„Nepasidavėme idėjai, kad visos moterys turi būti vienodos, mes reprezentuojame įvairaus charakterio ir išvaizdos moteris. Tikime, kad tobulumas yra nuolat kintanti sąvoka, taigi jo vaikymasis yra labiau juokingas nei sveikintinas“, − teigia grupės „4 Roses“ merginos, vis daugiau muzikos mėgėjų sužavinčios ne tik savo vokaliniais gebėjimais, bet ir nuoširdžiu bendravimu, paprastumu, pagarba sau ir kitiems, gebėjimu pramogų pasaulio versle išlaikyti savo principus. Muzikai visa širdimi atsidavusios Akvilė, Dileta ir Giedrė teigia, kad grupės sėkmė – tai begalinių pastangų rezultatas. Bendraujant su „4 Roses“ grupės narėmis, tampa akivaizdus ir dar vienas jų sėkmės veiksnys – gebėjimas mėgautis darbu ir apskritai gyvenimu.
Jūsų, kaip grupės, kelias prasidėjo „X faktoriuje“. Kokia buvo grupės savarankiškos veiklos pradžia, ar niekas nekaišiojo pagalių į ratus?
Pastaruoju metu lydi jausmas, kad „X faktoriuje“ dalyvavome prieš dešimt metų. Tikrai sunku patikėti, kad mūsų grupė dar tik pradeda skaičiuoti ketvirtus metus. Per tą laiką kartu patyrėme labai daug, buvo ir sunkumų, ir smagių akimirkų. Pradinė misija buvo pažinti vienoms kitas, atrasti kiekvienos pliusus ir minusus ir išmokti su jais susigyventi. Juk, norint tikslingai dirbti, labai svarbi vidinė atmosfera. O kai viduj tvarka, ramybė ir visapusiškas palaikymas, jokie pagaliai, kišami į ratus, nebebaisūs.
Kaip manote, kodėl šio sezono „X faktorių“ gana greitai paliko būtent grupės?
Dainuojant su grupe sunkiau atskleisti savo individualumą, parodyti tikrąsias emocijas, visą savo talentą. O žmonės mato kiekvieną tavo žingsnį, nenuoširdų žodį, suvaidintą judesį. Tik bėgant laikui, dirbdamas su komanda, joje atrandi tikrąją savo vietą. Gal tai ir yra priežastis, kodėl grupės nesugeba taip greitai sužavėti žiūrovų. Žmonėms lengviau matyti vieno žmogaus akis ir girdėti vieną balsą.
Pastaruoju metu labai daug koncertuojate. Ar galima sakyti, kad dabar –sėkmingiausias Jūsų grupės periodas (per trejų metų laikotarpį)?
Tiesiog dabar − tas periodas, kai mes pačios džiaugiamės tuo, ką darome. O kai pats esi laimingas, užsidegęs, visi darbai lengviau atliekami. Mūsų sėkmė yra mūsų begalinio darbo ir pastangų rezultatas. Ir pagaliau po truputį rezultatų sulaukiame. Esame perfekcionistės, nenorime nustoti tobulėti, todėl tikime, kad geriausi laikai dar tik prieš akis.
Jūsų grupė išvengia skandalų, nesiima visuomenę provokuojančių, itin atvirų fotosesijų ir t. t. Kaip manote, ar tai − Jūsų pranašumas? Galbūt minėtų priemonių besigriebiančioms grupėms išpopuliarėti lengviau?
Mes link savo tikslų judame lėtai, bet užtikrintai. Žinome nemažai būdų, kaip tą kelionę būtų galima paspartinti, bet turime per daug principų, kurie neleidžia daryti vienų ar kitų dalykų. Bėgant metams mūsų požiūris taip pat keičiasi, įgyjame vis daugiau patirties ir galbūt šiandien daugeliu situacijų pasielgtume kitaip. Bet džiaugiamės, kad per trejus grupės gyvavimo metus nepridarėme tokių dalykų, dėl kurių šiandien turėtume gailėtis. Kiekvienas pasirenka savo kelią, mums labai svarbi ne tik aplinkinių pagarba, bet ir pagarba sau, todėl visus sprendimus privalome analizuoti.
Kokie svarbiausi Jūsų principai?
