Pradinis / Žmonės / Irena Daubarienė: „Svarbu padėti šių dienų pedagogui iš naujo atrasti savąjį pašaukimą“

Irena Daubarienė: „Svarbu padėti šių dienų pedagogui iš naujo atrasti savąjį pašaukimą“

Švietimas – viena aktualiausių šiandieninių temų visuomenėje. Kitaip ir būti negali – juk jis suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas. Deja, kalbant apie mūsų šalies švietimo sistemą, dažnai pritrūkstama šviesių spalvų: daugiausia žeriamos problemos ir silpnybės. Žinoma, tobulėti tikrai yra kur, tačiau ir pasidžiaugti yra kuo. Labiausiai – profesionaliais, atsidavusiais savo darbui ir pašaukimui pedagogais, kurie tampa vienais pirmųjų autoritetų jaunajai kartai ir gali palikti ryškų įspaudą jų gyvenime. Itin didelė atsakomybė tenka ir ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdytojams – teigiama, kad ankstyvojoje vaikystėje susiformuoja pagrindas žmogaus asmenybei. Tik kaip nelengvomis darbo sąlygomis mokytojams nepamesti savojo pašaukimo?

Apie šių dienų pedagogams kylančius iššūkius, jiems reikalingą pagalbą, darnios ugdymo įstaigos bendruomenės kūrimą ir mažųjų lietuvaičių tautiškumo ugdymą kalbamės su Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ direktore Irena Daubariene.

Irena Daubarienė

Irena, kada supratote, kad Jūsų pašaukimas – dirbti vaikų švietimo srityje?

Kai atsigręžiu į jau nueitą kelią, prisimenu, kad visas mano gyvenimas, išskyrus pirmuosius jo metus, kai ir šeimoje dar augau viena, ir aplinkui bendraamžių stigo, buvo susijęs su vaikais arba rūpesčiu dėl jų. Kai mokiausi antroje klasėje, tėvai nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą – apsigyvenome šeimyniniame bendrabutyje, kuriame vien mūsų aukšte buvo įsikūrusios per 20 jaunų šeimų su vaikais. Nuo tada buvau ir jų auklė, ir mokytoja, ir renginių organizatorė, ir draugė, ir užtarėja. Prisimenu, kaip gal trečioje klasėje iš savo santaupų nupirkau visiems savo aukšto vaikams po žaisliuką, šokoladuką ir suruošusi dovanėles bei savarankiškai apsirengusi tuomet Seniu Šalčiu surengiau vaikams pirmąją Naujųjų metų šventę. Nuo jos prasidėjo didžiuliai kasmetiniai šeimų karnavalai su didžiausiomis dovanomis, išradingiausiais Seneliais, bendromis vaišėmis ir smagiais pavakarojimais. Tai taip stipriai pažadino gyventojų iniciatyvą, kad bendru sutarimu ir pastangomis visa didžiulė vestibiulio siena buvo ištapyta pasakų personažais. Taip šalia manęs metų metais augo vaikai, kuriuos mokiau raidžių, skaityti, pažinti aplinką ir pan. Tai tęsėsi iki pat mano studijų pradžios. Dar studijuodama pirmame kurse per šv. Kalėdas vaikų būryje mažuosius laikiau ant rankų, nes pas juos į tradicinę metų pabaigos šventę buvau atvykusi kaip Snieguolė.

Po studijų keletą metų dirbau mokytoja, vėliau 18 metų – Telšių rajono savivaldybės Švietimo skyriuje vyriausiąja specialiste. Daugiausia rūpinausi vaikų neformaliuoju švietimu, projektine veikla, rajoniniais renginiais. O pastarieji dveji metai vadovaujant Telšių lopšeliui-darželiui „Berželis“ dar sustiprino mano vidinę nuostatą, kad esu būtent švietimo srities žmogus ir darbas su vaikais, dėl vaikų – mano pašaukimas.

