Prieš metus knygynuose pasirodžiusi knyga „Juodvilkio dvaras“ pateko į populiariausių 2015 metų knygų dešimtuką. