Pradinis / Žmonės / Aktorė Virginija Kochanskytė: „Esu laiminga, kad gimiau Lietuvoje“

Aktorė Virginija Kochanskytė: „Esu laiminga, kad gimiau Lietuvoje“

Pasaulis – tai ne vien prabangūs kurortai, Europos ar Amerikos didmiesčių centrai, tai ir gausybė skurdo šalių, į kurias nuvykę suprastume – gyvename tarsi rojuje. Ne vienoje UNICEF gerumo misijoje skurdžiose valstybėse dalyvavusi aktorė Virginija Kochanskytė sako kaskart į Lietuvą sugrįžtanti su dar didesne aistra kurti ir dirbti.

Ji teigia visada jautusi, kad niekur kitur negalėtų jaustis tokia laiminga kaip gimtojoje šalyje. „Čia gavau tiek daug meilės, dabar noriu ją grąžinti“, – sako Virginija. Ir jos veikla, šiluma, kurią ji dalija sutiktiems žmonėms, puikiausiai tai atspindi. 

Virginija Kochanskytė. Žanetos Plečkaitienės nuotr.

Nors nuo vaikystės norėjote tapti aktore, iš pradžių studijavote statybą. Kas lėmė šį atitolimą nuo svajonės?

Nuo mažens buvau linkusi į meninę veiklą, mokykloje nuo pirmos klasės šokau, dainavau, deklamavau… Įdomu tai, kad buvau uždaras vaikas, bet scenoje jausdavausi savo vietoje.

Statyba susidomėjau susipažinusi su Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas – red. past.) statybos ir architektūros studentais, kurie pas mano senelį namuose nuomojosi kambarius. Jie buvo labai linksmi, puikiai dainavo, grojo akordeonu, šoko… Mane stebino ir žavėjo tai, kad čia studijuoja tokie nuostabūs žmonės, kad mokantis statybą galima užsiimti įvairia menine veikla. Man, mergaitei iš Kauno priemiesčio, svajojančiai apie tokį gyvenimą, koks aprašytas knygose, tuo metu tai atrodė kaip pažadėtoji žemė. Kadangi su dideliu užsispyrimu spręsdavau matematikos uždavinius, gerai sekėsi fizika ir piešti, baigusi aštuonmetę mokyklą, pasekiau šių studentų pėdomis ir įstojau mokytis statybos. Dar viena paskata tuo metu buvo ir 20 rublių stipendija, kuri, palyginti su 63 rublių mamos alga, buvo išties nemaža. Mama mane su broliu augino viena: tėtis žuvo avarijoje, kai buvome vos kelerių metų. Mačiau, kaip ji sunkiai ir daug dirbo, kaip rūpinosi, kad mums nieko netrūktų, kad nesijaustume nuskriausti, todėl norėjau padėti savo šeimai.

Su mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas Jus pakreipė į tikrąjį kelią?

Visada patariu jauniems žmonėms turėti svajonių – jos anksčiau ar vėliau išsipildo. Mes jas prisišaukiame. Postūmiu siekti savosios man tapo pokalbis su kurso vadovu baigiant mokslus politechnikos institute. Mano gyvenime jis buvo tas gerasis vairininkas. Prisimenu, pasikvietė į laboratoriją, pasakė, kad mano pažymiai geri, turėdama tokį diplomą galiu laisvai studijuoti, ką tik noriu. Ir paklausė, ar man patinka šokti. Atsakiau, kad patinka. „Tai šok, namus bus kam statyti ir be tavęs“, – tarė. Kadangi svajojau apie teatrą, pasirinkau jį, o ne šokius ir Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.) baigiau aktorinio meistriškumo studijas.

Vis dėlto niekada nesigailėjau, kad ketverius metus studijavau statybą, nors daug kam kildavo klausimas, ką tokia romantiška, svajinga, jausminga mergaitė veiks šioje srityje. Tikslieji mokslai padėjo lavinti loginį mąstymą. Nors intuicija mums gyvenime labai padeda, bet dažnai mes ją nustumiame į šalį ir pasitelkiame logiką. Jeigu išmoksi išspręsti uždavinius, tai turi viltį, kad, nepaklausęs širdies, vis tiek sugalvosi, kaip išspręsti susidariusias problemas.

Kaip tada buvo žiūrima į aktoriaus specialybę?

