavau vis mažiau… Tačiau, pabaigusi studijas, susipažinau su kino vaidyba ir pajaučiau, kad tai ir yra mano tikrasis kelias.

Daug kas pagalvotų, kad esate itin drąsi – savo, kaip aktorės, karjerą pradėjote užsienyje. Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai ten?

Aš ir pati dabar, prisiminusi savo pasirinkimą išvykti laimės ieškoti į užsienį, manau, jog tai buvo labai drąsus, bet rizikingas žingsnis. Metai po studijų buvo nelengvi: vaidinau viename teatro spektaklyje, dar keliuose televizijos serialuose, tačiau jaučiau, jog noriu nerti į didesnius vandenis, pamatyti pasaulio. Vieną dieną susikroviau mažą lagaminėlį ir nusipirkusi bilietą į vieną pusę išskridau į Londoną. Turėdama kelis centus kišenėje, po truputį bandžiau pažinti šį didelį miestą. Teko keisti namus, miegoti ant pripučiamo čiužinio virtuvėje, ieškoti draugų. Londonas padėjo man suprasti, kokia aš esu „maža“ ir kiek daug pastangų ir darbo reikia įdėti, kad įgyvendinčiau savo svajones.

Ką vertingiausio Jums davė gyvenimas ir darbas svetur? Ar labai skiriasi darbo specifika skirtingose šalyse, kuriose teko dirbti?

Darbas svetur mane be galo užgrūdino. Didelis tempas, milžiniška konkurencija, dažnas nusivylimas išgirdus „ne, tai ne tavo vaidmuo“ mane tik dar labiau pastūmėdavo judėti į priekį. Išmokau disciplinos, išaugo mano atsakomybės jausmas, supratau, jog svarbiausia yra tikėti savimi ir, kad ir kas nutiktų, nesustoti. Paprasčiausia visiems žinoma taisyklė: jei paslydai ir nugriuvai, atsistok ir vėl eik į priekį.

Negalėčiau tvirtai pasakyti, kad darbas Lietuvoje ir užsienyje labai skiriasi. Manau, tai daugiau ar mažiau priklauso nuo konkretaus projekto, susibūrusios komandos, biudžeto. Tačiau drąsiai sakau, jog Lietuvos kino industrijoje dirba tikri profesionalai, kurie visada žino, ką daro, niekada neleidžia sau vėluoti ir visada padės vienas kitam. „Emilijos iš Laisvės alėjos“ filmavimų metu tvyrojo labai jauki atmosfera. Jausdavausi, lyg eičiau į antruosius savo namus.

Kuo Emilijos personažas Jums artimas? Ar būna, kad kartais Jus žmonės pavadina šiuo vardu?

Iš tėčio esu paveldėjusi norą kovoti už teisybę. Esu labai jautri kito žmogaus skausmui – visada eisiu ir jį užstosiu. Tokia pati buvo ir Emilija – ji gana mažai galvojo apie save, bet visada – apie kitus žmones ir apie visą tuometinę Lietuvos situaciją. Nors ji nebuvo karžygė, vedanti tautą, bet savo darbais, pasirinkimais ir nebijojimu tapo laisvės ikona.

Iš Emilijos aš labai daug išmokau. Ji man parodė, kaip svarbu žinoti, kas tu esi. Tikiu, kad norint ką nors pakeisti pasaulyje pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Tu turi būti laisvas, žinoti, kas esi, tvirtai kovoti už savo vertybes ir principus. Tuo metu žmones kaustė baimė priimti vieną ar kitą sprendimą, o Emilija nebijojo. Tai pagrindinė jos savybė, kuri svarbi ir man, Ievai.

Po filmo mane dažnai pavadina Emilija. Ir man tai labai patinka! Gera girdėti, kad šis filmas ir Emilijos personažas reikalingi žmonėms.

Ar panašus vaidmuo buvo Jūsų svajonių sąraše?

Visada svajojau apie tokį vaidmenį! Vaidmenį, iš kurio aš pati galėčiau tiek visko pasisemti. Tokių moters vaidmenų yra labai mažai, paprastai kine veda vyrai, o moterys seka. O Emilija šiame filme ir yra vedantysis asmuo. Taip pat labai įdomu vaidinti besikeičiantį personažą. Juk Emilijai per vieną dieną teko iš naivios, žmonėmis tikinčios merginos išaugti į bebaimę kovotoją.

Kokias dar profesines svajones puoselėjate?

