Pradinis / Žmonės / Pasaulio kariškių čempionė Lina Batulevičiūtė: „Pergalė suteikia motyvacijos sportuoti dar bent 10 metų“

Pasaulio kariškių čempionė Lina Batulevičiūtė: „Pergalė suteikia motyvacijos sportuoti dar bent 10 metų“

Kaip yra svarbu dar vaikystėje pasirinkti tinkamus autoritetus Ši mintis aplanko bendraujant su Lina Batulevičiūte – sporto medicinos gydytoja ir viena stipriausių Lietuvos penkiakovininkių. Vaikystėje su susižavėjimu stebėdavusi lietuvių sporto pergales, dabar ji pati tampa autoritetu vis daugiau jaunų žmonių. Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio vicečempionės, pasaulio kariškių čempionės titulai – tai dalis ilgo ir kantraus Linos darbo rezultato.

Intensyvios treniruotės ir sunkios medicinos studijos nesutrukdė Linai įgyvendinti ir kito savo noro – tapti krašto apsaugos savanore. Merginos teigimu, tai  – ne tik patriotiškumo išraiška, bet ir pagalba savo šaliai, galimybė panaudoti savo žinias (gydytojos, sportininkės) tėvynės labui.

„Krašto apsaugos savanorių pajėgose yra daug puikių moterų“, – patikina Lina ir paneigia dažnai išgirstamą nuomonę, kad moterys kariuomenėje suvyriškėja. Be to, jos manymu, paragauti kariuomenės košės būtų pravartu kiekvienam vyrui, nes kariuomenė ugdo atsakomybę, kantrybę, patriotiškumą ir discipliną

Lina Batulevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lina, kada supratote, kad esate gabi sportui? Kas Jus atvedė būtent į šiuolaikinę penkiakovę?

Nuo mažens mėgdavau su tėvais žiūrėti olimpiadą. Didelį įspūdį darė sportininkų rekordai ir ypač lietuvių pergalės. Trečioje klasėje mama mane kartu su sesėmis nuvedė į baseiną, kad išmoktume plaukti. Tada ir prasidėjo mano sportininkės kelias. Tiesa, jis buvo nelengvas. Nesisekė man plaukimas, nors, atrodo, dirbdavau dvigubai daugiau už kitus, nepraleisdavau treniruočių. Kadangi turėjau užsispyrimo (ir iki šiol jo nestokoju), tikėjau, kad galiu daugiau. Mokykloje per kūno kultūros pamoką mokytoja pastebėjo, kad labai gerai bėgu. Neaplenkdavau tik kelių bendraklasių, kurie sportavo lengvąją atletiką. Bėgimas, kitaip nei plaukimas, teikė daugiau malonumo. Tada nusprendžiau pabandyti šiuolaikinę penkiakovę – joje reikėjo ne tik plaukti, bėgti, bet ir šaudyti, fechtuoti kaip muškietininkui ir net joti. Šiuolaikinė penkiakovė ir žavi tuo, kad nėra monotonijos.

Pastarieji keleri metai Jums buvo itin sėkmingi: 2015 metais šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionate iškovojote sidabro medalį (moterų estafetėje kartu su Ieva Serapinaite), Europos čempionate – bronzos medalį, o praėjusiais metais tapote pasaulio kariškių čempione ir tarptautinių varžybų „Čempionų čempionas“ laimėtoja! Papasakokite, kaip ilgai ir kaip sunkiai ėjote šių pergalių link.

2015-ieji – su medaliais, bet sunkūs metai. Buvo prasidėjusi atranka į Rio de Žaneiro olimpiadą. Šalis olimpiadoje gali turėti tik po dvi atstoves. Dėl vienos vietos buvo aišku – ji teko olimpinei čempionei Laurai Asadauskaitei. Į kitą vietą pretendavome penkios. Visos stiprios, todėl buvo įnirtinga kova. Tiek tarp sportininkių, tiek tarp trenerių. Taip išėjo, kad aš ir Ieva Serapinaitė buvome nurašytos, nepatekome į pagrindinę Lietuvos komandą dalyvauti pasaulio čempionato asmeninėse varžybose. Trenerio dėka mums leido dalyvauti moterų estafetėje. Aplenkėme ne vieną olimpiečių komandą ir įrodėme, kad galime kovoti dėl aukščiausių apdovanojimų. Draugai juokėsi: autobusu atvežtas medalis buvo pats vertingiausias. Neturėjome nei lydinčio gydytojo, nei palaikymo komandos, nei kokių  patogumų.

Praeitų metų pergales sieju su pasitikėjimu, įgytu Vilniuje per Pasaulio taurės finalą (2017 m. birželį). Tai buvo pirmas tokio aukšto rango šiuolaikinės penkiakovės renginys Lietuvoje. Nors labai lijo, tačiau susirinko daug palaikančių lietuvių. Buvo įspūdinga. Mums pavydėjo visi kitų šalių penkiakovininkai.

