Pradinis / Žmonės / Po 6 metų į Lietuvą grįžusi Raminta Karčiauskienė: „Noriu prisidėti prie gerųjų pokyčių savo šalyje“

Po 6 metų į Lietuvą grįžusi Raminta Karčiauskienė: „Noriu prisidėti prie gerųjų pokyčių savo šalyje“

„Namai – tai būsena. O ji keičia vietą ir vienu metu gali būti keliose pasaulio šalyse“, – sako Raminta Karčiauskienė, paklausta apie gyvenimą skirtingose šalyse. Daugiau kaip šešerius metus praleidusi užsienyje, lietuvė grįžo tam, kad prisiimtų jai suteiktą atsakomybę ir prisidėtų prie teigiamų Lietuvos pokyčių. Su jauna, tačiau jau daug nepaprastai įdomios patirties sukaupusia pašnekove kalbėjomės apie jos gyvenimo užsienyje etapą, grįžimo į Lietuvą motyvus ir programos „Kurk Lietuvai“ suteiktas galimybes.

Raminta Karčiauskienė. „Kurk Lietuvai“ archyvo nuotrauka

Su kokiomis užsienio šalimis esate susipažinusi?

Beveik šešerius metus gyvenau, mokiausi ir dirbau Danijoje (Odensėje – Hanso Kristiano Anderseno gimtajame mieste), pusę metų praleidau stažuotėje pietų Indijoje, Goa valstijoje. Dažnai susimąstau, kur mano širdį labiausiai traukia. Žinoma, vienur traukia žmonės, kitur – gamta, oras, kultūra. Ir namais laikomų vietų yra ne viena. Manau, kad namai – tai būsena. O ji keičia vietą ir vienu metu gali būti keliose pasaulio šalyse. Drąsiai galiu teigti, kad mano namai – Klaipėdoje, kur gyvena mano tėveliai, taip pat Odensėje, kur gyvena mano vyras, ir Vilniuje, kur gyvenu šiuo metu. Tačiau esu tikra, kad ir grįžusi į Goa jausčiausi kaip namie.

Kodėl nusprendėte magistro diplomo siekti ne Lietuvos universitete? Dėl kokių priežasčių tęsti studijas pasirinkote Danijoje?

Bakalauro studijas baigiau Lietuvoje. Studijomis buvau patenkinta, tačiau norėjau praplėsti savo komforto zoną, išbandyti kitokį mokymo(si) procesą (jis, beje, išties skyrėsi nuo lietuviškojo: didžioji dalis egzaminų studijuojant buvo paremti praktika, tai vadinamieji atverstos knygos (angl. open book) egzaminai, kurių metu galima naudotis visa įmanoma literatūra, tačiau būtina suvokti teoriją ir praktiką, gebėti visa tai pritaikyti). Mano apsisprendimui tęsti magistro studijas užsienyje įtakos turėjo ir noras praplėsti akiratį, pagyventi kitokios kultūros šalyje, įgyti naujos patirties ir atrasti naujų spalvų. Kadangi magistro studijas užsienyje norėjome tęsti abu su vyru, šalį tai pat rinkomės drauge. Į Daniją vedė draugų ir pažįstamų, studijavusių šioje šalyje, geri atsiliepimai apie studijų kokybę. Kalbant apie tautos charakterį, ir danai, ir lietuviai – šiaurės europiečiai, todėl ir kultūrinio šoko nesitikėjau.

Galiausiai į Daniją traukė ir asmeninis smalsumas. Norėjau išsiaiškinti, kodėl net keletą metų iš eilės danai buvo pripažinti laimingiausia tauta pasaulyje (šiuo metu Danija apleido lyderės poziciją, tačiau vis tiek yra viena iš pirmaujančių šalių). Tai buvo tarsi asmeninis eksperimentas.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti išvykus gyventi į užsienį?

