Pradinis / Žmonės / Marijos Akelan kūryba – tikrumo pasiilgusiems muzikos gurmanams

Marijos Akelan kūryba – tikrumo pasiilgusiems muzikos gurmanams

„Aš nekūriau dainų tam, kad išleisčiau albumą. Išleidau albumą todėl, kad turiu dainas. Jas reikėjo atiduoti klausytojams. Manau, tokia yra menininko pareiga“, – sako kūrėja ir atlikėja Marija Akelan, praėjusių metų pabaigoje pristačiusi savo ilgai brandintą ir tobulintą pirmąjį solinį albumą „Eternity of Dreams“. Jos muzika yra jauki, paprasta, bet labai gerai apgalvota ir prasminga. M. Akelan kūryba skirta tiems, kurie muzikoje ieško nuoširdumo, atvirumo. Tai, kaip ir išskirtinė stilistika, balso tembras, dainavimo maniera, suteikia jos dainoms savotiškos magijos, kurią pajunta net ir kitakalbiai.

Darbą švietimo srityje pasirinkusi kūrybingoji Marija – labai įdomi ir įvairiapusė asmenybė. Muzika – tik viena iš gausybės temų, kuriomis ji galėtų kalbėti valandų valandas. Tad mūsų pokalbį apie kūrybą, svarbiausias gyvenimo vertybes praturtino ir mintys apie Lietuvą, joje vykstančius bei laukiamus pokyčius, emigraciją ir pasaulio lietuvius. Juk pačiai M. Akelan puikiai pažįstamas gyvenimo svetur ir sugrįžimo į tėvynę jausmas. 

Marija Akelan. Fotografė Kristina Duršaitė

Kaip gimė pomėgis kurti muziką, dainas?

Kai aš gimiau, mūsų namuose muzika jau skambėdavo. Kiek save prisimenu, mėgdavau vyresnei sesei skambinant pianinu prieiti ir paspausti klavišus arba sėdėdavau šalia ir niūniuodavau melodijas. Kai mama septynerių mane nuvedė į muzikos mokyklą, jau mokėjau pagroti nesudėtingas daineles. Muzika buvo mano gyvenimo dalis – beveik kiekvieną dieną važiuodavau į fortepijono, dainavimo, solfedžio ir kitas pamokas arba muzikuodavau namie. Taip pat mokiausi specializuotoje vidurinėje mokykloje, kurioje sustiprinta anglų kalba. Buvau gabi humanitariniams mokslams, mėgau literatūrą, daug skaitydavau, kurdavau eilėraščius. Todėl paauglystėje šie mano pomėgiai tiesiog virto dainomis.

Prieš dvylika metų rengtas televizijos šou „Kelias į žvaigždes“ ne vienam dalyviui tapo tramplynu į atlikėjo karjerą. Kokią įtaką dalyvavimas projekte turėjo Jums?

Apie atlikėjos karjerą niekada nesvajojau. Dalyvavimas šiame projekte man turėjo praktinės naudos. Mes gyvenome nuolat filmuojami kamerų ir žinojome, kad kiekvieną dieną mus stebi pusė Lietuvos. Tokioje aplinkoje pradedi labiau analizuoti savo veiksmus, supranti, kad kiekvienas tavo žodis turi labai didelę reikšmę ir gali būti traktuojamas skirtingai. Išmoksti bendrauti su žiniasklaida, elgtis prieš kameras, geriau susipažįsti su šou verslo taisyklėmis, supranti, kad darai įtaką ir jaunesnei kartai, kuri stebi šou.

Taip pat projekto metu atradau savo klausytojus. Gaudavau ir tebegaunu iš jų nemažai laiškų. Tik anksčiau jie būdavo popieriniai, o dabar – elektroniniai. Iki šiol saugau juos. Ryšys su klausytojais atlikėjui, muzikos kūrėjui yra labai svarbus ir vertingas, nes jis padeda suprasti, kad tavo kūryba yra reikalinga žmonėms. Tai skatina kurti toliau.

Nors dainavimas Jums nesvetimas jau daug metų, Jūsų pirmasis solinis albumas pasirodė tik pernai gruodį. Kas įkvėpė pasiryžimo jį pagaliau išleisti?

