Pradinis / Žmonės / Režisierius Vytautas Puidokas: „Misionieriaus A. Bendoraičio istorija daug pasako apie lietuvius“

Režisierius Vytautas Puidokas: „Misionieriaus A. Bendoraičio istorija daug pasako apie lietuvius“

Atsitiktinumas ar likimo pirštas? Turbūt savęs to ne kartą klausė ir režisierius Vytautas Puidokas, kai ilgai nesvarstęs ir neplanavęs išvyko į Pietų Ameriką ir Amazonės džiunglių glūdumoje netikėtai aptiko kito lietuvio gyvenimo pėdsakus – savotišką imperiją ten sukūrusio misionieriaus kunigo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919–1998) palikimą. Apie tai, kodėl šis žmogus Amazonės gyventojų buvo laikomas svarbia asmenybe, kuo jo istorija mums aktuali dabar, pasakos V. Puidoko su profesionalų komanda kuriamas kūrybinės dokumentikos filmas „Aleksandras Didysis“. „Mūsų tikslas yra sugrąžinti garsaus misionieriaus vardą į Lietuvą ir panagrinėti universalią temą: pakviesti kiekvieną žiūrovą atsistoti tarp dvasios didybės ir žmogiškos puikybės“, – teigia filmo kūrėjai. Daugiau apie save, savo tikslus, atradimus ir sumanymus pasakoja filmo režisierius V. Puidokas.

Kodėl nusprendėte pasirinkti režisieriaus kelią ir studijuoti užsienyje?

Minčių studijuoti režisūrą buvo kilę jau seniai, kai dar mokydamasis mokykloje dirbau Raseinių vietinėje televizijoje. Pamaniau, kad tai įdomi, dinamiška profesija. Pasirinkęs žiniasklaidos ir filmų studijas, išvykau į Didžiąją Britaniją, į Sario universitetą.

Kodėl nusprendžiau studijuoti užsienyje? Todėl kad labai norėjau išvažiuoti ir pamatyti daugiau pasaulio, praplėsti akiratį. Esu iš mažo Kelmės rajone esančio kaimelio. Ten gyvenau pirmus 7 metus. Natūralu, kad gyvenant tokioje mažoje vietoje užgimė noras sužinoti, kas slypi už to. Vaikystėje tėvai manęs niekur neveždavo, bet aš labai norėdavau keliauti. Tad būdamas dar labai jaunas pradėjau pats keliauti, kad sužinočiau, kokio dydžio tas pasaulis ir kiek visko jame yra, kur jame mano vieta. Pamenu, būdamas septyniolikos metų jau važinėdavau pakeleivingais automobiliais po Europą. Dažniausiai mano kelionės būdavo sunkios, be patogumų, neturint daug lėšų.

Kaip manote, ar norint būti geru režisieriumi būtinas atitinkamas akademinis išsilavinimas?

Esu iš tų žmonių, kurie tiki, kad režisūros srityje akademinis išsilavinimas nėra būtinas. Vienas mano gerbiamas režisierius yra pasakęs, kad geriau nueiti iš Madrido į Kijevą pėsčiomis ir užrašinėti, ką matai aplinkui, negu baigti režisūros mokslus. Iš dalies pritariu jo minčiai.

Baigęs studijas iškart grįžote į Lietuvą. Ar greitai pavyko čia įsidarbinti? Kaip susidomėjote dokumentiniu kinu?

Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau gana greitai. Apie pusantrų metų dirbau televizijose. Ir režisavau, ir prodiusavau, ir rašiau. Kartą gavau pasiūlymą vykti į Sibirą filmuoti ekspedicijos „Misija Sibiras“. Pačiam reikėjo ir rašyti, ir filmuoti, ir montuoti. Taip susipažinau su dokumentiniu kinu ir juo susidomėjau, supratau, kad noriu dirbti būtent šioje srityje.

Jau maždaug pusantrų metų kuriate filmą „Aleksandras Didysis“ apie lietuvių kunigą misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, Pietų Amerikoje tapusį labai svarbia ir žymia asmenybe. Papasakokite šio filmo kūrimo priešistorę.