Net nežinau, ar galėčiau naują patirtį vadinti iššūkiais. Be abejo, pirmiausia teko priprasti prie savo naujos būsenos, naujos aplinkos, žmonių, taisyklių. Atvykus į naują šalį, visų pirma pasitinka kultūriniai skirtumai, kurie, nors ir nedideli, tačiau įdomūs. Nuolat susiduri su mažomis nerašytomis taisyklėmis, kurių neišmoksi niekaip kitaip, tik bandydamas. Taip sužinojau, pvz., kad gatvėje panoręs atsidėkoti kitam vairuotojui už praleidimą į eilę pamirksėdamas avariniu signalu (tai gana įprastas padėkos ženklas Lietuvoje) gali sukelti paniką (mat tai danams reiškia, kad priekyje kliūtis ar vertėtų laikytis saugaus atstumo) ar kad „jūs“ kreipiamasi tik į karalienę ir daug kas gali tokį mandagumą palaikyti įžeidimu (tai ganėtinai skiriasi nuo „tu“ ir „jūs“ svarbos bei vartojimo ypatybių Lietuvoje).

Ar buvo sunku priprasti prie gyvenimo svetur? Gal galite palyginti studijas ir gyvenimą gimtinėje bei užsienyje?

Priprasti nebuvo sunku. Aš be galo mėgstu keliauti ir kultūrų skirtumai man yra vienas iš įdomiausių aspektų. Mėgstu tai, kas nematoma plika akimi ir ką galima pajausti tik tapus „savam“. Galbūt ir mano studijų specializacija (ekonomikos ir verslo administravimo mokslų magistras, specializacija – rinkodara, globalizacija ir komunikacija) prisidėjo prie to kiekvienos atskiros kultūros svarbos suvokimo. Žinoma, yra tam tikrų situacijų, kurias lygini gyvendamas skirtingose šalyse, ir esi tikras, kad viena situacija būtų lengviau išsprendžiama Lietuvoje, o kita – Danijoje. Skirtumų ir panašumų galima rasti išties daug. Būtent tai ir įdomiausia. Galbūt Danijoje yra gana stiprus tam tikros socialinės laisvės pojūtis, nes nėra itin sureikšminama išvaizda, aprangos kodas, būdingesnis neformalumas, svarbesnis patogumas. Mažiau hierarchijos. Lietuvoje viskas sava, nereikia to „kultūrinio vertėjo“, pažįsti visas intonacijas, žinai, ką reiškia vienas ar kitas žvilgsnis. Gyvenimas šiose abiejose šalyse skiriasi, bet negalėčiau pasakyti, kuo konkrečiai. Tiesiog skiriasi būsenos, skiriasi reakcijos. Galbūt kitoje šalyje šiek tiek atlaidžiau žiūri į tam tikras situacijas, nes daug ko mokaisi, stengiesi perprasti ženklus, taisykles, atrasti kultūrinių taškų, kuriuos reikia sudėlioti kaip kokią dėlionę.

Papasakokite apie savo praktiką Indijoje. Kodėl pasirinkote tokią tolimą šalį, itin besiskiriančią nuo europietiškų kraštų? Kaip sekėsi adaptuotis?

Esu labai dėkinga likimui, kad mano šeima visada mane palaiko, skatina judėti pirmyn, išnaudoti galimybes. Gyvendama Danijoje ir apsipratusi savo naujoje komforto zonoje, panorau save pastumti į priekį, plėsti savo ribas, išmokti ko nors naujo apie save ir pasaulį. Esu skaičiusi, kad mūsų smegenys gana tingios ir mokosi tik kai esame streso būsenos. Taigi pasitaikė puiki proga tas smegenis pamokyti. Labai džiaugiuosi, kad mano vyras man tiek padeda ieškoti tokių galimybių, tiek mane padrąsina. Jis ir dabar palaiko mano dalyvavimą „Kurk Lietuvai“ programoje, nors tai ir reiškia dažnas keliones iš Lietuvos į Daniją ir atgal.

Kodėl pasirinkau Indiją? Indija mane visuomet traukė savo kultūra, savotiška mistika. Norėjosi kažko visiškai naujo ir kitokio, nei patirta iki šiol. Europa nekėlė nei nežinomybės, nei baimės ar jaudulio. Žinoma, bet kurioje naujoje šalyje praleisti pusmetį, gyventi, dirbti yra įdomu, tačiau nemanau, kad būčiau tiek išmokusi kur kitur.

