Pradinis / Žmonės / Austros Skujytės istorija: „medinis“ medalis pasaulio čempionate, traumos ir rutulininkės karjera (II dalis)

Austros Skujytės istorija: „medinis“ medalis pasaulio čempionate, traumos ir rutulininkės karjera (II dalis)

„Manau, kad skirtumo nebūtų buvę, ar būčiau laimėjusi sidabrą, ar bronzą“, – prisipažino Atėnų olimpiadoje vicečempione tapusi septynkovininkė Austra Skujytė.

2004-aisiais vykusių žaidynių medalį lengvaatletė nurodo kaip maloniausią du dešimtmečius trukusios karjeros laimėjimą, pakeitusį visą jos gyvenimą. Iškovotas sidabras įpareigojo – į ją smigo aistruolių, žurnalistų bei federacijos vadovų akys.

Sėkmingiausias pasaulio čempionatas, traumų lavina ir atsisveikinimas su septynkove – antroje pasakojimo apie A. Skujytės karjerą dalyje.

Helsinkyje – „medinis“ medalis

Fotosesijos, gatvėje kalbinantys žmonės, žurnalistų dėmesys, pagerėjusi finansinė padėtis – po Atėnų olimpinių žaidynių A. Skujytė iš nežinomos studentės JAV tapo viena ryškiausių Lietuvos sporto žvaigždžių.

„Atsimenu Alekso Stanislovaičio žodžius po olimpiados varžybų: „Tu dabar nesupranti, kas atsitiko.“ Taip ir buvo, o pirmą vakarą buvo tik daug emocijų, – prisiminė A. Skujytė. – Jautėsi, kad mane atpažįsta, bet nebuvau iš tų žmonių, kuriems tai būtų tragedija. Pažino, vadinasi, pažino. Jei džiugiai pakalbina, tai džiugiai ir atsakai. Buvo smagu, vyko linksmų fotosesijų, kurių daugiau galbūt gyvenime neteks daryti. Rengė Juozas Statkevičius, dažė, fotografavo. Atsirado pažinčių, buvo smagu bendrauti.“

2005-aisiais buvo dar vienas įsimintinas sezonas – tų metų balandį lietuvė visam laikui įrašė savo pavardę į istoriją. Kolumbijos mieste JAV A. Skujytė pasiekė iki šiol nepagerintą moterų dešimtkovės pasaulio rekordą – 8358 taškai. Prancūzei Marie Collonville priklausęs geriausias planetos pasiekimas buvo pagerintas daugiau nei 200 taškų.

Gana sėkmingai sportininkei klostėsi ir vasaros sezonas – solidus pasirodymas Gecise (Austrija) surengtose septynkovės varžybose (6386 tšk.) leido lietuvę priskirti prie pasaulio čempionato favoričių.

Planetos pirmenybes Helsinkyje (Suomija) A. Skujytė pradėjo net sėkmingiau nei Atėnų olimpiadą: kur kas palankiau susiklostė šuolių į aukštį rungtis (182 cm), o įtikinamai laimėtas rutulio stūmimas (16,61 m) Lietuvos lengvaatletės pavardę iškėlė į trečią poziciją. Tarp trečios–penktos vietos septynkovininkė svyravo ir po 200 m, šuolių į tolį bei ieties metimo, o prieš lemiamą 800 m bėgimą figūravo ketvirta, vos 9 taškais atsilikdama nuo Ganos sportininkės Margaret Simpson.

„9 taškais buvau už nugaros, kai ėjome į 800 m bėgimą. Galvojau, kad reikia bėgti… Nėra kito kelio – arba pavyks, arba ne. Priekyje išsilaikiau gal 700 m ir paskui pamačiau, kaip ji mane pralenkia ir tolsta. Mano medalis nubėgo, – šyptelėjo A. Skujytė. – Šansų prieš rungtį buvo, bet geriau būtų buvę, jei aš nors tais devyniais taškais būčiau buvusi priekyje. Tada būčiau galėjusi už nugaros atsilaikyti, o dabar reikėjo pačiai bėgti priekyje.“

6360 taškų septynkovėje, „medinis“ medalis ir penkiolika taškų atsilikta nuo bronzos. Tai – mažiau nei pusės sekundės skirtumas 800 m rungtyje.

Traumų lavina ir tuščios Pekino žaidynės

2006-ieji A. Skujytei buvo paženklinti traumomis. Sportininkė praleido tiek pasaulio uždarų patalpų čempionatą Maskvoje (Rusija), tiek Europos pirmenybes Gioteburge (Švedija). Kai kurie skeptikai netgi prakalbo apie septynkovininkės karjeros pabaigą.