Ką Jums davė sportas? O galbūt ir kažką atėmė?

Sportas suteikė daug daugiau, nei maniau, kad gali suteikti. Pirmiausia padėjo išsiugdyti atsakomybę, kantrybę, dar didesnį užsispyrimą. Sportuodama susiradau daug draugų, bendraminčių. Penkiakovės bendruomenė – kaip didžiulė šeima. Būna visko: ir džiaugsmo, ir ašarų, ir pavydo… Tai nekomandinė sporto šaka, tačiau vieni kitų palaikymas mus suartina, leidžia jaustis kaip komandai.

Sportas užgrūdina. Nesėkmė po nesėkmės, rodos, jau reikia nuleisti rankas, bet sportininkas nebūtų sportininkas… Žinai, kad po nesėkmės turi ateiti pergalė (sinusoidės dėsnis). Nors viena, nedidelė, bet reikšminga po 10 metų sunkaus darbo. Tai ir suteikia motyvacijos sportuoti dar kokį dešimtmetį.

Ką sportas atėmė? Nieko. Mano tikslai buvo visai kitokie nei bendraklasių, kurie burdavosi, eidavo į visokius vakarėlius, gerdavo ir panašiai. Man tai nerūpėjo. Mokykloje nelabai patiko, nes mokytis buvo pareiga. O treniruotėse atsigaudavau – būdavau lyg ant sparnų.

Kaip jaučiatės artėjant varžyboms ar varžybų dieną? Ar tai – maloni sporto dalis?

Anksčiau, artėjant varžyboms, pradėdavau jaudintis vos ne prieš savaitę. Dabar esu protingesnė. Jaudulys apima vos ne prieš pat startą arba blogiausiu atveju varžybų dieną. Tai priklauso nuo varžybų svarbos.

Kai jaudulį gali valdyti, gal ir malonu. Bet ne tada, kai prarandi kontrolę. Tam reikia ruoštis. Jei vyrauja „priešstartinis drugys“, reikia raminti save, medituoti, užsimerkti ir ramiai apgalvoti tolesnius veiksmus, varžybų eigą, atlikti tempimo pratimus, rekomenduojama daryti apšilimą kartu su komandos draugais. Kai apima priešstartinė apatija, atvirkščiai – padaryti keletą bėgimo pagreitėjimų, klausytis užvedančios muzikos, taip save suaktyvinti, mobilizuoti startui.

Norint įveikti baimę prieš startą, reikėtų stengtis padalyti distanciją į mažas dalis. Pavyzdžiui, reikia plaukti 200 metrų. Sutelki dėmesį į pirmus 50 metrų. Kai juos įveiki, telkiesi kitiems 50 metrų. Ir žiūri – jau tuoj finišas.

Ar niekada nesinorėjo palikti profesionalųjį sportą?

Niekada nemąsčiau, kad reikėtų atsisakyti sporto. 2016 metais nukritusi nuo žirgo patyriau peties traumą, tačiau net ir tada negalvojau, kad viską mesiu. Sportas – mano gyvenimo būdas. Juo kvėpuoju, gyvenu.

Kurioje penkiakovės rungtyje jaučiatės stipriausiai? O kas sunkiausia?

Labiausiai patinka bėgimas ir fechtavimas. Psichologiškai sunkiausias plaukimas.

Esate krašto apsaugos savanorė. Kas Jus tam paskatino?

Šiuolaikinė penkiakovė yra karinė sporto šaka. Pasak Pjero de Kuberteno (sporto šakos sukūrėjo), karys turi būti fiziškai stiprus, greitai plaukti ir bėgti, joti žirgu, taikliai šaudyti ir mokėti valdyti kardą.

Tapimas krašto apsaugos savanore – tai ne tik patriotiškumo išraiška, bet ir pagalba savo šaliai, galimybė panaudoti savo žinias (gydytojos, sportininkės) tėvynės labui.

Kokią vertingą patirtį Jums davė šis sprendimas?

Sutikau daug įdomių ir draugiškų žmonių. Kariuomenė ugdo atsakomybę, kantrybę, patriotiškumą, discipliną. Todėl, manau, vyrams eiti į kariuomenę yra būtina.

Ar viskas buvo panašiai, kaip ir įsivaizdavote?

Viskas yra daug lengviau, nei pasakojama. Ir maistas yra ne vien avižinė košė (šypsosi).

Ką apskritai Jums reiškia priklausymas savanorių pajėgoms?

Priklausyti KASP – būti Lietuvos dalimi.

Daugiau papasakokite apie savo, kaip savanorės, pareigas, veiklą.