Ar visada tikslingai siekėte eiti šiuo profesiniu keliu?

Formuodama savo profesinę viziją, kurį laiką blaškiausi, nors mokykloje mokytis sekėsi puikiai. Tėtis mane matė tik kaip teisininkę, mama buvo santūresnė ir leido pačiai rinktis. Vis dėlto didžiausią įtaką mano profesijos pasirinkimui padarė mokytojai, ypač lietuvių kalbos. Jau mokykloje lankiau jaunųjų filologų būrelį: rinkau tautosaką individualiose mini ekspedicijose, buvau „Diferencinio telšiškių tarmės žodyno“,  kuris 1990 metais Lietuvos jaunųjų filologų konkurse buvo įvertintas kaip geriausias kalbos darbas šalyje, bendraautorė. Tiesa, dauguma artimųjų ir netgi mano mokytojų nustebo, kai baigusi mokyklą aukso medaliu pasirinkau būtent pedagogines-lituanistines studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Būtent čia sutikau du savo didžiuosius gyvenimo Mokytojus, kurie padarė didžiulę įtaką ir vertybiniam, ir apskritai žemiškosios būties suvokimui. Tai psichologė, nuo 2016 m. Lietuvos psichologų sąjungos garbės narė doc. dr. Giedrė Butkienė ir jau a. a. profesorius, literatūrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Albertas Zalatorius. Nors ir labai daug pasiekę, jie buvo be galo paprasti, žmogiški ir pilietiški. Tikiu, kad švietimas yra kelias, kuriuo ir toliau turiu eiti.

Studijavote Vilniuje ir Kaune. Kodėl nepasilikote gyventi didmiestyje?

Vienu metu buvo kilusių minčių pasilikti sostinėje, tačiau taip susiklostė situacija, kad besibaigiant studijoms grįžau į savo mokyklą jau kaip lietuvių kalbos mokytoja ir su šeima įsikūrėme gimtajame mieste – Telšiuose. Kauno technologijos universitete magistrantūroje studijavau kiek vėliau, tad apie gyvenamosios vietos pokyčius minčių jau nekilo. Kalbant šiuo klausimu man labai svarbi mūsų kraštietės profesorės, rašytojos Viktorijos Daujotytės mintis, pasakyta per kraštiečių susitikimą Žemaitijos sostinės šventės metu: „Nebūtų centro be pakraštėlių.“ Taigi, man rodos, labai svarbu, kad ne tik centre, bet ir pakraštėliuose būtų užtektinai šviesos.

Europos Parlamente Briuselyje, 2018

Kokių iššūkių kyla vadovaujant vaikų darželiui?

Kiekviena švietimo įstaiga – tarsi sumažintas valstybės modelis. Joje įgyvendinant demokratinius principus svarbu suderinti skirtingus požiūrius, lūkesčius, kasdien ieškoti konstruktyvių sprendimų iškylančioms problemoms spręsti. Nepavadinčiau to dideliais iššūkiais, tai daugiau nuolatinio dialogo, pozityvių alternatyvų paieškos. Tiesa, ne kartą teko išgirsti nuomonę, kad vaikų darželis – lyg ramių ramiausias užutėkis, kur tarsi nieko ypatingo nevyksta. Toks požiūris išties stebina, nes kasdienis vyksmas pas mus tikrai intensyvus, įdomus, kūrybiškas, o veiklos susijusios ne tik su artimiausia aplinka ir Lietuva – jos peržengia ir šalies ribas. Antrus metus įgyvendindami tarptautinį „Erasmus+“ programos projektą ,,Žingsniuojame į atsinaujinantį požiūrį“ nuolat bendradarbiaujame su partneriais iš Katalonijos, Lenkijos, Rumunijos, atliekame bendras užduotis, dalijamės gerąja patirtimi.