Į aktorius buvo žiūrima labai pagarbiai. Tada nebuvo siūloma tiek daug pramogų. O dabar maloniai leisti laiką gali, kur tik nori. Man šiek tiek liūdna, nes daugelis kultūrinių pramogų virsta tarsi fonu: žmonės gali sėdėti kitame salės gale ir valgyti, kalbėtis, juos pasiekia tik garsas iš kolonėlių. O man visada buvo svarbus žmogus, poveikis jam.

Žanetos Plečkaitienės nuotr.

Vien aktorystės Jūsų kūrybingai asmenybei skleistis nepakako – ėmėtės organizuoti poezijos vakarus, kurti teatralizuotus projektus, poetinius muzikinius spektaklius… Kaip ši veikla Jus įtraukė? 

Dievulis per tėvus nepagailėjo man energijos. Visus tuos 25 metus, kuriuos dirbau teatre, man reikėjo ir papildomos veiklos, kitaip ši energija būtų mane susprogdinusi. Likimas lėmė laimę atrasti kamerinių renginių erdvę. Nors tas atradimas buvo abipusis: kiti pastebėjo, kad labai greitai susidraugauju su tekstais, galiu ir scenarijų parašyti, ir režisuoti, suburti komandą. Mezgėsi draugystės su šalies bibliotekomis, kultūros centrais, muziejais. Labai džiaugiuosi, kad iki šiol šie ryšiai plečiasi ir stiprėja.

Sulaukus tam tikro amžiaus, ėmė mažėti vaidmenų teatre. Tai natūralu, nes dramos žmogaus gyvenime paprastai vyksta, kai jis jaunas, o brandžiame amžiuje daugmaž viskas yra nusistovėję. Nusprendžiau nebelūkuriuoti vaidmenų ir išėjau iš teatro į tą erdvę, kurioje be galo daug veiklos. Šiuo metu aktyviai keliauju po Lietuvą su literatūrinėmis programomis, skirtomis Vincui Kudirkai, Sigitui Gedai. Daug gerų emocijų patiriu kurdama bendrus projektus su dainininkais ir muzikantais. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti sukūrėme teatrines-muzikines impresijas „Lietuviškų romansų vainikas“ ir ,,Perlai meilės karūnai. Lietuvos didikų ir genijų meilės legendos“. Man labai džiugu, kad pastaraisiais metais Klaipėdos dramos teatro žiūrovai galėjo išvysti spektaklį pagal P. O. Enkvisto dramą „Lūšies valanda“ (rež. Mara Kimele, Latvija). Vilniaus mažajame dramos teatre su aktorėmis Valda Bičkute ir Daiva Rudyte sukūrėme ir štai jau penktą sezoną sėkmingai vaidiname spektaklį „24 valandos iš moters gyvenimo“ pagal S. Cveigo noveles. Tame pačiame teatre sukūrėme improvizacinį poezijos spektaklį „Pasikalbėk su manimi eilėmis“ drauge su aktoriais Valda Bičkute ir Jokūbu Bareikiu bei poetu Mindaugu Valiuku.

Esate tikra šviesos ir kultūros nešėja: su savo projektais ne tik lankote Lietuvos miestus ir miestelius, bet ir vykstate į užsienį – Jums teko būti beveik visuose didžiausiuose JAV miestuose, kur įsikūrusios lietuvių bendruomenės. Ko pati iš to pasisemiate?

Iš tiesų tenka labai dažnai lankytis ir didesnių, ir mažų šalies miestų, kaimų bibliotekose, kultūros centruose, muziejuose, mokyklose. Keliaudama po Lietuvą patiriu daug puikių emocijų, sutinku nuostabių, gerų, entuziastingų žmonių. Netgi atrodo, kad kuo labiau žmonės nutolę nuo centrų, tuo labiau jiems norisi gražiai gyventi. Net jeigu negauna jokio rėmimo, jie vis tiek įgyvendina savo sumanytus projektus. Džiaugiuosi, jeigu turiu galimybę prie to prisidėti.

Kalbant apie susitikimus su JAV lietuviais, turbūt daugiau galėčiau pasakoti apie pokarinę kartą, kurią iš Lietuvos išstūmė karas, apie jų atžalas, kurios gimė ir augo Amerikoje. Susitikimai su jais labai džiugina ir kelia susižavėjimą. Šie lietuviai puikiai moka lietuvių kalbą ir žodis „Lietuva“ jiems yra šventas, nes tai jų tėvų, senelių žemė. Per tą 50 metų okupacijos laikotarpį Amerikos lietuviai tai, ką galėjo padaryti dėl Lietuvos, tikrai padarė: išlaikė lietuvybę, lietuviškas mokyklas, išugdė savo vaikų ir anūkų tautiškumą, rašė knygas… Kas galėjo, ėjo pas politikus, rengė demonstracijas.