Mano pagrindinė profesinė svajonė – tiesiog daug dirbti. Svajoju apie dvasinės ir fizinės ištvermės reikalaujančius vaidmenis. Noriu vaidinti tai, kas leidžia man nutolti nuo savęs, panerti į man nepažįstamą ir sudėtingą mano kuriamo herojaus psichologiją. Ir ne visada svarbu, ar tai didelis, ar mažas vaidmuo, svarbu, kaip tu jį atliksi.

„GG Photography“ nuotr.

Kaip manote, kodėl Lietuvai reikėjo tokio filmo kaip „Emilija iš Laisvės alėjos“?

Manau, kad šį filmą ypač svarbu buvo parodyti jauniems žmonėms. Manoji karta jau gyveno kitu laikotarpiu, dėl to ne visada mokame vertinti tai, ką turime, nes nežinome viso to kainos, ką dėl to turėjo pereiti, paaukoti mūsų tėvai ir seneliai. Mano manymu, tai pamatyti ir žinoti savo šalies, savo tautos istoriją jaunimui yra labai svarbu. Taip, jie žino faktus, bet kaip tuo metu žmonės iš tikrųjų gyveno – sukaustyti baimės, draudimų ir apribojimų, – vien iš istorijos faktų įsivaizduoti sunku. Tada žmonės turėjo tokius pačius poreikius kaip dabar, tačiau jų jausena buvo kitokia – to, ką jiems draudė, troško dar stipriau. Šiuo filmu buvo svarbu parodyti jaunimui, kaip to meto Lietuvos žmonės gyveno, kaip jautėsi, kokios buvo jų tiesos ir svajonės. O vyresniesiems šis filmas artimas ir svarbus dėl to, kad sukelia nostalgiją, prisiminimus. Manau, kad filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ tema svarbi kiekvienai kartai.

Kokių jausmų Jums pačiai kilo žiūrint šį filmą? Galbūt rezultatas pranoko Jūsų lūkesčius?

Esu labai savikritiška, ir man gana sunku žiūrėti filmus, kuriuose vaidinau. Kai filmas pradedamas rodyti, aktorius jau paprastai būna gerokai patobulėjęs ir mato savo klaidas. Visada matau, ką būčiau galėjusi padaryti geriau. Šiame filme taip pat pastebėjau savo klaidų, tačiau bendru rezultatu esu labai patenkinta. Matau, kad žmonėms šis filmas patinka, yra reikalingas. Tai yra didžiulis visos komandos, ypač režisieriaus Donato Ulvydo, su kuriuo buvo nuostabu dirbti, nuopelnas.

Aš pati filmą mačiau, deja, tik du kartus. Vieną iš jų – per premjerą Kaune. Jaučiau didžiulę atsakomybę, netgi stresą. Tai didžiausias vaidmuo, kurį esu sukūrusi. Ir man jis buvo be galo svarbus, labai ilgai laukiau, kol pamatysiu visų mūsų darbo rezultatą. Kartu labai jaudinausi, dėl to filmą žiūrėjau tarsi per rūką. Po premjeros pati stebėjausi: nors tuo metu manyje kunkuliavo daug emocijų, tačiau jos neprasiveržė ašaromis. Galbūt dėl įtampos, kurią jaučiau.

Kas labiausiai įsirėžė į atmintį dirbant prie šio filmo?

Man labai patiko Kaune filmuotos demonstracijos scenos, nuo kurių ir prasideda filmas. Esu labai aktyvus žmogus, užsiimu įvairiu sportu, ir man labai smagu, kai reikia filmuoti veiksmo scenas, kaskadinius triukus. Prieš filmuojant minėtą sceną mokėmės muštynių choreografijos.

Mano atmintyje labai įstringa įvairūs fiziniai potyriai. Pavyzdžiui, įsiminė scena, kai permirkusiais nuo lietaus rūbais Emilija grįžta pas Marių. Naktį mažame namuke tuo metu buvo iš tikrųjų šalta. Itin įsimintinų momentų yra išties daug – visų turbūt ir neišvardyčiau.

Ko šiuolaikiniame lietuviškame kine Jums norėtųsi daugiau (ar mažiau)?