Draugai, klausytojai, artimieji, mokytojai klausdavo, kodėl muzikai skiriu mažai laiko, kodėl neišleidžiu albumo. Vis atsirasdavo svarbesnių darbų arba pati rasdavau priežasčių, pasiteisinimų. O kai gimė dukrytė Sofija ir likome su ja namie dviese, pabėgti nuo savęs jau nebebuvo kaip.

Albumas yra užbaigtas darbas, jis atspindi tam tikrą kūrybinį laikotarpį. Aš gerai apgalvojau, kurias dainas noriu jame išleisti. Visos jos man yra labai brangios, susijusios su asmenine patirtimi. Kuriu muziką ne dėl komercinių tikslų – tai saviraiškos forma. Dainose esu atvira ir nuoširdi, nors gyvenime iš manęs kartais būna sunku ištraukti bent vieną žodelį.

Albumas yra išskirtinės stilistikos – tai tarsi muzika atsipalaidavimui, meditacijai. Kodėl pasirinkote būtent tokį skambesį?

Šis skambesys atspindi mano asmenybę, temperamentą, charakterio tipą. Tokia stilistika tiko mano dainoms, balso tembrui, atlikimo manierai.

Kristinos Duršaitės nuotr.

Ar buvo sunku rasti pagalbininkų, kurie suprastų ir padėtų įgyvendinti Jūsų kūrybines idėjas?

Taip, labai sunku rasti žmones, su kuriais būtų malonu dirbti, kurie suprastų ir galėtų perteikti tavo kūrybinį sumanymą. Tai sugeba tik labai aukšto lygio profesionalai. Man pasisekė dirbti būtent su tokiais. Muzikantams reikėjo aranžuoti mano dainas taip, kad stilistiškai muzika atitiktų mano asmeninį įvaizdį, kuris nėra išgalvotas – tai esu tikroji aš. Džiaugiuosi puikiu muzikantų, vaizdo klipų režisierių ir visos komandos, kuri padėjo kurti albumą, darbu.

Kodėl nusprendėte, kad albumas turėtų būti trikalbis?

Sakoma, kad kai žmogui kalbi užsienio kalba, pasieki jo protą, o kai gimtąja – širdį. Tačiau tam, kad mano muzika pasiektų klausytojų širdis, specialiai dainų skirtingomis kalbomis nekuriu. Tai vyksta natūraliai. Mokiausi anglų kalbos nuo mažų dienų, todėl angliškos dainos gimsta savaime. Muzikos mokykloje mokiausi lietuvių kalba, dainuodavau lietuviškai. Mano mama, seneliai ir proseneliai yra rusakalbiai vilniečiai, su jais bendrauju rusų kalba, todėl ir albume yra kelios rusiškos dainos. Visą savo gyvenimą darbe, moksluose, su draugais, kolegomis užsienyje bendrauju trimis kalbomis, dėl to ir albumas trikalbis. Tai globalizacijos amžiaus pasekmė (šypsosi).

Kokia Jūsų vyro veikla? Kaip jis žiūri į pramogų pasaulį, ar jam nekelia nerimo išaugęs dėmesys?

Mano vyras verslininkas ir profesionalus futbolininkas. Menais ir muzika jis irgi šiek tiek domisi, tačiau sportu – daugiau. Po albumo pasirodymo išaugęs dėmesys nerimo jam nekelia. To nesureikšminame, nes puikiai suprantame, kad tai laikinas dalykas, mūsų santykiai nuo pat pradžios pagrįsti abipusiu pasitikėjimu.

Sukūrėte garso takelį amerikiečių režisieriaus psichologinei dramai. Kaip užsimezgė Jūsų pažintis?

Stivenas pastebėjo mane viename renginyje ir priėjo po mano pasirodymo. Papasakojo, kad kuria dramą apie Lietuvos merginą, ir paklausė, ar galėčiau jo filmui sukurti dainą ir ją atlikti pabaigoje. Tokių pasiūlymų sulauki ne kiekvieną dieną. Iš džiaugsmo pašokau iki dangaus ir sutikau. Taip gimė daina „The Snow“. Ji taip pat yra albume.