Kartą žiūrėjau filmą „Brazilija“. Nors jame nebuvo nieko, susijusio su šia valstybe, tik skambėjo muzikinis takelis pavadinimu „Brasil“, užsimaniau vykti į Braziliją. Tuo metu buvau baigęs visus savo televizinius projektus, norėjau pokyčių ir turėjau nemažai laiko. Daug negalvojęs, neturėdamas jokio konkretaus tikslo ką nors pamatyti ar padaryti, išvykau į Pietų Ameriką. Tada apie šį žemyną nieko nežinojau, net neįtariau, kas manęs ten laukia. Dabar, kai jau dirbu prie filmo ir pergalvoju, kaip viskas vyko, man ima atrodyti, kad turėjau svajonę kažką pakeisti, kad vyliausi nuvažiavęs į tą šalį rasti naują įdomesnį gyvenimą.

Buvau vienišas, paklydęs keliautojas, ieškantis savo Pietų Amerikos svajonės. Be pinigų, daiktų ir paso (jis buvo pavogtas) judėjau iš vieno miesto į kitą, kol atsidūriau kažkur Bolivijos ir Brazilijos pasienyje. Niekada neplanavau per ten važiuoti, juo labiau apsistoti: turistai ten nevažiuoja, kelionė iki miestelio trunka tris varginančias paras ir nuvykus visiškai nėra ką veikti. Buvau ištroškęs. Apšniurkštos gatvės gale pamačiau vandenį pardavinėjantį senuką. Priėjau atsigaivinti, o jis manęs paklausė, iš kur esu. Atsakiau: „Iš Lietuvos.“ O jis: „Žinau Lietuvą, turėjome čia vieną garsų žmogų iš tavo šalies – Padre Medico.“ Čia ir įstrigau.

Kodėl?

Iš pradžių mane labai sužavėjo dideli jo darbai, bet ilgainiui pasirodė, kad yra ir antroji jo gyvenimo pusė, yra kur pasinerti giliau, esama daug paslapčių. Kadangi ši istorija papuolė man į akiratį, pajutau ir atsakomybę, ir nuojautą, kad turiu su ja kažką daryti.

Kokios mintys apėmė atsitiktinai atsekus anksčiau čia, džiunglių glūdumoje, gyvenusio lietuvio pėdsakais?

Iš pradžių buvo labai keista, kad džiunglėse apskritai radau lietuvių. Stulbino faktas, kad atsiradau būtent toje vietoje, kur prieš 15 metų Aleksandras dar gyveno. Pradėjęs domėtis Bendoraičio istorija, supratau, kad tai neeilinis žmogus. Iš pradžių mane patraukė įdomūs faktai apie jį. Aleksandras ten atvyko šeštojo dešimtmečio pradžioje, nuveikė daug didelių darbų: sukūrė laivų-poliklinikų sistemą (buvo pastatęs bent septynis laivus, plaukiojo jais po Amazonės džiungles ir gydė indėnus), pastatė moderniausią Amazonėje ligoninę, sukūrė maisto tiekimo sistemą, įkūrė pirmąją radijo stotį, vykdė edukacinę programą… Tame miestelyje sukūrė savotišką imperiją. Turėjo ir zoologijos sodą, ir baseiną, ir akvariumą. Tarp vietinių jis buvo kultinė asmenybė. Daug žmonių Aleksandrui dėkojo už tai, kad tame regione išliko indėnų, mat dėl ligų jiems grėsė išnykimas.

Kuo Jūsų dokumentinis filmas apie lietuvių kunigą misionierių, XX amžiuje gyvenusį Pietų Amerikoje, bus aktualus šių laikų žiūrovams ir konkrečiai lietuviams?

Tai bus kūrybinės dokumentikos žanro filmas. Mes, filmo kūrybinė grupė, daug galvojame apie dabartį, kuo istorija svarbi dabar, tad ši kino juosta bus daugiau apie dviejų kartų pokalbį. Filmo kūrimas – tai tarsi mano ir mano komandos kelionė per šio žmogaus gyvenimą, stengiantis suprasti, ko iš jo istorijos galime pasimokyti mes. Ieškome to, kas būtų aktualu ir bendra visiems žmonėms, manau, kad tai yra labai svarbu. Kadangi šį filmą filmuosime ir Brazilijoje, ir Bolivijoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje, mūsų tikslas – kalbėti universalia kalba, kuri būtų įdomi visų tų šalių (ir ne tik jų) žmonėms. O dėl ko bus įdomu lietuviams? Visų pirma Aleksandras yra unikalus personažas. Jis buvo išeivis, mes nieko apie jį nežinojome. Galbūt yra ir daugiau lietuvių, apie kuriuos nieko nežinome. Įdomu sužinoti tiesą. Be to, manau, kad Aleksandras daug pasako apie pačius lietuvius: tuo, ką darė, kaip darė, ko siekė. Tai galbūt buvo mažas žmogus, tačiau jis turėjo didelių svajonių, tikslų ir lūkesčių. Nežinau, kaip buvo prieš aštuoniasdešimt metų, bet man atrodo, kad dabar Lietuva irgi yra tokia: maža šalis, turinti labai didelių lūkesčių.

