Pradinis / Žmonės / „Gerumo kristalu“ apdovanota Inga Laukytė-Budrienė: „Visada jaučiau poreikį padėti kitiems“

„Gerumo kristalu“ apdovanota Inga Laukytė-Budrienė: „Visada jaučiau poreikį padėti kitiems“

Padėti kitiems – ne tik jos darbas, bet ir gyvenimo būdas. Kartais visi asmeniniai planai gali sugriūti dėl nepažįstamo žmogaus pagalbos šauksmo. Ne, ji neoperuoja žmonių, negelbsti jų gyvybės, tačiau skuba suteikti emocinį ir psichologinį palaikymą tiems, kuriems to labai reikia. Tai šeimos, kurių mažyliai į šį pasaulį pasibeldžia gerokai per anksti Pati patyrusi didelį sukrėtimą gimus neišnešiotiems dvynukams, asociacijos „Padedu augti“ vadovė Inga Laukytė-Budrienė jau septintus metus kartu su bendramintėmis neatlygintinai vykdo svarbią misiją.

Reikšmingi jaunos moters darbai neliko nepastebėti – Kauno miestui nusipelniusių žmonių pagerbimo ceremonijoje šiemet Inga buvo apdovanota „Gerumo kristalu“. „Geri darbai grįžta gerais darbais. O jaučiamas didelis moralinis pasitenkinimas yra vienas iš gyvenimo stimulų“, – sako veikli visuomenininkė.

Inga su savo dvynukais. Fotografė Rita Armonaitė-Slidžiauskienė

Inga, pasirinkote visuomenei labai svarbią, tačiau nelengvą ir didelės žmogiškos atjautos reikalaujančią socialinio darbuotojo specialybę. Kaip supratote savąjį pašaukimą?

Nuo mažens buvau globėjiška, gal todėl, kad turiu jaunesnę sesę. Mano pasaulėžiūra šiek tiek skyrėsi nuo bendraamžių, į įvairias situacijas žiūrėdavau giliau. Man visad buvo įdomu, kas lemia tam tikrą žmogaus elgesį ir kaip galima prisidėti prie to elgesio pokyčių. Jaučiau poreikį padėti kitiems, paguosti, įkvėpti naujų jėgų. Tad, baigusi gimnaziją, rinkausi tarp viešosios tvarkos ir saugumo bei socialinio darbo studijų. Buvau pakviesta studijuoti į abi vietas, tačiau pasirinkau socialinį darbą.

Ar vėliau nekildavo dvejonių dėl šio pasirinkimo?

Šiuo pasirinkimu džiaugiuosi, nors kartu suprantu, jog prireiks bent vieno dešimtmečio, kad ši profesija klestėtų ne tik moralinėmis vertybėmis, bet ir oriu atlyginimu. Situacija išties sudėtinga, kai savo darbui atsidavę ir dėl didėjančių socialinių problemų vis labiau reikalingi specialistai nėra vertinami.

Kokie buvo Jūsų pirmieji savanorystės žingsniai?

Labai atsargūs ir nedrąsūs, nes tai, ką pradėjome daryti, Lietuvoje buvo naujovė. Susibūrusios į mamų savanorių organizaciją „MP – mamos pienas“, pradėjome dalyvauti  savitarpio pagalbos grupių susitikimuose, kurie Kauno klinikose vyksta jau 15 metų. Naujovė buvo tai, kad savanorė mama, auginanti neišnešiotuką, grįžta į Kauno klinikas ir pasidalija viltį stiprinančia istorija su šeimomis, kurios ką tik susilaukė neišnešiotų naujagimių. Savanorė mama ne tik palaiko emociškai, bet ir atsako į rūpimus klausimus.

Žvelgiant iš kitos pusės, sugrįžti į ligoninę, kur gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir buvo patirta daug skaudžių išgyvenimų, reikėjo daug ryžto ir ne ką mažiau drąsos. Pasak Kauno klinikų socialinės darbuotojos Aušros ir medicinos personalo, aktyvių mamų susibūrimo laukta ir apie tai svajota ne vieną dešimtmetį.