Koks apskritai Jūsų požiūris į šiuolaikinę lietuvių muziką? Ar yra kūrėjų, kurių dainos Jus įkvepia?

Pastaruoju metu šiuolaikinė lietuvių muzika tapo gerokai kokybiškesnė. Atsirado nemažai įdomių, gerų grupių, atlikėjų, kurių atliekami kūriniai yra labai aukšto, pasaulinio lygio. Aš klausausi daug ir labai skirtingos muzikos. Tai priklauso nuo nuotaikos, aplinkos ir aplinkybių. Vakar paplūdimyje klausiausi Noros Jones, Rebekos Facey, Lanos Del Rey, Katie Melua… Buvo labai liūdna, kad dėl ligos turėjau praleisti neseniai Trakų pilyje vykusį „A-ha“ grupės koncertą. Tačiau man labai patiko M. K. Čiurlionio proanūkio – pianisto Roko Zubovo – koncertinis vakaras Čiurlionio namuose praeitą savaitę. Taip pat visai neseniai lankiausi Šv. Jonų bažnyčioje rengtame Monmoutho choro iš JAV koncerte. Grįžusi po jo namie dar kelias dienas niūniuodavau V. Miškinio „Cantate Domino“ (šypsosi).

Esate ne tik atlikėja ir muzikos kūrėja, bet ir anglų kalbos dėstytoja, didžiausios pasaulinės leidyklos „Pearson“ atstovė ir lektorė Lietuvai ir Estijai, taip pat žmona ir mama. Kaip pavyksta suderinti tiek vaidmenų? Tuo labiau kad turbūt kiekvienoje srityje keliate sau aukščiausią kartelę…

Gyvenime niekada neturėjau konkretaus plano, ką veiksiu ir kuo būsiu. Vienos svajonės taip pat neturėjau. Sako, tai yra labai blogai ir ją turėti privaloma. Domėjausi tuo, kas man teikė malonumą, dariau tai, kas įdomu. Visi darbai, galima sakyti, patys mane susirado. Mane labai palaiko ir visiems darbams įkvepia šeima, draugai ir artimieji. Be jų pagalbos viena pati daug nenuveikčiau ir tikriausiai nematyčiau prasmės. Šeima man gyvenime yra didžiausia vertybė.

Prieš dvejus metus man buvo diagnozuotas navikas, laukė operacija. Psichologiškai bandžiau save nuteikti, kad tai nepavojinga, nes gydytojai manė, kad navikas nepiktybinis. Tačiau taip pat pasakė, jog kiekvienas pjūvis gali kelti pavojų. Po operacijos mėnesį laukiau ekspertizės atsakymo. Apmąsčiau daugybę dalykų. Vienintelis noras buvo grįžti namo pas vyrą ir dukrą, būti kartu su jais, matyti, kaip auga mano vaikas. O visa kita tuo metu jokios reikšmės neturėjo. Šis laikotarpis buvo vienas iš sunkiausių mano gyvenime. Pasakoti apie jį, to prisiminti nenoriu ir negaliu iki šiol. Visus šios sunkumus įveikti įstengiau tik padedama artimųjų.

Kurį laiką gyvenote Dubline. Kas paskatino išvykti, o vėliau – sugrįžti į Lietuvą?

Kaip ir dauguma studentų, išvykau į Dubliną po trečiojo kurso, išsilaikiusi išankstinę sesiją. Pirmą kartą ten gyvenau pusmetį. Dirbau, lavinau anglų kalbos įgūdžius. Man tai buvo būtina, juk studijavau anglų filologiją. Įsimylėjau šį miestą ir Airijos gamtą. Spėjau pakeliauti po visą šalį, buvau ir prie vandenyno Golvėjaus mieste, aplankiau Milžinų kelią – didžiausią sustingusios lavos plynaukštę Europoje, Belfasto miestą, apkeliavau Šiaurės Airiją. O labiausiai traukė vietiniai žmonės, jų mentalitetas, požiūris į gyvenimą, laimingi ir nerūpestingi veidai.