Norėčiau, kad lietuviškų kino filmų būtų kuo daugiau. Mėgstu lietuvišką kiną ir gerbiu lietuvių režisierius bei aktorius, manau, kad mūsų šalies kinas vėl atgimsta ir filmų kuriame vis daugiau ir daugiau. Nors Lietuvoje nemažai žmonių peikia lietuvišką kiną dėl jo stilistikos, kaip jie sako, „lėtumo, sunkumo, dramatiškumo ar nostalgiškumo“, tačiau aš manau, kad kiekviena šalis, tauta turi turėti kažką savito ir tą išskirtinumą vertinti. Juk kinas tuo ir nuostabus, kad jis yra skirtingas. Per jį atsiskleidžia tautos kultūra, tradicijos, suvokimas.

Kur šiuo metu gyvenate ir kam skiriate didžiąją savo laiko dalį?

Vis dar gyvenu tarp Londono, Lietuvos ir Maskvos. Šiuo metu daugiausia laiko skiriu įvairioms aktorių atrankoms. Taip pat važinėju po festivalius, pristatydama porą filmų, kuriuose esu vadinusi ir kurie jau pasirodė kino teatruose. Neseniai filmų pristatymai vyko Indijoje, Ispanijoje, Londone. Šios kelionės labai malonios –  džiugu žmonėms pristatyti savo darbą.

Laisvalaikiu taip pat stengiuosi tobulėti – dalyvauju įvairiuose seminaruose, skaitau, žiūriu daug filmų, vaikštau į kino teatrą. Aktoriui svarbu „neužmigti“, jis visada turi būti pasiruošęs, jeigu atsiras naujas vaidmuo.

„GG Photography“ nuotr.

Galbūt jau yra aišku, kokiame filme toliau vadinsite?

Dabar Maskvoje jau esame nufilmavę dalį istorinio filmo, o filmavimo darbus tęsime šį rudenį. Jame gavau pagrindinį moters vaidmenį. Vaidinu merginą, kuri nuo mažens augo kaip karė, norėdama atkeršyti žmonėms, prisidėjusiems prie jos tėvo mirties. Tai nuostabus vaidmuo, nes man teko ruoštis su kaskadininkais, joti žirgais, buvau mokoma kautis su kardais, kirviais. Be abejo, filme pasakojama ir meilės istorija.

Dažnas aktoriaus gyvenimą mato tarsi per rožinius akinius. Koks tas gyvenimas yra iš tiesų?

Aktoriaus gyvenimas – nuolatinis bėgimas, ieškojimas, lydimas streso. Tačiau jokiu būdu nenoriu, jog atrodytų, kad skundžiuosi, nes manau, kad dažname darbe susiduriama su tuo pačiu. Stebint aktorius socialiniuose tinkluose gali susidaryti įspūdis, kad tai ir yra tikrasis jų gyvenimas – raudonasis kilimas, fotosesijos, kino premjeros ir įvairūs kiti renginiai. Tačiau tai tik viena aktoriaus gyvenimo pusė. Tai socialinių tinklų apgaulė.

Būti aktoriumi nėra lengva, nes niekada nežinai, kas bus rytoj. Visada sakau, kad jeigu gali daryti kažką kito, tai ir daryk, o jeigu negali gyventi be aktorystės, vadinasi, ji yra tau skirta. Dirbant tokį darbą sunku psichologiškai, nes niekada nejauti stabilaus pagrindo po kojomis – tiek moraline, tiek finansine prasme. Visada ieškai ir nežinai, ko tikėtis kitą dieną. Kai manęs paklausia, kokie mano kelių mėnesių planai, visada juokiuosi, nes net nežinau savo savaitės plano. Kai gauni vaidmenį, gali išskristi į kitą pasaulio kraštą neaišku, kokiam laikui, arba sėdėti pusę metų be darbo. Tokia ta realybė.

Tomo Adomavičiaus nuotr.

Ar lengvai įsijaučiate į vaidmenį?

Tai priklauso nuo vaidmens ir nuo patirties. Manau, kad man tai daryti dabar sekasi daug lengviau nei prieš 5 metus, nes tobulėju, mokausi daug skirtingų aktorinių technikų. Atrandu tai, kas man tinka, išmokstu, kaip sukelti vieną ar kitą emociją, kaip savyje pažadinti pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir t. t. Šiame darbe tenka pasinaudoti ir asmenine patirtimi, prisiminimais. Dėl to ši profesija yra gana žiauri, nes paprastai žmonės stengiasi pamiršti savo skaudžiausias traumas, nemalonius įvykius, o mes, aktoriai, darome atvirkščiai – tiek gerąją, tiek blogąją patirtį krauname į savo stalčiuką ir reikiamu metu tai ištraukiame, pergyvename iš naujo, kad gerai atliktume savo vaidmenį. Mes ne vaidiname, o iš tikrųjų tai išgyvename. Taigi įsijausti į vaidmenį kartais pavyksta labai lengvai, o kartais tenka ieškoti kitų būdų. Tai sudėtingas ir ilgas procesas.