Kas Jus paskatino tapti viena iš asociacijos „Padedu augti“ steigėjų ir jos vadove?

Pirmiausia asmeninė patirtis. Aš susilaukiau dvynukų vos 26-ą nėštumo savaitę. Ką reiškia išgirsti, kad tavo vaikas nesveria net 1 kg, gali suprasti tik toje pačioje situacijoje atsidūrusios šeimos. Tai didelis sukrėtimas tėvams, seneliams, artimiesiems, draugams ir netgi medikams bei personalui. Mano vaikučiai tilpo į delną: Arentas svėrė vos 856 g (vėliau svoris dėl sunkios būklės nukrito iki 640 g), o Miglė – 768 g. Maži žmogučiai buvo dar nepasiruošę savarankiškai kvėpuoti, palaikyti kūno temperatūrą, valgyti ir palaikyti kitas svarbias gyvybines funkcijas.

Nuolatinė medicinos darbuotojų kova, nežinomybė, baimės ir bejėgiškumo jausmas, trunkantis keletą mėnesių, privertė galvoti ne tik apie savo šeimą, bet ir apie kitas šeimas, kurioms naujagimiai gimsta per anksti. Tuo metu tiesiog negalėjau užsimerkti ir „žiūrėti į degantį namą“. Su bendramintėmis net nedvejodamos „ėmėme kibirus ir bėgome gesinti gaisro“.

Imtis šios veiklos paskatino ir gautas palaikymas bei parama iš ligoninės darbuotojų, artimųjų, draugų, netgi darbovietės kolegų ir profesinės sąjungos. Ypač padėkoti reikėtų Kauno klinikų socialinei darbuotojai ir mūsų asociacijos narei Aušrai Mazgienei. Jos nuoširdumas, atjauta ir kvietimai sugrįžti yra verti didžiausios pagarbos.

Dar viena priežastis, lėmusi „Padedu augti“ atsiradimą, buvo pažintis su bendraminte Julija viename iš Kauno klinikų Neonatologijos klinikos socialinės darbuotojos organizuotų savitarpio pagalbos grupės susitikimų. Tąkart ji atvyko į ligoninę norėdama pasidalyti savo patirtimi auginant 9 mėnesių dukrytę, gimusią 28-ą savaitę, ir suteikė man emocinį palaikymą. Ši moteris sužavėjo savo nuoširdumu ir dideliu noru padėti. Labai stebino tai, kad ji atrado jėgų padėti kitiems, nors pati, praėjus dviem paroms po gimdymo, išgyveno antrosios dvynukės mirtį. Juk buvo praėję dar tiek nedaug laiko…

Kadangi informacijos internete nebuvo, o šeimos gydytojas dažnai negalėjo atsakyti į rūpimus klausimus, mūsų bendravimas su Julija nenutrūko ir tęsiasi iki šiol. Su dar keliomis bendramintėmis mes ir įkūrėme asociaciją „Padedu augti“.

Kas prisideda prie šios organizacijos veiklos?

Daugiausia tai yra moterys, kurioms galėjome padėti kaip organizacija, joms susilaukus neišnešioto mažylio ar mažylių. Taip pat empatiškos įvairių sričių specialistės: medikės, dirbančios su naujagimiais, vaikais, socialinės darbuotojos, psichologės, fotografės, projektų vykdytojos ir kt. specialistės.