Kokių bendrų savo ir Bendoraičio bruožų atradote Jūs?

Visų pirma su Aleksandru turime visiems žmonėms bendrų bruožų, antra, esame tos pačios tautybės. Ir įdomu tai, kad Aleksandras gimęs tame pačiame mieste, kuriame augau aš, ten, kur dabar gyvena mano tėvas. Bendoraičio dvaras buvo gal už kokių penkių kilometrų nuo mūsų namų. Ir štai po tiek metų netikėtai jį radau už bene 12 000 kilometrų milžiniškose Amazonės džiunglėse. Vien žvelgiant į šias aplinkybes matyti, kad turime daug ką bendro.

Kita vertus, daug kuo ir skiriamės. Dėl to šis filmas ir bus tarsi dviejų skirtingų kartų pokalbis. Jame stengsimės atskleisti, kuo tos kartos susijusios, panašios ir kuo skiriasi.

Ar įmanoma pasakyti, kokia darbo dalis šiuo metu jau atlikta?

Labai sunku įvardyti. Kartais atrodo, kad viską išsprendėme, ir tada atsiranda kas nors nauja. Bet manau, kad mes jau pusiaukelėje. Dedame visas pastangas, kad šį darbą atliktume.

Kokie didžiausi sunkumai kiša Jums koją?

Kuriant šį filmą sunkumų visų pirma kelia tai, kad viskas vyko toli. Sudėtinga kurti filmą apie džiungles būnant Lietuvoje. Antra, ši istorija vyko seniai – A. Bendoraitis gimė 1919 metais. Kad suvoktume šį personažą iki galo, stengiamės sužinoti apie visą jo gyvenimą. Tai padaryti nelengva dėl kelių priežasčių: jis apie savo praeitį kalbėti nemėgo; yra daugybė jo biografijos versijų, visi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją. Vyksta savotiškas detektyvas, renkant informaciją reikia kreiptis į įvairiausias įstaigas.

Iš pradžių daugiau sunkumų kėlė lėšų filmui kurti trūkumas, dabar didesnis iššūkis – sukurti stiprią kūrybinę dalį. Taigi sunkumai nuolat keičiasi, galbūt dėl to ir įdomu dirbti.

Šiuo metu labai džiaugiamės, kad, viską pradėjus nuo nulio (nebuvo jokio biudžeto, jokios komandos, buvo tik idėja), per pusantrų metų pavyko suburti labai profesionalių žmonių komandą. Sulaukiame įvairiausios pagalbos, konsultacijų. Daug bendraujame su kitų šalių kino kūrėjais, jie mums padeda vystyti filmo istoriją. Be to, labai padėjo sutelktinis finansavimas: mus savo noru parėmė maždaug 350 žmonių, daugiausia lietuviai (tarp jų ir užsienio lietuviai). Jie skyrė pinigų mūsų ekspedicijai į Braziliją. Lietuvos kino centras mus irgi jau parėmė. Tikimės, kad bendradarbiauti su mumis sutiks ir brazilų prodiuseriai (jau turime pasirašę sutartį, pirmą Lietuvos kino istorijoje tarp Lietuvos ir Brazilijos), taip pat ieškome Europos valstybės, kuri prisidėtų prie filmo gamybos (dabar įprasta, kad filmus kuria kelių šalių kūrėjai). Labai džiaugiuosi, kad iš pažiūros gana neįmanoma idėja pamažu skinasi kelią realaus filmo link.

Kovo mėnesį vykote į antrąją ekspediciją į Braziliją. Šįkart jau filmo kūrimo tikslais. Kaip Jums sekėsi įgyvendinti šios kelionės tikslus?