Svarbiausias mūsų, kaip dainininkių, principas – koncertuose dainuoti gyvai, jausti pagarbą klausytojams ir žiūrovams. Taip pat stengiamės neperžengti vulgarumo ribos, išlaikyti saikingo seksualumo įvaizdį. Ir, žinoma, niekada nelipame per kitų galvas, o dėl gero rezultato dirbame ir stengiamės pačios. Tai tikrai nepalengvina mūsų kelio, bet mes darbininkės, turime veikti, kad jaustumėmės gyvos.
Grupės narė Eglė pradėjo solo karjerą. Ar nekyla minčių pasekti jos pavyzdžiu?
Kiekviena mūsų, be grupės veiklos, turi ir savų projektų, prie kurių dirba. Jie taip pat mieli kiekvienos širdžiai. Dileta kuria ir įrašinėja elektroninę muziką, Akvilė ir Giedrė dirba prie kelių projektų su kita grupe.
Kokie didžiausi dainavimo grupėje pranašumai ir trūkumai?
Su tokia kompanija visuomet smagu! Gera repetuoti, koncertuoti, keliauti po Lietuvą. Taip pat trys galvos turi daugiau idėjų nei viena. Trys stiprūs balsai – dar vienas privalumas. Geras skambesys ir gražus vaizdas – argi blogas derinys? Dauguma yra įsitikinę, kad dainuoti grupėje yra kur kas lengviau, bet tie, kurie taip mano, niekada nedainavo grupėje arba dainavo labai prastoje (juokiasi). Pradedant nuo to, kad didesnis kolektyvas visada sukels daugiau problemų techniniams darbuotojams siekiant kokybiško įgarsinimo, baigiant tuo, kad vieno nario paslydimas gali sugriauti viso kolektyvo pasirodymą. O štai dainuodamas vienas visada gali užglaistyti bet kokią savo klaidą, nes esi atsakingas tik už save. Taip pat esant grupėje reikia išmokti dalytis dėmesiu, jausti vienam kitą, laiku ir vietoje atsiskleisti, o kai reikia − save prigesinti. Tai reikalauja daug įdirbio ir tarpusavio supratimo.
Ar būna situacijų, kai priimant kokį nors sprendimą visų nuomonė išsiskiria, kyla pykčių?
Su kiekviena diena vis labiau išmokstame susikalbėti, tvardyti emocijas, taigi tų pykčių labai sparčiai mažėja (šypsosi). Lieka tik draugiškos diskusijos, kurios atveda prie teisingų sprendimų. Žinoma, dirbant komandoje nuomonės kartais išsiskiria, tačiau mūsų grupėje įvesta demokratija, visada stengiamės rasti bendrą sprendimą. Gal dėl to kartais darbai juda kiek ilgiau.
Kaip apibūdintumėte viena kitos charakterį?
Giedrė: Esame skirtingos, bet kartu galime būti visokios. Bendrąja prasme Akvilę galėtume vadinti piktuoju grupės generolu, labai teisinga ir griežtoka, mes su Dileta šiuo atveju galime būti kiek atlaidesnės. Tačiau Akvilę pažįstu daugiau nei 16 metų, su savais žmonėmis ji yra miela kaip kačiukas ir labai jautri bei jausminga. Dileta yra grupės jaunėlė, kartais naivoka, pasižyminti didesne nuotaikų kaita, todėl mes dažnai jai būname tarsi pamokančios vyresnės seserys. Bet iš esmės ji lengviau prisileidžia kitus žmones, yra miela, šilta ir geros širdies.
Akvilė: Tas piktasis generolas iš tiesų dažnai pasikarščiuoja ir gal kiek per stipriai nori į savo rankas paimti vadžias ir viską sustyguoti (šypsosi). Gal kartais reikėtų labiau atsipalaiduoti. Bet juk tam yra Giedrė ir Dileta (juokiasi). Jeigu rimtai, tai Giedrė yra tikra geruolė, kuri visada visiems padės, atliks visas užduotis labai atsakingai, dėl to ja tikrai galima pasitikėti. O Dileta iš tiesų yra geros širdies, labai rūpinasi mumis, kad būtume pavalgiusios, pailsėjusios, gerai jaustumėmės. Nors viduje turi ir velniuką, kuris kartais išlenda visai netikėtai. Tik dažniausiai pasirodo mums – ji rečiau išdrįs pasakyti piktesnį žodį ar tvirtai išsakyti kategorišką nuomonę kitiems žmonėms. Dėl to dažnai piktųjų vaidmenį tenka priimti mums su Giedre.