„2006-ųjų vasarą praleidau, nes žiemą susitraumavau blauzdą. Po to lyg ir pasiruošiau dalyvauti pasaulio uždarų patalpų čempionate Maskvoje, bet grįžusi į Lietuvą, prieš išvykdama į Maskvą susirgau angina, – prisiminė A. Skujytė. – Vasarą dvigalvis raumuo sureagavo ir Daliui Barkauskui (rinktinės gydytojui – aut. past.) sakiau, kad gal dar įmanoma kažkaip krapštytis, bet visai mielai tą sezoną praleisčiau.“

Tais metais sportininkės gyvenime įvyko dar viena permaina – ji, nepaisant puikių sąlygų JAV, nusprendė grįžti į gimtinę.

„Niekada neturėjau tikslo visam laikui likti JAV. Pavyzdžiui, Darius Draudvila (Lietuvos daugiakovininkas – aut. past.) vos atvykęs pasakė, jog darys viską, kad pasiliktų Amerikoje. Aš niekada taip nesakiau ir norėjau tiesiog pasinaudoti galimybe baigti studijas ten, pamatyti pasaulį, bet tai nebuvo mano svajonių šalis, – pasakojo A. Skujytė. –  Viskas ten buvo gerai, buvau trenerio asistente, gavau gerą atlyginimą, naują mašiną. Atėjo laikas, kai tiesiog viena diena buvo kitokia nei visos kitos ir tą dieną supratau, kad noriu atgal į Lietuvą.“

Po metų pertraukos lietuvė sugrįžo į tarptautinę areną – 2007-ųjų planetos čempionate ji užėmė šeštą vietą (6380 tšk.), nors prieš 800 m bėgimą buvo trečia. Tiesa, tada A. Skujytė žinojo, kad išlaikyti prizinę vietą greičiausiai bus neįmanoma misija.

„Prieš pat pasaulio čempionatą sužinojau, jog hemoglobinas labai mažas. Dėl to teko kuriam laikui atsisakyti rimtų bėgimo treniruočių ir išėjo taip, kad bėgau visai neblogai iki 800 m, o ten nesublizgėjau ir smigau į šeštą vietą“, – paaiškino A. Skujytė.

Vienokios ar kitokios sveikatos problemos sportininkę kamavo ir olimpinio sezono metu. Pavasarį ir vasarą daugiakovininkę kankino Achilo sausgyslės skausmai, dėl peties skausmų buvo sudėtinga atlikti ieties metimo treniruotes. Pekino olimpiadoje lietuvę ištiko fiasko – šuolių į tolį rungtyje ji triskart užmynė atsispyrimo lentelę ir rungtyje nepelnė nė vieno taško. Dalyvauti likusiose septynkovės rungtyse A. Skujytė atsisakė.

„Kaip treniruotė – taip ir ašaros. Prieš Pekiną lyg ir pasitaisė, galėjau dalyvauti ir negalvoti, ar skaudės, ar ne, tik žinojau, kad metant ietį reikės kentėti. O šuolių į tolį rungtyje triskart myniau… Ieties metimo rungtyje vis tiek per skausmą būtų reikėję dalyvauti, o 800 m ne mano rungtis. Viena vertus, buvo apmaudu, kita vertus, tas sezonas visas buvo toks“, – sakė A. Skujytė.

Nuolatinės traumos numušė sportininkės motyvaciją. Kažką reikėjo keisti – daugiakovininkė tapo rutulio stūmike.

Nuo rutulininkės karjeros atgrasė išvaizdos pokyčiai

Į rutulio stūmimą susikoncentravusios buvusios septynkovininkės rezultatai augo kaip ant mielių. Žiemą A. Skujytė įvykdė Europos uždarų patalpų čempionato normatyvą, o vasarą pirmą kartą dalyvavo planetos pirmenybėse kaip rutulio stūmikė. Berlyne (Vokietija) lietuvė pagerino asmeninį rekordą (17,86 m) ir užėmė 17 vietą.

Po metų A. Skujytei pavyko patekti į Europos čempionato finalą – Barselonoje (Ispanija) ji nustūmė 17,72 m ir buvo 12-a. Beje, 2009-ųjų ir 2010-ųjų pasaulio čempionatuose mūsiškė pranoko vengrę Anitą Marton – Europos čempionę bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkę.