Žvelgiant į ikimokyklinio ugdymo sritį apskritai, reikia pripažinti, kad artimiausiu metu vis didės iššūkis dėl galimo auklėtojų stygiaus, įstaigose vis dar trūksta labai reikalingų specialistų: specialiųjų pedagogų, psichologų, sudėtinga įgyvendinti keliamus reikalavimus dėl lauko žaidimo aikštelių, kyla problemų įgyvendinant naujai įsigaliojančių teisės aktų nuostatas.

Kas Jus įkvepia, motyvuoja kasdienėje veikloje?

Tik atėjusi į Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ bendruomenę išsakiau mintį, kad vienas vadovas – ne komanda, o tik komandos dalis. Jaučiu, kad esu komandos žmogus, ir mane įkvepia galimybė kurti kartu dėl bendro visų gėrio. Ypač džiugina tai, kad mokame drąsiai atpažinti problemas, jas įsivardyti ir kartu spręsdami matyti, jog einame pirmyn kryptingiau, sistemingiau ir galime kartu džiaugtis bei dėkoti vieni kitiems, kad mums pavyko…

Irena Daubarienė. Kovo 11-osios renginys

Sakoma, kad pirmi šešeri vaiko gyvenimo metai – pagrindas žmogaus asmenybei – koks jis  bus suaugęs. Jaučiate didelę atsakomybę?

Iš tiesų daugybe mokslinių tyrimų patvirtinta, kad būtent ankstyvajame vaiko amžiuje intensyviai formuojasi pirminė laimė, pasitikėjimas savimi, svarbiausi socialiniai emociniai įgūdžiai. Netgi profesijos pasirinkimo užuomazgos gimsta būtent šiuo laiku. Be abejo, tai didžiulis į(si)pareigojimas ir atsakomybė, nes labiausiai vaikai mokosi iš pavyzdžių, o pedagogai bei kiti darželio darbuotojai su vaikais praleidžiame didžiąją jų kasdienio laiko dalį. Tad tikrai yra kur ir dėl ko stengtis.

Kita vertus, darbas su vaikais – unikali galimybė nuolat patirti pirmapradį pažinimo, atradimų džiaugsmą ir nuostabą, tapti gražiausių besiformuojančių asmenybių savarankiškų patirčių liudininkais. Dažnai apie tai primenu vaikų tėveliams, kviesdama juos kuo daugiau kokybiško laiko praleisti su savo atžalomis, kad ne mes, o būtent tėvai pirmieji vaikui parodytų tai, ko jis dar nepažįsta, kartu išbandytų tai, ko šis dar nemoka, nes tai ypatingos, galima sakyti, tobulos ryšio su vaiku mezgimo akimirkos.

Vaikų ugdymo srityje atsiranda vis naujų idėjų, metodikų. Kokias naujoves stengiatės diegti?

Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ bendruomenė jau kone du dešimtmečius aktyviai veikia sveikos gyvensenos srityje, tačiau man pradėjus vadovauti įstaigai vien šios veiklos kryptingo plėtojimo ir stiprinimo pasirodė per maža. Tuomet visa bendruomenė ėmėme koreguoti viziją, tikslinti misiją, kartu išsigryninome vertybes, peržiūrėjome strateginius bei metinius tikslus ir suformavome pagrindinę įstaigos kryptį: sveiko, tyrinėjančio, pozityvaus vaiko ugdymas. Nuo to laiko tikslingai įsigyjame tokiam ugdymui reikalingų priemonių, metodinės medžiagos, pedagogai kryptingai gerina profesinius įgūdžius kvalifikacijos tobulinimo kursuose, pagal galimybes įstaigos formuojamos nuostatos pratęsiamos šeimoje, nes tėvai nuolat supažindinami su tuo, kuo vaikai darželyje gyvena.