Aš įsimylėjau Indiją. Pastebėjau, kad žmonės arba myli Indiją, arba prižada, kad daugiau ten kojos nekels. Bet abejingų ji nepalieka. Taigi aš save priskiriu prie pirmųjų. Man Indija – spalvų, kvapų, įspūdžių šalis. Ji tokia skirtinga! Tačiau kitaip ir būti negali, nes ji yra be galo didelė. Galbūt mano įspūdžiai ir spalvos susiję su mano požiūriu – į kitas šalis vykstu atvira širdimi ir noriu pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties. Todėl man viskas buvo įdomu, viskas mane turtino ir mokė. Žinoma, gana sudėtinga buvo išmokti kelti balsą, kai nori būti išgirsta, nes kitaip prieš tave eilėje per minutę atsiras dvidešimt žmonių, nors buvai antra, ar priprasti prie naktį ant stogo kokosais žaidžiančių beždžionių. Taip pat buvo įdomu stebėti savo pačios besikeičiančias reakcijas, kai, pavyzdžiui, nepažįstamas žmogus praneša, kad man ant nosies spuogas, ar naktiniame traukinyje pamatau žmogų, besikarpantį kojų nagus. Po savaitės ar kelių imi to nebematyti arba renkiesi to nebematyti. Tačiau imi matyti besišypsančius, paslaugius žmones, su nuostaba kvatojančius, kad Lietuvoje neauga bananai, ir besistebinčius, jog lėktuvai skraido tokiame kaimelyje, kuriame vos 3 mln. gyventojų. Tuomet pajuokauja, kodėl mes, visi 3 mln., čia neatvažiavome. Imi užuosti kardamoną, cinamoną, citrinžolę ar šafraną, susidraugauji su verandoje gyvenančiais driežiukais ar iš seno ir ūsuoto šventiko sužinai, kad nuo skruzdėlių apsaugo cinamonas. Pasakojant man prieš akis stovi dvi išsišiepusios, krykštaujančios mergaitės, kurios džiovina mėšlą ir iš jo gamina į plytas panašius blokelius namų ir tvorų statybai. Su šypsena ir džiaugsmu. Gal tas požiūris ir jo poveikis man labiausiai ir įsiminė. Žinoma, Indija nėra utopija ar svajonių šalis, tačiau man laikas Indijoje – augimo ir vidinės kelionės laikas.

Be abejo, gana sudėtinga buvo verslo srityje susidoroti su kultūriniais iššūkiais, švelniai tariant, gana skyrėsi mūsų požiūris į atsakomybę, punktualumą ar iniciatyvą. Supratau, kad įsikibusi savo europietiško požiūrio į darbą ir atsakomybę nieko nelaimėsiu. Teko imtis įvairių gudrybių ir perprasti vietines taisykles norint pasiekti savo tikslą. Na, pavyzdžiui, buvo tokia situacija: vairuotojas turėjo iš oro uosto atvežti du svečius: vieną – pirmą valandą nakties, kitą – pirmą valandą dienos. Atrodo, aišku ir paprasta? Deja. Netikėtas skambutis antrą valandą nakties iš išsigandusio svečio, vieno laukiančio oro uoste, parodė, kad klydau. Vairuotojas nematė reikalo važiuoti du kartus. Taigi man neliko nieko kita, kaip svečią iš Norvegijos sodinti ant savo motorolerio galo ir vežti į viešbutį. Situacija daugiau nepasikartojo tik todėl, kad pasikviečiau vairuotoją arbatos, suvalgėme papają ir išsiaiškinome, kad jis ir aš situaciją suprantame skirtingai. Jis buvo nustebęs, kad aš norėjau tiesiog pasikalbėti, papasakojo, ko nesupranta apie europiečių elgesį, ir galiausiai mes sutarėme kuo puikiausiai. Žinoma, tam reikia kantrybės ir tai mus, atvykusius iš pernelyg atsakingos ir punktualios, „jei nepadarysiu – viskas sugrius“ kultūros, tiesiog purto. Tačiau jeigu būsime atviri naujai patirčiai – tai atsipirks su kaupu.

Puikiai suprantu tuos senyvo amžiaus hipius ar žiemomis Goa gyvenančius žmones iš viso pasaulio. Ta atsipalaidavimo atmosfera nejučiomis tave keičia. Tampi laisvesnis, ramesnis. Viską priimi paprasčiau ir nekovoji su tuo, ko negali pakeisti. Ten žmonės džiaugiasi gyvenimu! Ir nesvarbu, ar tai naujausio modelio automobiliu riedantis naujasis maharadža (taip pravardžiuojami turtuolių berniukai), ar iš sudžiūvusio karvės mėšlo namukus statantys žmogeliai. Jų veiduose šypsenos ir jie turi didelę širdį.