Jūs pirmoji žinoma moteris, Lietuvoje tapusi organizacijos UNICEF geros valios ambasadore (2005 m.). Kas Jus tam paskatino? Juk daug kas nesupranta, kodėl reikia padėti kitų pasaulio šalių vaikams, nors ir mūsų šalyje yra problemų.

Jungtinių Tautų Vaikų fondo Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomąja direktore išrinkta Jovita Majauskaitė, kuri be galo  atsidavusi šiai veiklai, 2005 metais pakvietė mane tapti UNICEF geros valios ambasadore šalyje. Jai buvo svarbu, kad organizacijos veidu taptų žinomas visuomenėje žmogus, kurio atvaizdas nešmėžuotų geltonojoje spaudoje. Be to, žinojo, kad daug keliauju po Lietuvą, todėl galiu padėti tirpdyti visuomenės nepasitikėjimą šia organizacija.

Tiesa, iki šiol dažnai užduodamas klausimas, kodėl turime padėti pasaulio vaikams, nors ir Lietuvoje turime problemų. Tačiau juk niekas neverčia. Gali padėti – padėk, negali – nepadėk. Bet jeigu mes esame Lietuvos piliečiai, tai į pilietybę įeina ir pareiga. Pirma, turime pareigą savo šaliai ir, antra, mes, kaip šalies, kuri priklauso Jungtinėms Tautoms, piliečiai turime padėti ir kitiems. Kol nepriklausėme Jungtinėms Tautoms, gaudavome įvairią paramą, pvz., švietimo programoms, mums būdavo siunčiama vaistų, skiepų ir kt. Vėliau Lietuva tapo šios organizacijos nare – buvome pripažinti kaip pajėgūs dalyvauti Jungtinių Tautų šalių sambūryje, vadinasi, ir rūpintis kitais.

2017 m. rugpjūtį UNICEF misijoje Malavyje. Justės Petkevičiūtės nuotr.

Dalyvavote UNICEF misijose skurdžiose šalyse – Haityje, Svazilande, Malavyje, Tanzanijoje… Kas labiausiai įstrigo į atmintį?

Visose šalyse mačiau didelę artimo meilę. Tarp vietos žmonių labai stiprus bendruomeniškumas, šeimyniškumas. Jie puikiai suvokia, kad niekas kitas jiems nepadės, jeigu nepagelbės vienas kitam. Kai po filmavimo grįždavau į viešbutį, aplankydavo vienišumo jausmas, laukdavau kitos dienos, kada galėsiu sugrįžti ir vėl pabūti toje gerumo atmosferoje.

Mane pribloškė tai, kad Malavis, Svazilandas net iki XX a. antrosios pusės priklausė britams: nepriklausomybę atgavo atitinkamai tik 1964 ir 1968 metais. Tų šalių vietos gyventojai ne tik buvo materialiai nuskriausti – jų žemėje buvo kertami miškai, kasamos naudingosios iškasenos. Pasak vieno sutikto vietinio, kuriam pavyko baigti aukštąjį mokslą Vokietijoje ir kuris grįžęs į tėvynę dirba UNICEF organizacijoje, didžiausias blogis, kurį padarė britai, yra tai, kad jie nesuteikė vietos žmonėms išsilavinimo. Kaip be žinių ir mokslo ką nors sukurti skurdo, sausros šalyje? Kaip joje užsiauginti kartą išsilavinusių žmonių, gebėsiančių konkuruoti su kitu pasauliu, kuriame žemės ūkis supramonintas, ir sukurti kažką, kad jų šalies gyventojai galėtų išgyventi, pasirūpinti savimi patys? Pašalpų, pensijų ten nėra, vaikų, senelių namų nėra, žmogus paliktas likimo valiai…

Skurdžiose šalyse dažniausiai nemokamai vaikai gali lankyti penkias ar šešias klases, vėliau už mokslą reikia mokėti. Žinoma, dažniausiai šeimos pinigų tam neturi. Kartais būna, kad kuris nors vienas vaikas didelėmis šeimos pastangomis išstumiamas į miestą. Jeigu pavyksta, gerai, jeigu ne – atsiduria miesto lūšnynuose, kuriuose daug blogiau nei kaime. Nors ir kaimuose išgyventi nėra lengva. Pagrindinis gyventojų maistas – lauke virš laužo pakabinamame puode išvirta kukurūzų miltų košė. Dažnai maistui naudojamas tiesiog upių vanduo. Jeigu upės dėl sausros nusekusios ir kur nors netoli tyvuliuoja kokia nors bala, vanduo semiamas iš jos…