Man pradėjus dirbti šioje įstaigoje labai svarbu atrodė pagarbiai žvelgti į tai, kas jau yra, kuo bendruomenė gyvena, ir pamažu kartu ryžtis kryptingiems pokyčiams, nes vien vadovo užsidegimas, noras per daug keisti, nepaisant didžiulių pastangų, gali susilaukti priešingo rezultato. Aš pati asmeniškai esu tų idėjų, metodikų, kurios žvelgia į žmogų, kaip į visumą, tai yra susiliejančio, kontekstinio ugdymo, šalininkė. Džiugu, kad mano ir bendruomenės lūkesčiai iš esmės sutampa.

Viena iš šių mokslo metų naujovių – tai, kad siekdami stiprinti vaikų socialinius ir emocinius įgūdžius sėkmingai įgyvendiname savo pačių sukurtą susiliejančio ugdymo projektą „Augame su pasaka“. Jis teikia ir pažinimo, ir patirties, ir džiaugsmo ne tik vaikams,  bet ir auklėtojoms, kurios tiesiog nušvinta kas mėnesį besidalydamos kartu su vaikais sukurtomis, išbandytomis ugdymo priemonėmis, nesibaigiančiais profesiniais atradimais.

Kokiomis savybėmis, Jūsų nuomone, pasižymi puikus pedagogas? Ar daug tokių teko sutikti?

Puikus pedagogas, mano nuomone, pirmiausia yra savo orumą išlaikantis profesionalas, besąlygiškai  mylintis vaikus ir ne demonstruojantis tai tam tikromis progomis, o tiesiog tuo gyvenantis. Jis jaučia kiekvieną vaiką, yra atviras, teisingas ir gebantis nubrėžti ribas, įvardyti aiškius susitarimus ir nebijantis klysti, tuo labiau – pripažinti klydęs. Liūdnoka, tačiau savo mokykloje per dvylika mokslo metų tokių sutikau nedaug, užtektų vienos rankos pirštų. Džiugina tai, kad tokių pedagogų Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ bendruomenėje dauguma.

Ką manote apie visuomenės Lietuvai pasiūlytą ir nugalėjusią idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“?

Pirmiausia reiktų pasidžiaugti, kad ši idėja apskritai pasiūlyta. Tai rodo, kad Lietuvos žmonių požiūris į mokyklą, mokytoją nėra atmestinis ir bendras siekinys suformuotas. Vis dėlto kol kas numatytos priemonės man labiau teorinės nei realios. Manau, kad jau šiandien svarbu pradėti ryžtingiau veikti valstybės lygmeniu dėl šio kilnaus tikslo.

Kurį laiką pati buvusi mokytoja, bene du dešimtmečius dirbau labiau administracinį darbą ir iš taip arti ir nuolat, kaip šiandien, su mokytojais nebendravau. Tapusi švietimo įstaigos vadove, pirmiausia pastebėjau tai, kad pedagogas yra alkanas (jau nekalbu apie jo padėjėjas, kurias pirmiausia išsiunčiau į teigiamo savęs vertinimo ir šiandienos vaikų pažinimo mokymus), ir tai priklauso ne tik nuo mokamo atlygio, kurio, be abejonės, irgi norėtųsi oresnio. Problema daug kompleksiškesnė: pedagogas dirba daug, tačiau per mažai pasitiki savimi, jo orumas gerokai pasislinkęs, nes vos ne kiekvienas problemiškas atvejis ar ne visuomet pagrįsti tėvų reikalavimai kelia didžiulę įtampą, jis per mažai motyvuotas, per daug bijantis…  Atpažinus šią problemą ir vadybiškai ją susisteminus nebuvo sunku kryptingai veikti, pradedant individualiais motyvaciniais pokalbiais, pratęsiant probleminių atvejų analize, supervizijomis dalyvaujant profesionaliam psichologui, kasmetiniais visam pedagogų kolektyvui skirtais psichologiniais seminarais, padedančiais susigrąžinti ar iš naujo atrasti savąjį pašaukimą, motyvaciją, profesinės veiklos tikslus.