„Rezultatai buvo tikrai neblogi. Daug stumdžiau rutulį, gal kokios keturios treniruotes per savaitę buvo stūmimo – dvi treniruotes stumdavau dėl rezultato, dvi labiau pažaidimui. Rezultatas pradžioje gerėjo, bet po to apstojo. Vėliau suvokiau, kad norint toliau stumti rutulį reikia labiau atrodyti kaip rutulininkei“, – atviravo A. Skujytė.

Liekna lietuvė ryškiai išsiskyrė iš galingai sudėtų varžovių. Pačiai A. Skujytei išskirtinumas patiko, tačiau norint dar geresnių rezultatų teko rinktis – priaugti jėgos ar vėl kažką keisti.

„Atsirado vidinis nesutarimas: viena vertus, rezultato kaip ir norisi, kita vertus, nesinorėjo atrodyti taip, kaip kad atrodo rutulininkės. Be to, praėjus keleriems metams pasiilgau septynkovės, tad nusprendžiau grįžti atgal. Tada mane treniravo Rimantas Plungė. Kai apsisprendžiau grįžti į septynkovę, jis pasakė: „Netikiu, kad darai teisingą sprendimą, bet linkiu, kad būčiau neteisus.“ Man tie žodžiai labai patiko“, – šyptelėjo lengvaatletė.

Sugrįžus – Lietuvos rekordas ir nauji medaliai

2010-ųjų pabaigoje į septynkovę sugrįžusi A. Skujytė pradėjo bendradarbiauti su A. Stanislovaičiu. Dar 2011-ųjų žiemą lietuvė tapo Europos vicečempione penkiakovėje, o tų metų planetos čempionate užėmė aštuntą vietą (6297 sek.). Daegu (Pietų Korėja) Lietuvos lengvaatletė neįtikėtinai gerai pasirodė pirmą varžybų dieną – tada ji pasiekė 100 m barjerinio bėgimo asmeninį rekordą, buvo antra šuolių į aukštį rungtyje (186 cm) ir pirma rutulio stūmimo rungtyje (16,71 m).

„Treneris turėjo truputį kitokią sistemą ir ji man labai tiko. Darėme užkrovas stovyklose, o po jų leisdavo visiškai atsigauti. Visur kitur būdavo darbas po darbo, nuolatinis ėjimas į treniruotes, o Aleksas pagaudavo „per piką“ – kai atsigauni, duoda krūvį, o po to jį nuima, kad nebūtų per daug. Tada šuolių į aukštį rungtyje stabiliai šokinėjau 190 cm, o taip niekad nebūdavo…“ – prisiminė A. Skujytė.

2012-aisiais lietuvė dalyvavo pasaulio uždarų patalpų čempionate Stambule (Turkija) ir pirmą kartą nuo 2004-ųjų pasidabino šių pirmenybių apdovanojimu. Surinkusi 4802 taškus ir pagerinusi Lietuvos rekordą, A. Skujytė iškovojo bronzą.

„Nepasakyčiau, kad pasaulio uždarų patalpų čempionas buvo sėkmingos vasaros ženklas. Bet rezultatai ėjo geryn ir tai džiugino. Treniruočių stovykloje Spaloje (Lenkija) buvo gerai, bet per treniruotes labai gerų rezultatų nepasiekiau, – sakė A. Skujytė. – Man reikia varžybų, kad pasiekčiau gerą rezultatą, nes kitaip nesugebu iš savęs išspausti visko. Spaloje treneris davė tris šuolius, sugebėjau peršokti 187 cm ir tai buvo puiku.“

Prieš Londono olimpines žaidynes septynkovininkė atskiras rungtis – šuolius į aukštį ir rutulio stūmimą – išbandė Europos čempionate Helsinkyje (Suomija). Į du finalus norėjusi patekti lietuvė tikslą įgyvendino tik rutulio stūmimo rungtyje (16,53 m – 11 vieta), o šuolių į aukštį rungtyje liko per žingsnį nuo geriausiųjų 12-uko – trylikta (187 cm).

„Maloniai nuteikė tai, kad normatyvus įvykdžiau dviejose visai skirtingose rungtyse – ne 100 m ir 200 m, o rutulio stūmimo ir šuolių į aukštį. Atrodo, kad visiškai priešingybės, savotiškai smagu“, – unikalumu džiaugėsi septynkovininkė.

Po Europos pirmenybių praėjus kelioms savaitėms A. Skujytė dalyvavo ketvirtose karjeroje olimpinėse žaidynėse Londone. Žaidynėse, kurių skandalinga atomazga paaiškėjo praėjus tik dar vienam olimpiniam ciklui.

Tęsinys – trečioje dalyje…

Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija

Nuotraukos Alfredo Pliadžio

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top