Dileta: Visos esame skirtingos, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad puošiamės tik pliusais. Aš šiek tiek iš kito pasaulio, mėgstu nuskristi į kosmosą, bet Akvilė ir Giedrė mane sugrąžina į realybę. Myliu savo mergaites. Akvilė – teisybės ieškotoja, pedantiška maksimalistė, kitaip sakant, teta su šarvais, tačiau viduje labai miela ir gera mergaitė (šypsosi). Giedrė – labai smulkmeniška, turi tvirtą nuomonę, kurią pakeisi tik turėdamas išsamius įrodymus (šypsosi). Ji visada ras laiko išklausyti ir patarti. Abi merginos turi puikų humoro jausmą, gerą širdį, yra atsakingos, ne tik puikios kolegės, bet ir labai geros draugės!
Ką kiekviena Jūsų veikėte prieš pradėdamos bendrą muzikinę veiklą? Galbūt dirbate ir kitose srityse?
Akvilė: Aš esu baigusi Balio Dvariono muzikos mokyklą, įgijau dvi specialybes – fortepijono ir dainavimo. Vėliau lankiau privačias dainavimo pamokas pas Povilą Meškėlą. Tuo metu ir pradėjome su Giedre dainuoti duetu. Ne vienus metus šokau pramoginius šokius, tačiau juos teko iškeisti į muziką dėl laiko stokos. Kiek labiau nuo muzikos nutolau studijuodama kūrybines industrijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tačiau dainavimas visada buvo ir bus didžiausia mano aistra, kuri jau yra tapusi ir pagrindiniu darbu.
Giedrė: Aš esu kilusi iš muzikalios šeimos, taigi, sekdama tėvų pavyzdžiu, nuo mažų dienų lankiau merginų chorą. Su juo teko ir pasaulio pamatyti. Su Akvile buvome bendraklasės, taigi kartu nuėjome mokytis vokalo subtilybių pas Povilą Meškėlą. Tikriausiai ten ir supratome, kad muzika taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Nors visada buvau labai smalsi, mane domino visokiausi mokslai, tačiau net universitete mokydamasi verslą ir ekonomiką bakalauro darbą rašiau muzikos industrijos tematika. Taip pat visada buvau labai imli kalboms, taigi nuo mokyklos laikų užsiimu vertėjavimu.
Dileta: Kad būsiu dainininkė, visiems sakiau tik išmokusi kalbėti. Mama pasakojo, jog būdama mažytė išsirinkdavau vietą, kur daugiausia žmonių, sustodavau ir garsiai dainuodavau, kad tik visi girdėtų ir plotų. Vėliau pradėjau mokytis muzikos mokykloje, grojau fortepijonu, dainavau chore. Pradėjau mokytis dainuoti privačiai pas įvairius dainavimo mokytojus, ne tik Lietuvoje. Ne kartą iš tarptautinių konkursų parvežiau namo pirmosios vietos apdovanojimą. Pradėjau kurti dainas, jas įrašinėti, su drauge susibūrėme į grupę „Diamonds“, mūsų dainą „Siūlo galas“ dar ir dabar kartais išgirstu kur grojant, nors viskas, atrodo, buvo taip seniai. Dainavau su Natalija Bunke, kuri, beje, ir pasiūlė dalyvauti „X faktoriuje“. Šiame projekte ir gimė grupė „4 Roses“, su ja puikiai darbuojamės ir tvirtais žingsniais einame pirmyn. Be to, ir toliau kuriu dainas, universitete studijuoju mokesčių teisę, kaip tik rašau magistrinį darbą, tikiuosi, sėkmingai (šypsosi).
Akvile, esate ir renginių vedėja. Kada įsitraukėte į šią veiklą ir kokius renginius tenka vesti?
Vesti renginius pradėjau prieš trejus metus. Su nuostabiu „Linksmadienių“ kolektyvu vedame įvairaus pobūdžio renginius: privačias šventes, vestuves, jubiliejus, įmonių vakarėlius, miestų šventes. Šioje srityje turiu ir šiokį tokį privalumą – vedamus renginius papildau dainomis. Kiekviename darbe, kad taptum tikras profesionalas, reikia ne vienų metų, taigi šioje srityje aš dar tik pradedančioji (šypsosi).
