Goda Sasnauskaitė nustebino daugelį. Ne tik tuos, kurie ją pažinojo iki projekto „Lietuvos balsas“, bet ir visų dalyvių progresą stebinčius mokytojus. O galbūt net ir pati save… Daug kam atrodydavusi užsisklendusi ir rami, scenoje ji tarsi virsdavo kitu žmogumi: iš jos vidaus liedavosi emocijos ir energija. Nustebino ši mergina ir mus. Ne tik savo pasirodymais „Lietuvos balse“, bet ir įvairiapusiškumu, talentų gausa, asmenybės branda.
Goda, ar dalyvauti „Lietuvos balse“ apsisprendei pati, ar kas nors pastūmėjo?
Dalyvauti „Lietuvos balse“ mane pastūmėjo dabartinė mano dainavimo mokytoja. Ji manęs paklausė: „Ar tau patinka tai, ką darai?“ Ir man atsakius teigiamai, tiesiog primygtinai liepė užpildyti dalyvio anketą.
Kaip Tavo dalyvavimą projekte, pasirodymus vertina šeima?
Labiausiai nervinasi mano mama. O senelė kartą mano mamai skundėsi, kad dėl manęs jai netgi valerijono teko griebtis. Iš tiesų tėvai mane labai palaiko. Turbūt dar labiau pakilau jų akyse, nes iš tikrųjų labai gėdijuosi jiems dainuoti.
Ar tai Tavo pirmasis bandymas dalyvauti panašaus pobūdžio projekte?
Prieš ketverius metus dalyvavau „Talentų ringe“ su merginų grupe, tačiau nesėkmingai – nepatekome net į antrąjį etapą. Tai mums kainavo labai daug nervų ir išlaidų, nebenorėjau, kad nesėkmė pasikartotų. Nors tai, atrodytų, gana menkas praradimas, tačiau mane labai paveikė. Po to visą savaitę nenorėjau su niekuo bendrauti – su muzika susijusios nesėkmės man skaudžiausios.
Kas Tave labiausiai palaikė dalyvaujant projekte? Tikriausiai sulaukei daug pagyrų, palaikymo iš iki tol nepažinotų žmonių? Kaip manai, kuo labiausiai patikai žiūrovams?
Turbūt labiausiai palaikė mama, nes dainuoti didžiojoje scenoje buvo ir jos svajonė. Tad, galima sakyti, tarsi realizuoju jos svajones.
Taip, be abejo, sulaukiau pagyrų. Socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje susibūrė mane palaikančių žmonių bendruomenė, jame ir bendraujame. Nesistengiau aklai įtikti visiems žiūrovams, esu gana savita atlikėja. Stengiausi taikytis į žmonių, kurie panašūs į mane, širdis. Tada galiu būti tikra, kad jie mane palaiko ne dėl išvaizdos ar panašių dalykų, o dėl to, kad jiems patinka mano balsas (nors jis gana nestandartinis), kad gali atrasti kažką su manimi bendra, galbūt turi panašią patirtį.
Ar jauti, kad aplinkinių žmonių požiūris į Tave pasikeitė?
Taip, iš tiesų tai pastebiu. Nemažai žmonių, su kuriais kiekvieną dieną tekdavo susidurti, pavyzdžiui, mokyklos mokytojai, pakeitė nuomonę apie mane, kai pamatė keletą reportažų apie mano gyvenimą, išgyvenimus. Iki tol manydavo, kad esu neveikli, užsisklendusi nuo žmonių ir kad manęs nedomina, kas vyksta aplink. Jie mane pažino, suprato, kodėl tokia esu, ir turbūt buvo kiek nustebę, kad scenoje taip pasikeičiu.
Kur ir kiek metų mokeisi dainavimo? Tikriausiai koncertuoti nemažai auditorijai teko ir anksčiau?
Dainuoti mokiausi maždaug 7 metus privačioje dainavimo studijoje Panevėžyje. Vėliau dėl tam tikrų problemų turėjau išeiti. Anksčiau teko koncertuoti prekybos centrų gimtadienių ar „Litexpo“ parodų Panevėžyje metu, atlikdavau po dvi, tris dainas. Kartą su grupe „Leaded by two“ apie pusvalandį koncertavome „Lofto“ scenoje.
Ar ši grupė vis dar gyvuoja? Galbūt galėtum apibūdinti „Leaded by two“ atliekamą muziką?
„Leaded by two“ vis dar gyvuoja. Likome tik dviese. Ir būsime dviese tol, kol rasime mums artimą sielą. Įdomu tai, kad Jokūbą (kitą grupės narį – aut. past.) susapnavau po to, kai pamačiau jį grojantį gatvėje. Tada jo dar nepažinojau. Sapnavau, kad einame kartu kažkokiais koridoriais ir skamba muzika. Po šio sapno supratau, kad kursime kartu.