Brazilijoje antrąjį kartą praleidau apie tris savaites. Pagrindiniai tikslai per jas buvo išsiaiškinti daugiau apie Bendoraičio gyvenimą. Mums pavyko rasti nuotraukų, jo turėtų dokumentų, apsilankyti reikiamose valstybės įstaigose, gauti reikiamą teismo bylą. Antras tikslas buvo susitikti su Bendoraičio istoriją galinčiais pasakoti žmonėmis, kad nuspręstume, kurie jų tiktų filmui. Per tą laiką teko aplankyti vietas, kuriose filmuosime, pradėjome ruoštis kinematografiniam procesui. Dar vienas tikslas buvo užmegzti ryšį su brazilų prodiuseriais. Visus šiuos tikslus mums pavyko įgyvendinti.

Kokie Jums pasirodė brazilai? Kaip Jus priėmė?

Pirmąkart ten lankantis su vietiniais bendrauti sekėsi gerokai sunkiau. Visų pirma dėl kalbos barjero. Šįkart vykau su brazilu iš San Paulo, su juo dirbti sekėsi daug paprasčiau, vietiniai žmonės manimi, kaip svetimšaliu, labiau pasitikėjo.

Brazilai pasirodė visai kitokie žmonės nei mes, lietuviai. Lietuviai yra uždaresni, galbūt gėdijasi pasakyti kokį gražesnį ar drąsesnį žodį, o brazilai labai mielai, šiltai, atvirai bendrauja. Bet reikia mokėti prie jų prieiti.

Kada pradėsite filmuoti?

Prieš pradedant filmuoti, manau, dar kartą teks ten vykti. Tačiau galbūt iškart po to ir pradėsime filmavimo darbus. Reikėtų paminėti, kad sunkoka bus ir dėl to, jog atstumai tarp gyvenviečių džiunglėse labai dideli. Jeigu nori aplankyti kitą džiunglių kaimą, pvz., tą, kuriame Bendoraitis buvo įkūręs indėnų koloniją, tai kelionė trunka tris dienas. Kito susisiekimo būdo, be plaukimo laivu, nėra.

Kiek maždaug žmonių dirba prie šio filmo?

Skirtingu metu prie filmo dirba skirtingas skaičius žmonių: vienais atvejais dirbame tik dviese, kitais atvejais prireikia ir 15 žmonių komandos. Kita vertus, prie šio filmo įvairiai jau prisidėjo ir dar prisidės be galo daug žmonių. Mes nesame iš tų, kurie tyliai ir ramiai, atsiriboję nuo visuomenės, kažką daro, mes norime, kad prie šio filmo galėtų prisidėti kuo daugiau žmonių, kuriems mūsų sumanymas atrodo prasmingas. Nesvarbu, kokiu būdu. Vieni, jeigu gali, šio filmo kūrimui skiria finansinę paramą, kiti suteikia naudingos informacijos. Mes kviečiame su mumis susisiekti visus, kurie žino kokių nors Bendoraičio biografijos detalių, yra su juo susidūrę, galbūt netgi turi nuotraukų, filmuotos medžiagos.

Apskritai laukiame visų, kurie nori prisidėti, kuo gali, pvz., parašyti apie mus straipsnį, paimti interviu ar organizuoti kokį nors renginį. Stengiamės visus norinčiuosius įtraukti.

Mums labai padėjo sutelktinis finansavimas. Svarbu gal ne tiek pinigai, kiek tai, kad susidarė grupė žmonių, kurie žino, ką darome, yra linkę mums padėti.

Labai smalsu pamatyti galutinį Jūsų darbo rezultatą. Ar Jūs laukiate, kada filmas bus baigtas?

Stengiuosi per daug negalvoti apie tą laiką, kai filmas bus baigtas. Žinau tik tiek, jog dabar jis yra didelė mano gyvenimo dalis. Galbūt kai šis darbas pasibaigs, iš pradžių apims savotiška euforija, tačiau žinau, kaip būna liūdna, kai tai, kam skyrei daug laiko ir pastangų, vieną dieną ima ir baigiasi. Turbūt neverta nieko laukti (šypsosi – red. past.).

Dėkoju už pokalbį.

Filmo kūrėjai ieško rėmėjų. Kaip galima prisidėti prie filmo kūrimo, sužinosite svetainėje www.aleksandrasdidysis.lt, o naujienas galima sekti socialiniame tinkle „Facebook“ – „Alexander the Grand“ (https://www.facebook.com/pages/Alexander-The-Grand/1021358574546122).

Inga Nanartonytė
Nuotraukos A. Saulaičio, iš filmo kūrėjų ir V. Puidoko asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top