Pramogų verslo pasaulis diktuoja savas taisykles. Ar teko save kaip nors keisti?
Tikriausiai visiems tenka kažkiek keistis. Natūralu, kad reikia prisitaikyti prie aplinkos, nors mūsų atveju tai nevyko drastiškai. Iš pradžių buvo nelengva suvokti, kad svarbu ne vien tai, ką sugebi, bet dar labiau tai, kaip atrodai (ypač esant merginų grupėje). Nors mums puikiai pavyko išlaikyti pusiausvyrą, nepasidavėme idėjai, kad visos moterys turi būti vienodos, mes reprezentuojame įvairaus charakterio ir išvaizdos moteris. Pramogų pasaulyje ir šiaip nėra labai daug natūralių veidų, bet mes tikime, kad tobulumas yra nuolat kintanti sąvoka, taigi jo vaikymasis yra labiau juokingas nei sveikintinas.
Kokios gerbėjų staigmenos Jums įsimintiniausios?
Visada smagu sulaukti gerbėjų laiškų ar dovanų, tačiau įsimintiniausi tikriausiai būna susitikimai su jais. Sunku apsakyti jausmą, kuris apima, kai pribėga maža mergaitė norėdama tave apsikabinti ir tas apkabinimas padaro jos dieną geresnę.
Papasakokite apie daugiausia įspūdžių palikusį koncertą arba jo užkulisius.
Per trejus metus buvo išties daug įsimintinų koncertų. Vieni jų įsiminė dėl technikos galimybių, žmonių kiekio, tiesiog klausytojų nuoširdumo, užsidegimo, kiti – dėl nesėkmių, keblių situacijų, iš kurių reikėjo nepastebimai suktis. O užkulisiuose dažnai būna linksmų vaizdų ir pokštų. Niekad nepamiršime (ir dar dabar juokas kyla prisiminus), kaip prieš vieną koncertą, kupinos geros nuotaikos ir energijos, ruošėmės, juokėmės ir šokome vadinamąjį krabo šokį. Nesąmonė, bet juoko dozė garantuota. Aišku, apie tai turėjome žinoti tik mes, bet, pasirodo, persirengimo palapinės sienos buvo peršviečiamos ir mūsų šešėlių teatrą galėjo stebėti, kas tik netingėjo… Ačiū draugui, kuris, užuot mus perspėjęs, tiesiog viską nufilmavo (šypsosi).
Šiemet dalyvavote nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“. Kaip vertinote šių metų konkurentus ir savo pačių jėgas?
Nelaikėme nė vieno dalyvio konkurentu. Turbūt nesirgome „noriu laimėti“ virusu, visą dėmesį sutelkėme į savo pasirodymą, savo dainą ir manome, kad turimomis galimybėmis viską padarėme gerai. Žinoma, tobulumui ribų nėra, tačiau buvome įvertintos užsienio atlikėjų − mums tai didelis komplimentas. Įgijome dar daugiau patirties. Kaip sakoma, auginamės storą odą ir einame pirmyn. Likusiems dalyviams linkime dar daugiau noro, kantrybės ir sėkmės!
Galbūt kartais pagalvojate, kaip reikėtų tobulinti atrankos į „Euroviziją“ tvarką?
Kiekviename projekte, konkurse yra savų pliusų ir minusų, žinoma, gali prisigalvoti visokių tobulinimų, tačiau taisykles kuria ne bet kas ir ne šiaip sau… Jie žino, ką daro.
Ar būna akimirkų, kai žinomumas slegia, norisi būti įprastą gyvenimą gyvenančiomis moterimis?
Po tiek laiko, praleisto scenoje, dalyvaujant televizijos projektuose, dabar atrodo, kad tas mūsų gyvenimas gana įprastas ir normalus. Dažniau atrodo, kad keistai gyvena tie žmonės, kurie kasryt anksti keliasi, keliauja į darbą, gyvena visai kitu ritmu. Tai, kad vieną ar kitą atlikėją gali dažniau išvysti žiniasklaidoje, jo nepadaro nei geresniu, nei blogesniu žmogumi. Žinomumas tikrai neslegia, kai esi nesusireikšminęs ir gyveni savo gyvenimą.
Turbūt visos turite širdies draugus? Ar bendraujate poromis?
Širdies draugus turime ne visos, bet bendraujame ir poromis, ir draugų kompanijomis, jau tapome kaip viena didelė šeima.