Mūsų darželyje nuolat veikia „Pozityvo grupė“, kuri pastebi tuos, kam kasdienybėje dėl įvairių priežasčių pasislepia džiaugsmas ar pristinga motyvacijos. Tai, rodos, paprasti, visiškai įmanomi, tačiau tikslingi, prasmingi ir labai reikalingi bei efektyvūs dalykai, kuriuos pradėti kiekvienoje švietimo įstaigoje pats laikas jau šiandien, kantriai laukiant, kol visa kita bus pridėta jau valstybės mastu.

Kaip žvelgiate į viešojoje erdvėje vis pasigirstančius siūlymus kitų šalių geruosius pavyzdžius (pvz., Suomijos) pritaikyti mūsų švietimo sistemoje?

Copypaste“ veiksmas šiems atvejams mažiausiai tinka arba visai negalioja. Be abejo, galime pritaikyti kai kuriuos kitų šalių gerosios patirties elementus, tačiau svarbu prisiminti, kad mūsų šalyje veikia būtent lietuviškas mentalitetas, lietuviškoji tradicija ir svetimi naujovių daigeliai gali greitai sunykti mūsų švietimo sistemos žemėje.

Keistas dalykas: išvažiuoja iš Lietuvos studentai, baigę lietuviškas mokyklas, į kitas šalis ir dažniausiai yra tikri mokėjimo mokytis, gebėjimo prisiimti atsakomybę, savarankiškai spręsti pavyzdžiai, tačiau mūsų mokyklose dauguma amžinai nepatenkinti. Dažnai stokojantys sveiko optimizmo, gyvenimo džiaugsmo mokytojai, kenčiantys savo profesiniame kelyje, tiesiog slopina jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, ryžtingas ambicijas, svajones. Mano manymu, mūsų švietimo sistemoje stinga pozityvumo, nuoseklumo, mes per daug šokinėjame nuo vienų šalių patirčių prie kitų. Šiuo atveju geras pavyzdys mums būtų kaimynai estai: jie valstybės lygmeniu kryptingai susitelkę ir nesiblaškydami per mažiau nei du dešimtmečius pasiekė puikų rezultatą – jų mokinių pasiekimai, lyginant tarptautiniu mastu, pagerėjo stulbinamai.

Kokias vertybes Jums svarbu ugdyti savo šeimoje ir darželio bendruomenėje?

Manau, kad žmogus yra nedaloma visuma, tad tiek šeimoje, tiek darbe jis turi būti toks, koks iš tikrųjų yra. Labai svarbu natūralumas, tikrumas, be abejo, aiškumas, sąžiningumas, pasitikėjimas vieni kitais, teisingumas ir tiesumas, kad visa, kas kyla: džiugina ar kelia nerimą, skauda ar sekasi, galėtume kartu pasidžiaugdami ar pasibardami, padiskutuodami aptarti ir dialogo keliu, tarsi tiltu, prieiti prie bendrų sprendimų. Mūsų kartu bendruomenėje iš(si)grynintos vertybės yra sveikata, šeima (ir jos atsakingumas), saugumas, tikėjimas, vidinė harmonija.

Su visa darželio bendruomene imatės įvairių iniciatyvų mūsų atkurtos valstybės šimtmečiui paminėti. Kodėl Jums tai taip svarbu?

Ši tema paliečia giliausius ir švenčiausius žmogaus prigimties, pilietiškumo klodus. Man be galo džiugu, kad ne tik man, bet ir visai darželio bendruomenei tai tikrai svarbu, nes jaučiu, kaip giliai pagarba savo kraštui, valstybei, kalbai įrašyta pirmiausia darbuotojų savastyje, o iš mūsų jau išeina pas mažuosius Lietuvos piliečius.