Kiekvieni metai duoda vis kažką naujo. 2011 m. metais buvome savanorių mamų komanda, 2013 m. įkūrėme neišnešiotų naujagimių susilaukusių tėvų asociaciją „Padedu augti“, o 2016 m. į asociaciją pradėjo burtis ne tik neišnešiotukų tėvai, bet ir įvairiausi specialistai. Šiandien jau esame (nuo 2018 m.) šeimos gerovės specialistai, subūrę partnerius, teikiantys nemokamą socialinę, psichologinę, emocinę ir materialinę pagalbą šeimoms, esančioms krizinėse situacijose: per anksti gimus vaikeliui, negalios atvejais ar vaikeliui neišgyvenus. Konsultuojame ne tik nuotoliniu būdu – vykstame į didžiausią gydymo įstaigą Lietuvoje – Kauno klinikas.

„Padedu augti“ komanda. Fotografė Rita Armonaitė-Slidžiauskienė

Kokios pagalbos šauksmą dažniausiai išgirstate?

Dažniausiai reikalingas emocinis palaikymas ir individuali konsultacija gresiant priešlaikiniam gimdymui ar susilaukus neišnešioto vaikelio. Konsultuojame įvairiausiais klausimais, bet labiausiai šeimos nori žinoti, kokia išgyvenamumo tikimybė, su kokiomis ligomis susiduria neišnešiotas naujagimis, kaip šios ligos gydomos, kas laukia ateityje. Tokiais atvejais pasidalijame savo patirtimi, bet skatiname kalbėtis su medicinos darbuotojais, kurie noriai atsako į visus rūpimus klausimus. Kiekvienas vaikutis yra skirtingas, todėl net esant panašioms gimimo savaitėms klaidinga manyti, kad šio mažylio gydymas ir slauga bus tokie pat, kaip ir kito vaikučio.

Taip pat mamos dažnai prašo patarimų, kaip elgtis, kai namuose yra vienas ar daugiau mažamečių vaikų, o pačiai moteriai su neišnešiotu naujagimiu reikės praleisti ne vieną mėnesį.

Labai svarbu, kad šeimoms teikiama ne tik pirminė pagalba ligoninėje, bet ir tęstinė pagalba, kai šeimos grįžta į namus. Pasikeitusi rutina yra didelis iššūkis šeimai. Namie ne tik reikia slaugyti mažą vaikutį, bet ir užgriūva buities darbai, kuriuos ligoninėje atliko pagalbinis personalas.

Esate viena iš nacionalinio projekto „Lietuvai 100 – Sveikas, mažyli“ organizatorių. Papasakokite, kaip gimė šis projektas.

Kojinyčių naujagimiams su vėliavos simboliais mezgimo idėja pernai gimė Suomijoje, kai ši valstybė šventė nepriklausomybės šimtmetį. Kojinyčių buvo primegzta 55 000. Suomės, sužinojusios apie mūsų valstybingumo jubiliejų, tokią pačią užduotį sugalvojo perduoti Lietuvai. Susibūrusios suomės numezgė 100 porų kojinių kaip dovaną ir perdavė Lietuvai. Sausio 11 d. akcijos ,,Lietuvai 100 – Sveikas, mažyli“ organizatoriai kartu su Valstybės atkūrimo šimtmečio komanda ir Suomijos ambasadoriumi Lietuvoje Christeriu Michelssonu Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centrui įteikė išskirtinę „Šimtmečio dovaną“ – 100 suomių moterų rankomis numegztų trispalvių kojinaičių šimtmečio naujagimiams.

Apdovanojimas už originalią Vasario 16-osios minėjimo iniciatyvą. R. Dačkaus nuotr.

Ar jau daug naujagimių šeimų džiaugiasi šiomis mielomis dovanomis?

Šiuo metu Lietuvos gimdymo namams yra padovanota daugiau nei 1000 porų kojinaičių. Per 2018-uosius metus siekiama numegzti apie 30 000 porų kojinaičių – tiek, kiek kasmet gimsta naujagimių. Norime įtraukti visas Lietuvos savivaldybes, įvairias bendruomenes, organizacijas ir visus žmones, kurie moka megzti.