Ką Jūsų mylimieji mano apie Jūsų veiklą ir kaip reaguoja į gerbėjų dėmesį?
Akvilė: Mano draugas džiaugiasi matydamas, kad aš laiminga darydama tai, kas man patinka, kuo aš tikiu ir gyvenu. Niekada iš jo neišgirdau jokių priekaištų, kad per daug laiko skiriu darbui, repeticijoms, kad iš koncertų grįžtu naktį, būnu pavargusi. Santykiuose svarbiausia tarpusavio supratimas ir palaikymas. Jeigu bent vienas poroje nerealizuoja savęs ar jaučiasi nevertinamas, darnūs santykiai sunkiai įmanomi. Dėl to mes su draugu visiškai palaikome vienas kitą, kiekvieną kartą po pasirodymo paklausiu jo pastebėjimų ir patarimų. O štai gerbėjų dėmesio užtenka abiem, taigi kol tas dėmesys neperžengia proto ribų, viskas gerai (šypsosi).
Akvile, neseniai žengėte svarbų gyvenimo žingsnį – susižadėjote. Ar pasipiršimas buvo netikėtas?
Akvilė: Po beveik penkerių metų draugystės sužadėtuvių faktas ne taip ir stebina. Bet, žinoma, kai vyras priklaupia ant kelio ir paklausia, ar būsi jo žmona, ar tai būtų po pusmečio, ar po dešimties metų draugystės, emocijos išlieka tos pačios. Mes susižadėjome pirmąją šių metų dieną, kaip tik persikėlę į naujus bendrus namus.
Ar turite savo vestuvių viziją?
Panašu, kad jau šią vasarą ta vizija taps realybe (šypsosi).
Jūsų būsimas vyras – krepšininkas, o Jūs – muzikos atstovė. Ar domitės vienas kito veiklos sritimi?
Žinoma! Aš per penkerius metus pamilau ne tik savo būsimą vyrą, bet ir šią sporto šaką (šypsosi). Perpratau ir patį žaidimą, jo taisykles, tik pačiai su kamuoliu nekaip sekasi. O štai Laimis ne tik visai gerai dainuoja, bet ir puikiai gaudosi muzikos srityje.
Neabejoju, kad visos esate daug keliavusios, svetur mačiusios įvairiausių gyvenimo sąlygų. Ar Lietuvoje Jums gera? O galbūt turite savo svajonių šalis?
Akvilė: Esu nemažai keliavusi ir mačiusi daug skirtingų kultūrų. Ir visada su didžiausiu malonumu grįžtu namo, į Lietuvą. Jeigu žmogus nesugeba susikurti gerovės savo gimtinėje, kodėl mano, kad kitur bus lengviau? Labai didelis talentas arba labai daug ir sunkaus darbo – tik tai gali būti raktas į sėkmę, kad ir kur gyventum.
Giedrė: Aš labai myliu savo šalį, labai gerbiu jos istoriją, man čia gera. Tačiau kartu esu labai kosmopolitiška, mane domina įvairios kultūros, kalbos, kitokie žmonės. Manau, kad jeigu ne muzikinė veikla, būčiau labiau klaidžiojusi po pasaulį, ir žinau, jog niekur neprapulčiau, nes nebijau pokyčių ir iššūkių. Bet nors ir esu gavusi perspektyvių darbo ir gyvenimo kitose šalyse pasiūlymų, atsisakiau jų vien dėl to, kad labai mėgstu savo esamą veiklą, o kol esu laiminga, nematau tikslo imtis drastiškų pokyčių.
Dileta: Labai mėgstu keliauti, bent kartą per pusę metų su vyru turime pakeisti aplinką. Esu aplankiusi labai daug šalių, susipažinusi su labai daug kultūrų, teko ir pagyventi svetur, tačiau ilgai neišbuvau ir grįžau namo. Visur gerai, bet namie geriausia. Nors neslėpsiu − turiu svajonę senatvėje gyventi kokiame nors Pietų Prancūzijoje esančiame miestelyje ant jūros kranto, atsidaryti savo mažutį restoranėlį, kuriame pati dirbčiau, mėgautis geru oru ir tiesiog gyvenimu.
Dėkoju už pokalbį.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos iš grupės „4 Roses“ asmeninio albumo ir LRT.lt archyvo (fotografas Vytenis Radžiūnas)