Kad ir kokios prastos sąlygos būtų, tų žmonių gyvenime džiaugsmo taip pat yra daug. Ypač jis matyti vaikų akyse, kai su jais žaidžiama. Nors jų vaikystė skurdi, basa, alkana, bet ji vis tiek vaikystė – visur ji yra nuostabi.

Justės Petkevičiūtės nuotr.

Ar vietiniai dėl ko nors skundžiasi?

Vietiniai nesiskundžia, atvykėliams jie tiesiog pasakoja apie savo gyvenimą.  Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad, mirus sūnui ir jo žmonai, jai liko auginti 6 jų vaikus. Ji prisipažino nenorėjusi gyventi, tačiau stengiasi kabintis į gyvenimą dėl anūkų. Paklausiau, kas padėjo jai viską ištverti. Maldos – atsakė. Ji meldžia, kad vaikai būtų sveiki, kad turėtų, ką pavalgyti, ir kad galėtų mokytis. Mokslas ten be galo vertinamas, atrodo, kad jis gali padaryti stebuklą. Vaikų svajonės tokios gražios – būti lakūnu, sesele, vienuole…

Teko lankytis Lietuvos mokyklose ir rodyti UNICEF filmukus vaikams apie tai, kaip gyvena jų bendraamžiai skurdžiose šalyse. Reikėtų pamatyti, kokie nuščiuvę jie žiūrėjo. Manau, reikėtų rodyti juos visose šalies mokyklose: mūsų vaikai suprastų, kaip gerai gyvena, galbūt imtų labiau vertinti galimybes, kurios jiems čia sudaromos.

Po vienos iš misijų sakėte, jog esate laiminga, kad gimėte Lietuvoje. Ar visada taip galvojote?

Visada tai jaučiau, tik gal anksčiau to taip aiškiai neformulavau. Iš tiesų galime tik dėkoti Dievui, kad jis mums lėmė laimę gimti šiame civilizuotame ir turtingą istoriją turinčiame krašte, kur tokia nuostabi gamta, daug vandens, tiek daug žalumos. Kur sudarytos visos galimybės mokytis, siekti savo svajonių. Ir čia visi tau padeda: tėvai, seneliai, mokytojai. Tu tik norėk – visi tau padės. Grįžusi iš tokių misijų, aš su dar didesne aistra darau tai, kam ir taip, rodos, energijos nestinga. Tiesiog dar geriau suvokiu, kokia laiminga esu: turėjau svajonę ir dabar gyvenu joje.

Galbūt tokia kelionė atvertų akis ir tiems, kurie nuolat sako, „kaip pas mus blogai“?..

Dažnai skundžiamės, kaip Lietuvoje blogai gyvename, kokios baisios yra mūsų problemos. Labai džiaugiuosi, kad buvo pradėtos rengti misijos į skurdžias šalis iš Lietuvos. Daugelis iš jų dalyvių sako, kad jiems patiems buvo naudinga pasižiūrėti, kaip žmonės ten gyvena, ir parvežti žinią kitiems – mes gyvename rojuje, o milijonų žmonių kasdienybė yra tokia, kokią rodome filmuotoje medžiagoje.

Jeigu esame pasaulio žmonės, tad ir pažinkime jį. O kas mums pasaulis yra dabar? Tenerifė? Prabangūs Turkijos kurortai? Londono centras?.. Kartą, lankydamasi Niujorke, vienam amerikiečiui norėjau pasakyti, koks turtingas yra šis miestas. Turėjau galvoje, kad jame yra visko, taip pat ir skurdo. O jis tai suprato tiesiogine prasme, labai nustebęs pažvelgė į mane ir pasakė: „Ką jūs kalbat? Jūs turbūt nieko nematėte, neįsivaizduojate, kiek čia skurdo.“ Kai kitąkart užsimiršusi tą patį pasakiau apie pačią Ameriką, jis man pasiūlė pamatyti pietinę šalies dalį, kur didelis skurdas ir badas. Taigi svajonių šalimi laikoma Amerika nėra vien tai, ką matome Penktojoje aveniu. Visur yra geriau ir blogiau gyvenančių. Galbūt mes įsivaizduojame, kad tipiškas amerikietis gyvena nuosavame name, didelėje prabangoje. Tačiau iš tiesų daugybė žmonių gyvena tokiuose pat butuose kaip mes.