Labai džiaugiuosi, kad į kojinyčių mezgimą įsitraukia įvairaus amžiaus žmonės: nuo moksleivių iki garbaus amžiaus senjorų. Džiugu, kad projektas vienija ir buria daugybę skirtingų žmonių. Gera gauti kojinytes paštu su ranka rašytais atvirukais ir šiltais linkėjimais. Labai geras jausmas kartu su komanda ir įvairių bendruomenių, organizacijų atstovais lankytis Lietuvos gimdymo namuose ir šeimoms padovanoti po trispalvių kojinyčių porą. Malonu matyti laimingas šeimas. Atrodytų, tokia paprasta dovana – kojinytės. Bet spalvos – geltona, žalia, raudona – neabejotinai kiekvienam kelia labai didelius sentimentus, asocijuojasi su laisve, meile, pasididžiavimu ir dideliu džiaugsmu.

„Padedu augti“ įgyvendintų socialinių projektų – daugybė. Kokie darbai Jums pačiai atrodo patys reikšmingiausi?

Kartais ir pačiai sunku patikėti, kad įvykdėme ir toliau sėkmingai vykdome tiek daug projektų. Iš tiesų jie visi labai brangūs ir reikšmingi. Juos organizuojant įdedama labai daug pastangų – fizinių, emocinių. Ir netgi skiriama materialinių išteklių. Į darbus noriai įsitraukia mūsų šeimų nariai ir draugai. Iš labai mažų finansinių lėšų mums pavyksta padaryti labai daug. Ir visa tai yra dėl savanorystės.

Įsimintiniausias 2016 metais įgyvendintas projektas ,,Sveika pradžia – mamos pieno laše“.  Prisidėjome prie pirmojo Lietuvoje Donorinio motinos pieno banko įkūrimo Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje ir tai reiškia labai didelį lūžį naujagimių sveikatos priežiūros srityje. Neišnešioti ir labai sunkiai sergantys naujagimiai, slaugomi ir gydomi naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, gauna nebe pieno mišinį, o donorinį pieną, kol pati mama neturi galimybės maitinti savo pieneliu. Įprastai moterims dėl priešlaikinio gimdymo ir dėl patiriamų sukrėtimų pienas atsiranda po kelių parų. Kartais reikia ir daugiau laiko.

Siekdami dar didesnės gerovės naujagimių susilaukusioms šeimoms, pratęsėme šį projektą ir 2017 m. Visai neseniai (2018 m. vasario 6 d.) geraširdžių aukotojų ir socialiai atsakingų įmonių dėka mums pavyko nupirkti papildomą medicininį šaldiklį. Jis užtikrins didesnį motinos pieno atsargų kaupimą ir bus galima gerokai daugiau naujagimių aprūpinti gyvybiškai svarbiais pieno lašais.

Iš viso kartu su partneriais esame padovanoję net tris pieno šaldiklius ir kitą smulkesnę įrangą.

Inga su šeima. Fotografė Rita Armonaitė-Slidžiauskienė

Savanoriškai veiklai skiriate nemažai laiko. Ar vyras Jus supranta, palaiko?

Džiaugiuosi, kad vyras supranta ir palaiko. Kitaip ir būti negali, nes jis buvo šalia visą laiką – 3 mėnesius, kol slaugėme savo mažylius Kauno klinikose. Jis nebuvo tik stebėtojas: baigęs darbus, iš karto atvykdavo pas mus į Kauno klinikas ir įsitraukdavo į naujagimių slaugą.

Suprantu, kad ne visada lengva suprasti, kai vos sulaukusi skambučio žmona pakoreguoja visus planus ir vyksta padėti šeimai, kuriai skubiai reikia pagalbos, arba sėda prie kompiuterio ir organizuoja pagalbą. Neabejotinai vyras manimi didžiuojasi ir prisideda prie darbų, kai to reikia. Dažniausiai tai būna pasiruošimai šventėms arba vaikų priežiūra, kai būnu išvykusi.