Priklausau KASP 8 rinktinės Nekinetinių operacijų kuopai, funkcinių sričių specialistų vienetui. Kuopos tikslas – bendradarbiauti su civiliais. Esame tarsi grandis tarp kariuomenės atstovų ir paprastų žmonių. Džiaugiuosi, kad patekau būtent čia. Nuobodu niekada nebūna.

2018 m. KASP vadas plk. Artūras Jasinskas apdovanojo penkiakovininkę Liną medaliu už pasaulio kariškių šiuolaikinės penkiakovės čempionate iškovotą I vietą

Kaip manote, jeigu nebūtumėte sportininkė, vis tiek būtumėte tapusi kariuomenės savanore?

Manau, kad būčiau. Prisimenu, kaip į mokyklą atėjo KASP savanoriai ir kvietė prisijungti prie jų. Man patiko ši idėja. Tik nežinojau, ar sugebėsiu patempti tiek daug dalykų: artėjo egzaminai, rimtai sportavau plaukimą. Nesinorėjo mesti iki galo nebaigtų darbų.

Jūsų nuomone, vyrams eiti į kariuomenę būtina. Ar joje nepabuvęs vyras Jūsų nesužavėtų?

Būtina, nes vyrai turi būti vyriški, o ne „menininkai“. Kaip jie kitaip išlaikys šeimą? Kariuomenė išmoko disciplinos, tvarkos, padeda palaikyti fizinę formą. Ypač jei tai nebuvo ugdoma šeimoje.

Žavėtų, jeigu turėtų tokias savybes. Būtų tvarkingas, atsakingas, stipresnis už mane (šypsosi).

Kaip Jums sekėsi savanorių mokymai, kas buvo sunkiausia?

Patiko išbandyti kažką naujo. Sunkiausia turbūt buvo visą mėnesį anksti keltis ir stovėti rikiuotėje, nes esu judri ir sunku ilgą laiką nustovėti vietoje. Trūko sporto.

Kokių nuomonių tenka girdėti apie moteris krašto apsaugoje?

Sako, kad moterys suvyriškėja. Tačiau tai netiesa. Gal yra vienetinių atvejų, tačiau KASP yra daug puikių moterų.

Ievos Budzeikaitės nuotr.

Rinkdamasi sporto medicinos gydytojo specialybę labiau klausėte širdies ar proto?

Širdies ir proto. Man patinka padėti žmonėms. Manau, reikia dirbti mėgstamą darbą, tada niekada nereikės kankintis. Atlyginimai, aišku, neįspūdingi, bet jie tokie pat, kaip ir visoje Lietuvos medicinoje. Ne veltui šiuo metu kyla medikų sąjūdis. Tikiuosi, valdžia atkreips į tai dėmesį.

Papasakokite apie savo darbo pobūdį. Kada kreipiamasi į sporto medicinos gydytojus? Kokius dalykus turi išmanyti šios srities specialistas?

Sporto medicinos gydytojas dirba tiek ligoninėje, tiek sportininko treniruotėse, varžybose ir treniruočių stovyklose. Klaidinga manyti, kad sporto medicinos gydytojas konsultuoja tik profesionalius sportininkus. Jis padeda ir kitiems žmonėms, norintiems užsiimti fizine veikla, kenčiantiems nugaros skausmus ar patyrusiems su sportu susijusias traumas. Sporto gydytojas diagnozuoja ir konservatyviuoju būdu gydo sportines traumas, dėl nepakankamo ar per didelio fizinio krūvio išsivysčiusius judėjimo aparato kardiovaskulinės sistemos sutrikimus, padeda pasirinkti sporto šaką, įvertina žmogaus galimybių ribas, sudaro aktyvią reabilitacijos programą, konsultuoja mitybos ir psichologinio pasiruošimo varžyboms klausimais.

Sporto medicinos gydytojas turi turėti geras anatomijos, žmogaus fiziologijos, biochemijos, vidaus ligų, reabilitacijos, traumatologijos, kardiologijos, skubiosios pagalbos ir kitų žinių. Turi būti universalus. Visada būti šalia sportininko ir jam prireikus padėti, pastatyti jį ant kojų. Turi mokėti bendrauti tiek su sportininkais, tiek su treneriais. Kartais tai didelis iššūkis.

Kaip atrodo Jūsų kasdienybė? Kokioms dar veikloms, pomėgiams, be sporto, joje lieka vietos?

Visur yra tam tikra rutina: sportas, darbas ir t. t. Bet sistemingas darbas ir yra raktas į sėkmę. Mėgstu aktyvų laisvalaikį: slidinėju, važinėju dviračiais, žaidžiu tenisą, vaikščioju gamtoje, kalnuose. Mėgstu skaityti knygas.

Ar turite autoritetų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai darė Jums įtaką?

