Pradinis / Žmonės / Rosita Čivilytė: „Pagaliau esu rami ir išsilaisvinusi iš praeities“

Rosita Čivilytė: „Pagaliau esu rami ir išsilaisvinusi iš praeities“

„Esu laiminga, nes pagaliau esu rami ir išsilaisvinusi iš praeities. Kol ieškom savo laimės ten, kur jos nėra, dažniausiai jos ir nerandam. Bet kai tik suvoki, kad gyventi ir yra svarbiausia tavo duotybė, visa kita atsistoja į vietas. Tada viską gali reguliuoti, balansuoti, atitraukti, pastumti. Gyvenimas tampa tarsi žaismas“, – atvirai kalba dainininkė Rosita Čivilytė. Kelerių pastarųjų savo gyvenimo metų etapą ji įvardija kaip vieną iš visavertiškiausių.

LNK nuotr.

Jau kurį laiką dainininkę dažniau galima pamatyti ne scenoje ar muzikiniuose televizijos projektuose, o prie fortepijono su jaunaisiais talentais. Vokalo garsi scenos moteris moko rudenį įkurtoje Kūrybos talentų akademijoje. Ir prisimena nelengvą savo gyvenimo laikotarpį, kai nuo jos nusisuko net artimieji.

„Pradėjau siekti scenos nesąmoningai, tik dėl to, kad labai anksti tapau mama ir turėjau kažkaip save realizuoti. Tuomet tėvai manęs nesuprato, nusisuko. Giminės, visi artimieji pradėjo mane peikti dėl ankstyvos motinystės“, prisimena Rosita, neslepianti, jog tuomet turėjusi kažkaip reabilituotis ir tiesiog nusipelnyti būti scenoje.

Sutapimas Rositą atvedė į tuometį „Lietuvos“ viešbutį. Kad ir koks tai buvo sudėtingas periodas, po kelerių naktiniame klube dainuotų metų muzikinės karjeros ratas įsisuko rimtai ir profesionaliai.

„Būdavo tokių momentų, kai norėdavosi viską mesti ir eiti ieškoti kitokios profesijos. Nuo malonumo dainuoti esi kartais pakylėtas iki dangaus, o kartais nutėkštas žemėn be jokio gailesčio taip, kad, nesusitvarkydamas su emocijomis, galvoji: „Dieve, gal ką paprastesnio, gal ką žemiškesnio reikėjo išsirinkti, kad nereikėtų taip išgyventi po koncertų, po darbo, kurį mes ištverdavom.“

Tačiau ištverti Rositai irgi nebuvo taip paprasta. Scena ir buitis labai nedera, ir to dainininkė nė nemano slėpti. „Jeigu turi antrąją pusę, suprantančią, kad šiandien tau reikia ilgiau pamiegoti, nevesti vaikų į darželį, yra kitaip, bet man asmeniškai buvo labai sudėtinga. <…> Bėga pienas per visus drabužius, o aš stoviu ir akompanuojant orkestrui dainuoju „Ave Marija“… viskas laša, varva“, dabar jau juokdamasi dainininkė prisimena laikus, kai per koncertų pertrauką lėkdavo maitinti dukros, po to grįždavo nutekėjusiu makiažu. Sako, toks yra žvaigždės (ir su šypsena patikslina – Lietuvoje gimusios žvaigždės) gyvenimas.

Tačiau ši žvaigždė sukaupė ir kitos nelengvos patirties. Asmeniniai jos santykiai klostėsi ne itin sėkmingai, o dainuoti kartais būdavo taip liūdna, kad akys išduodavo širdies skausmą: „Man dažnai sakydavo: „Rosita, ko tu tokia susirūpinusi, kodėl nesišypsai?“ O meluoti nenoriu. Vidinė drama ilgą laiką manyje gyveno. Ir muzika siejosi su mano gyvenimu, su mano patirtimi. Viskas buvo viename.“

Ilgą laiką šeimos darnos troškusi dainininkė galiausiai nebeištvėrė. Dabar prisipažįsta: sukurti tobulų santykių jai nepavyko.

„Man nepavyko būti paklusnia moterimi, kuri dėl vyro aukoja viską, pameta galvą, darbą, užsiima buitimi, vaikais. Deja, nesutikau žmogaus, kuris būtų galėjęs mane pajusti taip, kaip derėtų pajusti moterį, kuri dirba sceninį darbą“, atvirai sako Rosita, pripažįstanti ne tik savo klaidas. „Jie puikūs žmonės buvo, bet, negaudami atgal medalio, kartais peržengdavo tam tikras ribas, mūsų gyvenimas jau virsdavo į „buitiaką“, kai vaikų akivaizdoje nesiskaitai su savo žmona, nesiskaitai su savo vyru… Tai kam tada tai, kas  niekam neteikia laimės.“

Atviras pokalbis su dainininke Rosita Čivilyte apie santykį su žmonėmis, scena, jausmus ir gyvenimo kokybės paieškas „Stiliuje“ balandžio 7 d. per LRT televiziją.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top