Apskritai aš manau, kad veiklus, kūrybingas žmogus susikurs tokį gyvenimą, kokio nori, bet kurioje vietoje. Baseino, dviejų aukštų dvaro niekas niekur ant lėkštutės nepadės.

Žanetos Plečkaitienės nuotr.

Jūsų niekada neviliojo užsienis?

Keliauti man labai patinka – svečiose šalyse stengiuosi pamatyti kuo daugiau to, ką sukūrė žmogus, traukia ir gamtos stebuklai. Tačiau niekada nenorėjau svetur gyventi. O juo labiau dabar. Kaip galėčiau palikti šalį, kuri man tiek daug davė? Mama, mano gerasis angelas sargas, mane mylėjo, manimi rūpinosi, man padėjo įgyvendinti savo svajones – noriu su ja išdraugauti visą mums Dievo skirtą laiką, o jei prireiktų, ir pasirūpinti. O kiek į mane sudėjo mokytojai… Kodėl reikėtų visa tai išvežti kitur? Taip, išvykti į gastroles, pristatyti užsienyje savo meną yra puiku. Bet palikti savo namus?.. Man tai sunku suprasti. Juk gyvenime nėra nieko svarbiau už šeimą ir Tėvynę. Turime mylėti, rūpintis ja ir savo šalimi, kuri mus užaugino, žmonėmis, kurie mums suteikė nemokamą išsilavinimą mokėdami mokesčius į valstybės biudžetą. Kodėl turėčiau apleisti juos? Turiu juk grąžinti meilės skolą.

Kaip manote, kaip išugdyti tokį šiuolaikinių vaikų patriotiškumą ir atsakomybės jausmą?

Norint ugdyti vaikų patriotiškumą galbūt pirmiausia reikėtų skristi ne į Tenerifę ar Egiptą pagulėti prie baseino. Stebina, kai vaikai, sugrįžę iš Egipto, nežino, kas yra piramidės. Reikėtų prisiminti, kaip patys keliaudavome su tėvais, mokytojais. Vykti prie Nemuno ant Rambyno kalno, prie Stelmužės ąžuolo, aplankyti Kryžių kalną, užkopti į „Laimės žiburį“, plaukti su baidarėmis Minijos upe, aplankyti piliakalnius ir nuostabius dvarus, pasakoti apie Lietuvos istoriją, didžiavyrių kovas dėl Lietuvos laisvės… Jaunam žmogui toks svarbus pasididžiavimo savo tėvais, gimtuoju kraštu jausmas. Kaip kitaip galima pasijusti stipriu, galinčiu įgyvendinti savo svajones, padėti tėvams, sukurti tėvynės ir savo paties šviesesnę ateitį? O jeigu taip norisi pagulėti paplūdimyje, važiuokime į Palangą, Nidą, pasakokime kunigaikščio Kęstučio ir Birutės kilnią istoriją, Jūratės ir Kastyčio ar Neringos  meilės legendas. Įspūdžiai, patirti iki paauglystės, yra patys stipriausi. O ką iš vaikystės prisimins vaikas, jeigu tematys Tenerifės prabangų viešbutį ir šalia jo esantį baseiną? Jis turi patirti daugybę gerų jausmų savo Tėvynėje. Tada ją mylės jau vien už tai, kad čia jo vaikystė buvo nuostabi, ir vėliau galbūt visai nenorės išvykti gyventi svetur. O jei ir išvyks, tai, namų ilgesio genamas, tikrai sugrįš.

Laimos Kavaliauskaitės nuotr.

Jums tenka dirbti ir dalyvauti įvairiuose susitikimuose su jaunimu. Ką renkantis profesinį kelią patariate jauniems žmonėms?

Pirmiausia – klausyti širdies. Puikiai prisimenu, kaip 7–8 klasių auklėtoja mums kelerius metus kalė į galvas: „Patinka medžio kvapas? Būk drožėju. Patinka megzti? Būk mezgėja. Tada būsi reikalinga ir nepakeičiama.“ Manau, aš tai tikrai išgirdau. Svarbiausia yra daryti tai, kas tau miela, o ne nuolat galvoti, kaip kuo daugiau uždirbti, kad turėtum kuo gausesnę spintą drabužių ar prabangų automobilį. Nieko materialaus iš šio gyvenimo neišsinešime. Su mumis iškeliaus tai, ką įsidėsime į savo širdį, mūsų dvasios pasaulio potyriai. Ne daiktai suteikia tikrąją laimę, o geri darbai, meilė.