Pamačiusi daugiau pasaulio, galbūt ir į Lietuvą pažvelgėte kitokiomis akimis… Kokia ji yra Jums? Ko mes, čia gyvenantys lietuviai, nemokame vertinti?

Manau, kad turime vadinamąjį mažos šalies kompleksą: dažnai sakoma, kad Lietuva maža, joje nėra daug galimybių. Aš manau, kad reikia vertinti tai, ką turime. Į Lietuvą dabar grįžtu labai dažnai ir mėgaujuosi buvimu čia. Man gera, kad tapome labai šiuolaikiška šalimi, kurioje be galo daug kultūros renginių. Džiaugiuosi tokia Lietuva, kokia ji yra, ir stengiuosi apskritai nelyginti šalių, nes natūralu, kad kiekviena jų yra skirtinga. Manau, daug kas priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo norų, tikslų ir pastangų.

Žinoma, visada yra dvi medalio pusės. Aš ir pati gyvenu užsienyje, tačiau iš Lietuvos išvykau ne todėl, kad man čia nepatinka, o dėl mažos kino industrijos. Man norėjosi daug daugiau. Noriu visą savo patirtį, kurią įgyju užsienyje, panaudoti Lietuvoje. Kaip kad pavyko padaryti „Emilijos iš Laisvės alėjos“ filme. Mano tikslas visada buvo išmokti vaidinti kine, tobulėti ir vėliau visa tai parodyti čia, Lietuvoje, savo gimtąja kalba savo šalies žmonėms. Kitaip tariant, gauti užsienyje tai, kuo galėčiau pasidalyti savo gimtojoje šalyje. Toliau judu savo tikslo link.

Šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pretenduojate tapti geriausia aktore. Jau vien tai yra nemažas įvertinimas. Ar to tikėjotės?  

Galbūt kai kurie aktoriai sąmoningai siekia žinomumo, pripažinimo, nori gyventi žvaigždės gyvenimą, tačiau aš visada svajojau atvirkščiai – galvojau, kaip būtų gerai turėti seserį dvynę, kuri už mane eitų į interviu, įvairius renginius, o aš tiesiog dirbčiau savo darbą (šypsosi – aut. past.). Norisi likti šešėlyje ir tik dalytis tuo, ką moku, ką sugebu. Dėl to niekada nesvajojau apie nominacijas ar apdovanojimus. Tuo labiau apie „Sidabrinę gervę“. Tačiau kai tai jau vyksta, aš esu labai laiminga. Be galo tai vertinu. Man net nėra svarbus pats laimėjimas, nes jau būti nominuotai – didžiulė garbė. Tai apskritai mano, kaip kino aktorės, pirmoji nominacija. O dar labiau džiaugiuosi dėl to, kad taip įvertinta buvau Lietuvoje, o ne kur nors užsienyje. Aš labai džiaugiuosi ir su dideliu jauduliu laukiu šios šventės, į kurią jau pakviečiau ir savo tėtį – jis bus mano palydovas.

Vis dėlto pats svarbiausias įvertinimas man yra žiūrovų padėka. Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ filmo pasirodymo kino teatruose sulaukiau begalės laiškų ir padėkų iš vyresnių žmonių. Tačiau dar labiau mane nustebino jauni lietuvaičiai, kuriuos šis filmas labai sujaudino ir paskatino labiau vertinti savo šalį. Kai kurie netgi rašė, kad jį pažiūrėję persigalvojo dėl studijų užsienyje, nes nori būti savo šalyje. Manau, jau vien tai yra didžiulis filmo laimėjimas – sulaikyti žmones Lietuvoje. Sulaukiau ir tokio turinio laiškų: „Dabar suprantame, ką turime ir kiek dėl to buvo paaukota, kiek tada buvo baimės. O mes augome turėdami viską. Priimame tai kaip duotybę, bet nepagalvojame, kad bet kurią akimirką galime to netekti.“ Žmonės rašė, kad pradėjo labai vertinti draugystę, meilę, artimuosius, nes suprato, kaip viskas yra laikina ir trapu. Tokios žmonių reakcijos yra didžiausias pasiekimas mums, aktoriams.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos Tomo Adomavičiaus ir „GG Photography“

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top