Pradėjome Lietuvos atkūrimo šimtmečiui rengtis gana anksti, siekdami, kad tai nebūtų epizodinis, proginis efektas. Per 2018 metus suplanavome kone 20 įvairių veiklų, dalį jų jau įgyvendinome, dalis dar laukia savo laiko. Džiugu, kad didžioji numatytų veiklų dalis įsilieja į ugdymo procesą ir pamažu tampa mūsų ugdytinių savastimi. Negalime sakyti, kad anksčiau neugdėme vaikų lietuviškosios tapatybės, tačiau šiemet tai taip nuosekliai suėjo į darnią visumą, kad galime sakyti, jog tiek daug Lietuvos, pagarbos ir meilės mūsų aplinkoje dar nebuvo.     

Stresas lydi dažną šių laikų žmogų. Turbūt ir Jūsų gyvenime jo nestinga. Kaip su juo kovojate, kaip atsipalaiduojate?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiriu streso, tačiau, ko gero, bėgant metams su juo labiau susipažįsti, randi tinkamus priešnuodžius. Šie priešnuodžiai man yra sutelktas laikas sau (kad ir neilgas), kurį skiriu maldai, meditacijai, knygai, kūrybai, pasvajojimui, dienoraščių (žinoma, ne kasdieniam) rašymui (jau daug metų rašau savo asmeninį dienoraštį, dar teberašau mamos dienoraščius atskirai visiems trims savo vaikams, šeimos dienoraštį; prieš trejetą metų tvirtai pasiryžusi keisti darbą pradėjau rašyti ir darbo dienoraštį). Šiltuoju metų laiku protiškai pailsiu darže. Smagus būna laikas, leidžiamas su šeima, man artimų žmonių draugijoje. Kartą per metus, dažniausiai dalyvaudama rekolekcijose, iš esmės peržiūriu ilgalaikius savo gyvenimo tikslus, juos tikslinu, koreguoju ir lyg po techninės apžiūros vėl išvykstu į kelią.

Kaip žiūrite į emigraciją – labiau kaip į iššūkį sau, platesnes galimybes ar kaip į didžiulį praradimą?

Jei išvykstama studijuoti ar tobulėti profesinėje srityje, į tai žiūriu kaip į sveiką iššūkį, naujas galimybes asmeniškai žmogui ir kartu patirtį Lietuvai. Tačiau į išbėgimą iš Lietuvos dėl to, kad čia tiesiog trūksta darbo, netgi duonos (pažįstu ir tokių šeimų), žiūriu kaip į didžiulį praradimą ir matau, kad valstybės mastu šiai problemai spręsti būtini išmintingi nuoseklūs sprendimai.

Jums gera Lietuvoje?

Taip, man gera Lietuvoje, nes tą gerumą irgi suvokiu kaip visumą. Jei žiūrėčiau vien į vieną ar kitą sritį, ypač materialiąją, meluočiau tvirtindama, kad Lietuvoje šiandien lengva, ypač vidutinėms šeimoms,  tačiau ir čia yra daug dedamųjų… Mūsų stiprybė – ne ieškoti kažko neatrasto ar kažkada kažkur paslėpto lobio, o daryti tai, kas įmanoma ir geriausia, kasdien čia, kur esame, su tais, su kuriais esame. Čia sava žemė, sava kalba, papročiai, tradicijos, šeima, giminė… Jau gimdami atsinešame unikalią lietuviškąją tapatybę, kuri labai artima iki pat savasties gelmių, kuri ateina per kolektyvinę pasąmonę ir pripildo visą žmogiškąją prigimtį. Gera ir dėl to, kad iš arti kasdien galiu stebėti, kaip tvirtėja, stiebiasi aukštyn naujoji Lietuvos kūrėjų karta ir galiu juos į tą kūrybą palydėti per patį svarbiausią, tačiau kartu ir trapiausią amžiaus tarpsnį – ikimokyklinius metus.

Ačiū už pokalbį.

Inesa Uktverienė

Nuotraukos iš Irenos Daubarienės asmeninio albumo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top