Kai kurie mūsų muziką įvardija norvegiška, tačiau aš manau, kad ji išties yra lietuviškos dvasios – kiek liūdnoka, kai kada pasyvi. Ja kalba mūsų mintys.
Kokia muzika labiausiai Tau prie širdies?
Kadangi mano zodiako ženklas – dvynys, turiu dvi puses. Viena – melancholiškoji – dievina džiazą, roko balades, dainuojamąją poeziją, klasiką, ypač R. Vagnerio, L. van Beethoveno, A. C. Debussy, F. P. Schuberto kūrinius… Kita pusė – temperamentingesnė – klauso sunkiojo roko, soulo, fanko muzikos. Svarbiausia, kad daina arba atlikėjas turėtų istoriją, – tuomet ir muzika tampa ypatinga, norisi jos klausyti.
Ar Tau artima lietuviška muzika?
Lietuvos muzikos padangėje dominuoja popmuzika, tad esu kiek senamadiška. Kartais pasiklausau „Anties“, „Hiperbolės“, taip pat Andriaus Kaniavos, Domanto Razausko, Sauliaus Mykolaičio, „Liūdnų slibinų“ dainų. O Mindaugo Ancevičiaus daina „Kvailutė brangiausia“ man prilygsta pasaulinio lygio šedevrui – nuostabi daina.
Už ką labiausiai esi dėkinga savo mokytojai Katažinai, ko išmokai iš jos?
Katažina išmokė nieko nebijoti būnant ant scenos, visuomet pasitikėti savo jėgomis. Esu jai už daug ką dėkinga. Ji aukojo savo brangų laiką, kad visa komanda susidraugautų, kviesdavo visus susitikti už eterio ribų; su D. Zvonkumi rado dainą, kurią visi galėtume atlikti „Maisto banko“ renginyje „Žalgirio“ arenoje; šoko su mumis, rengė repeticijas. Ji mus išmokė gerbti vienas kitą. Katažina – nuoširdžiausias scenos žmogus, kokį tik pažįstu. Esu jai dėkinga, kad paskutinę sekundę atsisuko į mane per akląsias perklausas, kad patikėjo manimi.
Ar turi kokių nors autoritetų – tiek muzikinėje srityje, tiek gyvenime?
Žaviuosi Bjork ir Thomo Yorko kūryba, drąsa, tuo, kad visad išliko savimi. Dėkoju Stevie Wonderiui už gražiausias meilės dainas. Jimi Hendrix žavi tuo, kad nors visas pasaulis jį vadino genijumi, jis išliko kuklus. To kuklumo ir trūksta šiuolaikiniams atlikėjams. Freddie Mercury, kuris būdamas be galo drovus žmogus dovanodavo pasauliui nepamirštamus, ugningus pasirodymus, išmokė mane nugalėti save.
Žaviuosi astrofiziku Michio Kaku, kuris tiek daug reikšminga pasauliui nuveikė astrofizikos srityje, – man patinka jo natūralumas. Apskritai labai vertinu žmones, kurie neapsimetinėja, neslepia savo trūkumų, o jais naudojasi kaip privalumais… Dar galėčiau išvardyti daug žmonių, kuriuos be galo gerbiu, bet net nežinau, ar jie yra mano autoritetai, – tiesiog labai džiaugiuosi, kad galėjau juos išgirsti…
Kas pasikeitė Tavo gyvenime nuo to laiko, kai pirmąkart užlipai į „Lietuvos balso“ sceną? Kaip pasikeitei pati?
Atsiradusi viešojoje erdvėje, supratau, kad nuo šiol atstovauju žmogui. Tada mano požiūris į savo elgseną pasikeitė. Tapau pastabesnė, stengiuosi nepamiršti pasakyti „labas“, „sudie“, „geros dienos“, „atsiprašau“ vietoje „oi“… Dažniau nusišypsau praeiviui, nepamirštu apkabinti žmonių atsisveikindama. Pradėjau labiau kreipti dėmesį į smulkmenas – jos išties praskaidrina dieną. Ir žmonių požiūris į mane, kaip minėjau, pasikeitė.
Ar dabar galėtum pasakyti, kad esi laiminga? Ką planuoji veikti po šio projekto?
Seniai jaučiausi tokia laiminga, kaip dabar. Vėliau kibsiu į mokslus, kad gerai baigčiau konservatoriją, kad spėčiau dar labiau įsigilinti į muzikos teoriją. Tačiau studijuoti kol kas neplanuoju.
Minėjai, kad stengiesi neprisileisti žmonių per arti, nenori būti apvilta. Tačiau galbūt yra bent keli artimi draugai, kurie niekada nenusigręžė? O gal esi iš tų žmonių, kurie mėgaujasi vienuma?