Grįžau į Lietuvą užbaigti mokslų universitete. Planavau išvykti gyventi į Airijos sostinę visam laikui. Netgi buvau nusipirkusi bilietus ir gavusi pasiūlymą dirbti Dublino mokykloje. Tačiau baigusi universitetą iškart sulaukiau įdomaus darbo pasiūlymo Vilniuje, tuo pat metu mane pakvietė į televizijos projektą. Be to, mano dabartinis vyras prašė pasilikti. Likau. Bet grįžtu į Dubliną kasmet, kartais vasaromis ten praleidžiu daug laiko besisvečiuodama pas sesę. Tame mieste filmavome ir pagrindinės albumo dainos „Eternity of Dreams“ vaizdo klipą.

Kaip apskritai vertinate emigracijos reiškinį, globalios Lietuvos idėją?

Emigracijos bangas lemia politinė ir ekonominė šalies situacija. „Globalios Lietuvos“ programa buvo būtina – juk jos tikslas suvienyti pasaulio lietuvių bendruomenes dėl valstybės ir visuomenės pažangos. Labai daug mano draugų išvyko iš tėvynės. Tačiau visi mes esame Lietuvos vaikai ir mums labai svarbi jos ateitis. Mano draugė Giedrė, gyvenanti Amerikoje, yra „Chicago Mothers Foundation“ paramos fondo narė. Šiemet sulaukiau iš jos laiško, skirto mūsų šalies menininkams, sportininkams, visuomenės veikėjams, su prašymu savo darbais, meno kūriniais prisidėti prie jų organizuojamo paramos aukciono „Vilties aitvarai“. Renginys buvo skirtas paremti Lietuvoje statomiems ir „Mamų unijos“ globojamiems „Šeimos namučiams“, kuriuose onkologinėmis ligomis sergantys vaikai galėtų atitrūkti nuo ligoninės aplinkos, leisti laiką su tėvais. Žaviuosi žmonėmis, kurie daro tokius reikšmingus ir didelius darbus net ir būdami toli nuo gimtinės. Tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių.

Ar gyvenimas svetur turėjo įtakos Jūsų požiūriui į gimtąją šalį?

Aš dažnai vykstu į užsienį dalyvauti konferencijose, profesiniuose mokymuose, atostogauti. Visos šalys yra unikalios, turi savo privalumų ir trūkumų. Lietuva, Vilnius yra mano gimtinė, čia mano namai. Man ši šalis visada bus išskirtinė. Noriu gyventi ir kurti ateitį čia. Iš užsieniečių girdžiu daug komplimentų Vilniui, Lietuvos pajūriui, jie žavisi mūsų kultūra, kalba. Vienas iš klausytojų pasakė, kad nors ir nesupranta, apie ką dainuoju lietuviškai, tačiau jam dainos lietuvių kalba skamba labai švelniai ir magiškai.

Darbe nemažai laiko skiriu Lietuvos švietimo kokybės gerinimui. Bendradarbiaudami su švietimo centrais rengėme mūsų šalies pedagogų kompetencijų tobulinimo seminarus, konferencijas. Su kolegomis iš Lietuvos ir užsienio stengiamės, kad mokymas mūsų valstybės švietimo įstaigose būtų toks pat modernus ir patrauklus studentams, kaip ir pirmaujančiose Europos Sąjungos šalyse. Myliu Lietuvą ir noriu tikėti, kad ateityje gyventi čia bus dar geriau.

Kokie pokyčiai mūsų švietimo sistemoje, Jūsų nuomone, yra būtini? O galbūt tam tikroms šiuo metu diegiamoms naujovėms nepritariate?

Pritariu visai numatytai švietimo reformai ir labai jos laukiu. Norisi, kad šalies mokyklos būtų modernios, gerai techniškai aprūpintos, kad mažų miestelių mokyklų pasiekimai neatsiliktų nuo didmiesčių, kad studentai neišvažiuotų iš Lietuvos ir studijuotų čia, kad pedagogai ir mokslo darbuotojai būtų laimingesni ir daugiau šypsotųsi. To linkiu visiems Lietuvos žmonėms.

Kalbino Inga Nanartonytė

Fotografė Kristina Duršaitė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top