Galiu drąsiai teigti, kad tarptautinės patirtys mane sustiprino, išmokė daugybės dalykų, leido geriau pažinti save.

Kas labiausiai žavėjo ir gąsdino indų kultūroje? Kokios dar naujos patirties įgijote gyvendama tolimame krašte?

Be visų jau išvardytų dalykų, išskirčiau dar vieną – važiavimą motoroleriu. Iš pradžių tai man kėlė didelį siaubą. Tačiau po kasdienio dviračio mynimo Danijoje nepasirodė taip labai baisu. Priprasti teko prie kelių dalykų – britiškos važiavimo sistemos naudojantis kairiąja kelio puse (važiuoti iš paskos kažkam daug lengviau, bet kai lieki vienas kelyje – atsiduri dešiniojoje kelio pusėje) ir indiškos vairavimo kultūros. Pastaroji nenusakoma. Vienintelė taisyklė, kuri galioja (dažniausiai, bet ne visada), yra posūkių rodymas. Kartais posūkio signalu, kartais rankomis. Kita svarbi taisyklė – pirmenybė tam, kuris stipresnis (kalbant apie transporto priemonę) bei greitesnis. Prie to tiesiog reikia priprasti. Džiaugiausi tuo, kad buvau Goa, kur eismas ne toks intensyvus. Bent jau ne toks intensyvus kaip Mumbajuje, kuriame teko lakstyti tarp kelių oro uostų dėl savo bagažo. Kai važiavau su taksi iš vieno tarptautinio oro uosto į vietinį ir atgal, teko gerokai įsikibti į sėdynes, o kartais net užsimerkti. Ten – nesuvokiama transporto, žmonių, gyvūnų kelyje maišalynė. Neįtikėtina, kaip 2 juostų gatvėje susiformuoja 10 ar 11 eismo 
juostų ir visas šis junginys dar sugeba judėti gana dideliu greičiu, neužkliudydamas vidury
gatvės miegančio žmogaus, oriai gatve plaukiančios karvės ar tingiai tipenančio šuns. O dar įdomiau matyti, kaip per tą plaukiančią automobilių, motociklų, velorikšų, tuktukų, sunkvežimių srovę dar brenda žmonės. Ir šis nesuvokiamas chaosas dulkių debesyje mistiniu būdu funkcionuoja ir juda. Galbūt jis funkcionuoja dėl nesustojančių signalų, kurie, pasirodo, atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant eismą. Skirtingai nei Europoje, signalizuodami vairuotojai praneša, kad jie artėja, yra šalia, planuoja lenkti. Taip pat tai gali reikšti, kad užmiršai išjungti posūkio signalą, važiuoji be šviesų arba tiesiog esi graži mergina arba pažįstamas žmogus. Skubi signalo interpretacija būtina norint išmokti plaukti toje eismo tėkmėje. Tos pačios taisyklės galioja ir Goa.

Ar gyvendama užsienyje galvojote, jog galite ten likti visam laikui? Ar vis dėlto visada manėte, kad grįšite į Lietuvą?

Tai gana sunkus klausimas. Esu tikra dėl to, kad niekuomet net nebuvo šmėstelėjusi mintis: „Aš negrįšiu į Lietuvą.“ Niekuomet neturėjau noro palikti Lietuvą, tiesiog troškau pamatyti, patirti, išmokti. Gyvenimas spalvingas ir neįmanoma žinoti, kaip jis pasisuks rytoj ar po metų. Džiaugiuosi, kad būtent dabar mano kelias pasisuko atgal į Lietuvą. Jau kurį laiką vis galvodavau, kaip jausčiausi Lietuvoje, kaip man sektųsi grįžus. Štai ir galimybė išbandyti.

Ko tikitės dalyvaudama „Kurk Lietuvai“ programoje? Kuo pati ketinate prisidėti prie naujovių Lietuvoje?