Kas Jums geriausiai padeda atsipalaiduoti po darbų?

Žinojimas, kad padėjau, kai reikėjo padėti. Ir didžiausias džiaugsmas – vaikai. Bendras mūsų laisvalaikis, kelionės ir kiekvieną dieną iš vaikų girdima frazė: „Mamyte, aš tave labai myliu.“ Tai suteikia pačią didžiausią prasmę.

Po sunkių patirčių, kai nepavyksta išgelbėti naujagimio gyvybės ar vaikučiui nustatoma sunki negalia, labiausiai stiprina tęstinis bendravimas su šeimomis ir išsikalbėjimas su asociacijos „Padedu augti“ narėmis. Jos visos nuostabios moterys ir puikios patarėjos.

Šiuo metu Jums atostogos. Tačiau galbūt ir šį laiką leidžiate ne mėgaudamasi kokia nors kelione, o padėdama kitiems?

Taip jau yra, kad, jeigu atostogauju Lietuvoje, nebūna tokios dienos, kad bent akies krašteliu nepasižiūrėčiau į socialinius tinklus ar nepasitikrinčiau elektroninio pašto – gal kažkam tuo metu reikia skubaus palaikymo ir pagalbos. Mūsų komandoje yra net 22 nariai, tad yra galimybė paskirstyti darbus.

Nors ir viešėdama svečiose šalyse pasiteirauju narių, ar galiu kuo padėti. Mūsų darbas man primena skubios pagalbos klinikos darbą. Mes neoperuojame žmonių, negelbėjame jų gyvybės, tačiau stipriname jų emocinę ar psichologinę būseną tada, kai tik prireikia. Juk vaikelis pats pasirenka, kada jam laikas pasibelsti į šį pasaulį.

Inga. Fotografė Rita Armonaitė-Slidžiauskienė

Ką Jums reiškia būti apdovanotai „Gerumo kristalu“?

Dažnai girdžiu tokį klausimą: „Kaip galima dirbti tokį darbą, kai aplink vien skausmas, tėvų ašaros?“ Atsakau, kad mano patirtis skatina padėti kitiems ir padėti yra gera. O apie neatlygintinai daromus darbus dažniausiai nutyliu. Nemanau, kad šeimai, išgyvenančiai krizinę situaciją, yra svarbu, kas atėjo konsultuoti: savanorė ar samdoma darbuotoja.

Taigi „Gerumo kristalas“ yra kaip ilgametės savanorystės įvertinimas ir pagarba žmogui, darančiam darbus tyliai.

Kaip manote, ar Lietuvoje sunku skintis kelią savitarpio pagalbos idėjoms?

Esame labai graži ir maža valstybė. Daryti gerus darbus tyliai ir savanoriauti nėra sunku. Turime didžiuotis ir džiaugtis daugybe nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia įvairiausią pagalbą, kuria inovatyvius ir reikšmingus projektus. Tačiau sukurti sėkmingą ir stiprią organizaciją, savo paslaugų kokybe konkuruojančią su valstybiniu sektoriumi ar komercinėmis bendrovėmis, nėra paprasta. Žinau pavyzdžių, kai organizacijų viešoji komunikacija yra labai stipri, jos yra matomos įvairiose lauko reklamose ar per televiziją, bet reklamuojama pagalba neatitinka realybės. Tik ilgametis ir atsidavimo kupinas darbas įveikiant daugybę iššūkių ir buriant bendraminčius tiesia kelius į sėkmę. O mūsų sėkmė tai yra kuo daugiau laimingų šeimų, kurios gavo reikiamą ir kokybišką pagalbą laiku.

Galbūt aplink matote daug žmonių, kuriems norėtųsi įteikti tokį pat „Gerumo kristalą“ – padėką už kilnius darbus?