Maniau, kad yra bent keturi artimi draugai, tačiau supratau, kad beliko vos du ar trys, o gal net ir vienas… Sunku pasakyti, ypač kai dabar nelabai turiu laiko pasimatyti su jais. Jie pradeda manyti, kad „sužvaigždėjau“, bet, manau, tikras draugas mane suprastų.
Labiausiai džiaugiuosi vienuma. Esu vienišas katinas, kuris slankioja vienas po miesto gatves. Man tai patinka. Mėgstu užsidaryti kambaryje tarp smilkalų dūmų, klausytis gražios muzikos ir groti gitara… Dažnam žmogui sunku suprasti mano nepastovumą. Man labai nepatinka versti kitus jaustis nepatogiai dėl tokio mano būdo, todėl pasirenku vienumą. Kažkodėl neapleidžia įsitikinimas, kad žmonėms nemalonu būti šalia manęs. Turbūt jis pasilikęs nuo paauglystės…
Scenoje iš Tavęs tiesiog veržiasi energija. Ar tokia pat energinga, vėjavaikiška esi ir gyvenime?
Taip. Dažnai netgi būnu pavadinama vaikiška, bet manau, kad vaiko požiūris į pasaulį pats tyriausias ir gražiausias.
Ne tik dainuoji, bet ir kuri poeziją, prozą, dainų tekstus, fotografuoji… Atrodo, esi labai meniška asmenybė. Kuo dar galėtum nustebinti skaitytojus?
Taip pat tapau akvarele. Tai – man tikras išbandymas, nes niekada nepavykdavo išmokti piešti pagal taisykles, ypač tapyti akvarele. Mano darbuose – šimtai mažyčių teptuko potėpių. O tapyti portretus galiu tik žiūrėdama į žmogų – tik taip galiu pajausti žmogaus veido linijas.
Galbūt klausytojai kur nors galėtų pasiklausyti Tavo kūrybos dainų ar paskaityti Tavo kuriamos poezijos, prozos?
Poeziją skaitau tik per poetinius susibūrimus, ji gana asmeniška. Kai kartą publikavau savo keletą kūrinių poetų puslapyje, juos nuvertino. Vis dėlto Panevėžyje buvau išrinkta geriausia 2012 metų poete. Savo kūrinius skelbdavau ir tinklaraštyje, bet vėliau užslėpiau: buvau per daug prislėgta dėl nuvertinimo.
Grupės muzikos galima pasiklausyti internete: https://soundcloud.com/leaded-by-two.
Kaip save įsivaizduoji, sakykim, po penkerių ar daugiau metų? Koks didžiausias Tavo siekis?
Po penkerių metų tikiuosi būti alpinistė Andų kalnuose arba viešėti Kuboje. Tikiuosi nuolat judėti, kelionės man atrodo vienintelis išsilaisvinimo ir mokymosi būdas gyvenime.
Esi patyrusi bendraamžių netoleranciją. Tačiau Tavęs tai nepalaužė. Ką galėtum patarti tiems jauniems žmonėms, kurie patiria patyčias?
Nors jau maniau, kad tai niekada nesibaigs, galiausiai aprimo. Viskas praeina. Nors ir dabar kartais gatvėje kas nors nemalonaus nutinka… Tiesiog yra žmonių, kurių neįmanoma pakeisti.
Daugelis skriaudėjų buvo patys skriaudžiami. Vienintelis dalykas, ką galima padaryti, – pasakyti socialinei darbuotojai ar kitam asmeniui, kad su skriaudėju pasikalbėtų. Dėl manęs turbūt ne vienas buvo pašalintas iš mokyklos. Aš tiesiog nuoširdžiai norėjau, kad tokie žmonės neužkabintų ir ko nors kito, tad iškart imdavausi veiksmų.
Visada yra išeitis, viskas galiausiai turi baigtis gerai. Jei kažkas negerai, vadinasi, tai – dar ne pabaiga. Svarbiausia pasiekti daugiau nei visi tie žmonės, kurie Tave skriaudė, neprisidėti prie jų, nebūti prisitaikėliu – tokių nemėgstu… Turi įrodyti, kad esi geresnis, gražesnis ir stipresnis nei jie.
Ką norėtum pasakyti savo gerbėjams?
Džiaugiuosi, kad Jus turiu – tokius panašius į save, – kad galime dalytis panašiais įspūdžiais, kad suprantate mane ir mylite ne dėl išvaizdos ar kitokių gyvenime nereikšmingų dalykų, o dėl mano asmenybės, balso. Tik prašau Jūsų supratingumo, jei nespėsiu kam atrašyti. Tačiau stengiuosi visiems visada atrašyti, palinkėti sėkmės. Linkiu Jums visada tikėti žmogumi, nes blogų žmonių nėra, yra tik blogi poelgiai.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos Laimos Kavaliauskaitės ir asmeninio archyvo