Kodėl, mano nuomone, taip svarbu dirbti mėgstamą darbą? Sakykime, kad žmogaus gyvenimas trunka 80 metų. Pirmus 20 metų mes tik veržiamės į gyvenimą, tad mums lieka gyventi 60 metų. Tačiau skaičiuokime toliau: per parą žmogus maždaug 8 valandas praleidžia darbe, dar 8 valandas miega, tad lieka tik 20 metų. Jeigu dirbate širdžiai mielą darbą – namo grįžtate geros nuotaikos, išbučiuojate žmoną, vaikus ir ryte atsikeliate gerai nusiteikęs naujai dienai. O jeigu darbas nemėgstamas, ryte atsikeliate nervingas, nekenčiate tos dienos, kuri ką tik prasidėjo. Vakare jau būna susukta galva, tada ir šeima bloga, dėmesio trokštančius vaikus nustumiate į šalį, negalėdami užmigti griebiatės migdomųjų. Sveikata sugadinta, o laimingo gyvenimo taip ir nepatirta. Be to, ar tokiame darbe jūs būsite pats geriausias? Ne. Jus pranoks tas, kuris galbūt ne toks gabus ir protingas, bet bent šiek tiek labiau už jus mėgs šį darbą.

Du dešimtmečius abu su vyru gyvenote skirtinguose miestuose: Jūs darbavotės Kaune ir visoje Lietuvoje, Arūnas – Klaipėdoje. Tačiau šį išbandymą Jūsų santykiai, rodos, nesunkiai atlaikė – skaičiuojate jau 36 santuokos metus. Kokia Jūsų tvirtų santykių paslaptis?

Su vyru Arūnu Sakalausku. Asmeninio archyvo nuotr.

Su Arūnu susitikome ir susituokėme jau būdami subrendę, mylėjome ir tebemylime vienas kitą. Reti susitikimai mūsų santykiams suteikdavo romantikos. O ir susipykti nebūdavo kada (šypsosi). Vertinome kartu praleidžiamą laiką.

Mano vyras (skulptorius Arūnas Sakalauskas, – red. past.), pastovus, kantrus. Kitoks skulptorius, ko gero, ir negali būti (šypsosi – red. past.) Ir labai geranoriškas žmogus. O ir aš pati, kai būdama 30 metų tekėjau, jau buvau supratusi, kad jeigu kas nors atsitinka asmeniniame gyvenime, negalima susprogti, negalima rėkti, lieti pykčio ant kito žmogaus. Turi galvoti, kaip išspręsti tą problemą, o ne kaltinti kitą, koks jis yra blogas. Visada stengėmės laikytis nuostatos – nesigulti susipykus, prisiversti kalbėtis, nes ryte viskas bus tik užaštrėję.

Turbūt mums padėjo ir tai, kad abu esame meno žmonės, suprantame vienas kitą. Tai, ką darome, mums labai patinka. O kai tu savo veiklą mėgsti, lengviau supranti ir kitą žmogų, jeigu jis ne visada turi tau laiko.

Kas Jums svarbiausia santykiuose?

Meilė, pagarba, pasitikėjimas vienas kitu, noras padėti: mes visada stengiamės vienas kitam pagelbėti, nepalikti vienas kito su sava našta.

Valstybės atkūrimo šimtmečio proga buvo išsakyta daugybė palinkėjimų Lietuvai. Ko kiekvienam palinkėtumėte Jūs?

Mylėti savo artimuosius ir jų neapleisti, padėti vienas kitam, gražinti kraštą, kuriame gyvename. Pažinkime savo šalies istoriją, gamtą, kultūrą, meną. Juk tik pažinę galėsime pamilti. Branginkime savo protėvių, senelių, tėvų sudėtas aukas ir nuveiktus darbus – juk jų dėka turime atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Turime atminti, kad yra ne tik teisės, bet ir pareigos, o didžiausia skola yra meilės skola! Tad gyvenkime su meile, nes gyvenimas prabėgs ir išeisime nemylėję, nesidžiaugę, nepasakę gerų žodžių vieni kitiems.

Ačiū už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top