Esu be galo laiminga dalyvaudama „Kurk Lietuvai“ programoje. Ši patirtis mane džiugina kasdien. Programa man suteikia turbūt dvigubai daugiau, nei tikėjausi. Apie ją žinojau nuo tada, kai prieš penketą metų ji atsirado. Palaikiau šią iniciatyvą, tačiau nemaniau, kad tinkamas laikas man. Pažinojau keletą „Kurk Lietuvai“ alumnų ir tai paskatino išbandyti jėgas.

Prisipažinsiu, gana skeptiškai vertinau atsiliepimus apie programą, kai užsidegę dalyviai dalydavosi savo nepakartojamais įspūdžiais ir patirtimi. Tačiau įsitraukusi į programą supratau, kad tie atsiliepimai nuoširdūs ir kad tos akys iš tikrųjų dega energija, noru daryti pokyčius, dirbti ir keisti Lietuvą į tokią, kokią norime matyti.

„Kurk Lietuvai“ programa yra unikali. Ji tarsi įmeta tave į dideliu greičiu važiuojantį traukinį, suteikia atsakomybę ir visus reikiamus įrankius. Čia pasitikima tavimi ir tavo kompetencijomis, leidžiama imti darbą į savo rankas. Be galo įdomu pamatyti viešąjį sektorių iš vidaus, tapti visų procesų dalimi. Tau sukuriama išskirtinė galimybė peršokti dalį pradinių laiptelių ir su savo kompetencijomis, darbo rezultatais kurti realius pokyčius, bendrauti su šalies politiką formuojančiais žmonėmis, savo sričių specialistais, suinteresuotomis šalimis, akademikais. Skiriami metai laiko įgyvendinti dviem labai realiems projektas, išspręsti dviem problemoms. Tokia galimybė yra nepakartojama.

Neseniai baigėsi pirmoji rotacija. Su kolege Ieva dirbome LR Vyriausybės kanceliarijoje, kūrėme tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimo modelį. Jį pristatėme Vyriausybėje ir laukiame, kad mūsų pasiūlymai būtų integruoti keičiant strateginio planavimo metodiką. Šiuo metu pradedame antrąjį projektą – strateginio planavimo sistemos optimizavimą. Taigi laukia įdomi patirtis, iššūkiai ir daug darbo, kurio laiko neskaičiuoji, nes tau įdomu. Nuostabus jausmas, kai ryte į darbą keliesi su nekantrumu ir žinai, kad esi tam tikro pokyčio dalis.

Be abejo, svarbu paminėti ir tinklaveiką, naujus ryšius, kolegas. „Kurk Lietuvai“ padeda suburti grupę naujų draugų, su kuriais visu programos laikotarpiu galima dalytis patirtimi, sunkumais ir džiaugsmais. Džiugina ir tai, kad aktyvūs „Kurk Lietuvai“ alumnai įsitraukė nuo pat programos pradžios, priėmė į šeimą, pasidalijo patirtimi, patarimais. Žinai, kad visada gali kreiptis vienu ar kitu klausimu ar susitikti neformaliai pabendrauti. Prieš dalyvaudama programoje šiek tiek jaudinausi, ar nesijausiu keistai grįžusi į Lietuvą, tačiau apsipratome visi drauge, nes grįžome turėdami panašios patirties.

Dėkoju už pokalbį.

Jolanta Petrūnaitytė

Nuotraukos iš „Kurk Lietuvai“ ir asmeninio R. Karčiauskienės archyvo

Komentaras

  1. Labai dziaugiuosi Raminta Karciauskiene, na tiesiog ne tik dziaugiuosi, bet ir didziuojuosi. O tam turiu ir asmeniniu priezasciu. Mes patys su vyru gyvename netoli Odense, Danijoje- dabar jau eina ketvirti metai, bet ketiname grizti i Lietuva.Vyras cia dirba inzinieriumi, as toliau mokausi danu, anglu kalbas. Sunus studijavo Odense, dabar dirba Berlyne, bet taip pat ketina grizti i Lietuva. Visa musu seima jauciame pareiga savo saliai, zmonems.Pazistu puikiu jaunu lietuviu, kurie cia Danijoje studijuoja ir myli savo sali. Labai dziaugiuoi ir palaikau jaunima. Aciu jusu laikrasciui, kad rasote apie tai, nes tai suteikia vilties ir kitus motyvuoja. Su pagarba, Grazvyda

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top