Yra daugybė gerų žmonių, tik jie dažniausiai netrokšta garbės ir savanoriauja vedami savo patirties ir pasaulėžiūros. Tokių žmonių pažįstu labai daug ir, kai tik yra galimybė, apie jų darbus kalbu garsiai. Jie visi verti „Gerumo kristalo“.

Kodėl verta savo laiko skirti savanorystei?

Geri darbai grįžta gerais darbais. Jaučiamas didelis moralinis pasitenkinimas, kuris yra vienas iš mūsų gyvenimo stimulų. Tik išbandęs savanorystę žmogus supras, kad daug maloniau yra duoti negu gauti.

Kokias vertybes stengiatės puoselėti savo šeimoje?

Per kasdienius dienos įvykių aptarimus matau, kokią teigiamą įtaką daro ugdymo įstaigos ir mūsų šeimos vieningas ugdymas. Bendras požiūris, kad svarbiausia yra dorumas, sąžiningumas, atvirumas visuomenei, atjauta ir nuoširdumas, natūraliai ugdo vaikus. Vaikų įtraukimas į veiklas vykdant asociacijos darbus, ruošiantis metinėms šventėms ar renginiams juos skatina domėtis – o kas gi bus toliau? Mūsų šešiamečiai vaikai gali labai daug papasakoti apie tai, kodėl reikia padėti naujagimių susilaukusioms šeimoms, kodėl mažyliai savo pirmuosius gyvenimo mėnesius praleidžia ligoninėje,  kas yra Donorinio motinos pieno bankas ir t. t.

Mūsų šeimai yra svarbu, kad namuose būtų demokratija ir kiekvienas šeimos narys jaustųsi visavertis.

Kas Jums yra patriotiškumas? Ar kada buvo kilusių minčių apie gyvenimą svetur?

Patriotiškumas mane lydi nuo mažens. Dar mokykloje turėjau viziją iš mažo miestelio išvykti studijuoti į didmiesčio universitetą. Mano siekiai virto realybe, bet tam reikėjo įdėti nemažai pastangų: kad galėčiau susimokėti už studijas, reikėjo dirbti. Ne darbo metu vykdavo paskaitos, todėl keletą metų neturėjau atostogų.

Būdama vos 21 metų gavau būsto paskolos kreditą ir įsigijau būstą. Deja, bet ne visada pakakdavo atlyginimo didelei finansinę naštai nešti. Žinau, ką reiškia, kai lieka kelios dienos iki atlyginimo ir šaldytuvas visiškai tuščias. Bet niekada nenuleidau rankų ir toliau stengiausi.

Tik vieną kartą, prieš 10 metų, kilo mintis išvykti pas draugus ir užsidirbti į priekį, kad nebereikėtų galvoti apie brangias studijas ir paskolą. Tačiau atviras pokalbis su vadove, o vėliau ir bendrovės direktore padėjo apsispręsti – buvo pakeltas atlyginimas.

Besąlygiška meilė savo gimtinei, dirbami darbai dėl Lietuvos ir Lietuvos piliečių gerovės, noras auginti savo vaikus šioje šalyje – man tai yra patriotiškumas. Manau, kad patriotiškumo sąvoka yra plati ir kiekvienas galime būti patriotiški savaip, pvz., gatvėje pakelti šiukšlę – juk tai irgi parodo meilę savo šaliai.

Ko Lietuvai palinkėtumėte Valstybės atkūrimo šimtmečio proga?

Palinkėčiau vienybės. Ir matyti ne tik savo šeimos, artimųjų problemas, bet ir kitų. Kuriant empatišką ir darnią visuomenę kiekvieno iš mūsų indėlis yra be galo svarbus. Esame darbšti ir stipri tauta, labai linkiu, kad po 10-ies metų būtume dar vieningesni ir labiau lydimi sėkmės. Žinau, kad mano šeima, artimieji, draugai ir visa „Padedu augti“ komanda dėl to labai stengsis. Kviečiu ir jus.

Ačiū už pokalbį!

Inga Nanartonytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top