Disko metikas Virgilijus Alekna, penkiakovininkai Edvinas Krungolcas ir Laura Asadauskaitė.

Sparčiai artėja Valstybės atkūrimo šimtmetis. Tampa įprasta dalytis idėjomis, linkėjimais Lietuvai. Kokios būtų Jūsų idėjos ar palinkėjimai?

Kurkime tokią Lietuvą, kokios norime. Užtenka naudotis vieni kitais. Turime būti vieningi!!! Kad ir kur būtume, mylėkime savo šalį.

Kartais atrodo, kad Lietuvoje pernelyg išsikerojęs pesimizmas. Kaip Jūs atsispiriate jam? Ar Jūsų pačios nevilioja perspektyvos kitose srityse?

Myliu savo miestą Vilnių ir neįsivaizduoju, kur kitur galėčiau gyventi. Čia – šeima, draugai. Tik čia jaučiuosi savimi.

Nežinau, kas bus ateityje. Turiu daug pažįstamų, kuriems teko išvažiuoti, nes nesugebėjo išmaitinti savo šeimos Lietuvoje. Tai baisu – pusė šalies emigruoja. Ir emigruoja tikrai geri specialistai. Valdžia turi susimąstyti. Turėtų padėti jaunoms šeimoms, suteikti būstą, gerai mokamą darbą. Jei pakėlė maisto ir būsto kainas, pakelti reikia ir atlyginimus. Reikia kuo dažniau skatinti žmones už gerai atliktą darbą.

Išties dalis žmonių išvyksta tikėdamiesi, kad užsienyje susikurs geresnį gyvenimą. Tačiau kai apie emigraciją ima kalbėti net mokslų nebaigęs jaunimas… Kaip manote, kas galėtų padėti ugdyti jaunimo patriotiškumą, norą siekti gražios ateities Lietuvoje ir prisidėti prie jos kūrimo? Iš kur kyla Jūsų pačios patriotiškumas?

Patriotiškumas kyla iš šeimos. Jis ugdomas nuo mažens. Nešiukšlinti, gerbti vieni kitus, gerbti valstybę ir kt. – tai taip pat patriotiškumas. Tėvai ir artimi draugai išmokė, kad svarbu ne pinigai, o šeima, aplinkiniai žmonės, draugai. Vaikystėje daug neturėjom. Daug ir nereikėjo, džiaugėmės paprastais dalykais. Dauguma  šiuolaikinio jaunimo didelę svarbą teikia materialinėms vertybėms. Ir jie turi tam pagrindo: kai pažįstami išvažiuoja porai mėnesių ir grįžta turėdami geriausios markės automobilį, kas nenorėtų? Kad galėtum tokį nusipirkti Lietuvoje, reikėtų visą gyvenimą dirbti per kelis darbus ir dar viršvalandžiais. O dar ir būsto kainos Lietuvoje nerealios – kaip namo ant Viduržemio jūros kranto. Nesukuriama pakankamai darbo vietų, atlyginimai nemotyvuoja. Kaip jaustis žmogui, kuris baigia aukštąjį mokslą ir neranda darbo ar gauna atlyginimą, mažesnį nei nekvalifikuoto darbuotojo?

Patriotiškumą taip pat skatina lietuvių sporto pergalės. O jei dar pats stovi ant pakylos ir tavo garbei skamba šalies himnas – jausmas nepakartojamas.

Daug šiuolaikinių vaikų nėra pakankamai judrūs, mieliau laiką leidžia prie išmaniųjų telefonų ir kompiuterių nei sportuodami. Ką patartumėte tokių vaikų tėvams? Kaip sudominti vaikus sportu?

Tėvai turėtų pradėti nuo savęs – rodyti vaikams pavyzdį. Juk vaikai nori anksti suaugti, todėl nuo mažens kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Vertėtų daugiau laiko praleisti kartu gamtoje, išbandyti įvairias sporto šakas, nueiti į sporto varžybas, pvz., krepšinio rungtynes.

Prieš tai klausiau apie Jūsų autoritetus. Bet galbūt pastebite, kad ir Jūs tampate autoritetu kitiems, pvz., vaikams?

Turbūt, kad esu (šypsosi). Įstojusi į mediciną kartu pradėjau sportuoti ir penkiakovę. Visi stebėjosi, kaip visur spėju, nes mano rezultatai nebūdavo prastesni nei kitų lietuvaičių. Todėl treneriai vaikams rodydavo mane kaip pavyzdį. Kai nori – viskas įmanoma. Reikia tik panorėti ir pradėti veikti.

Kokių siekių, svajonių turite?

Būti gera sportininke ir profesionalia gydytoja.

Sėkmės ir ištvermės siekiant savo tikslų!

Inga Nanartonytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top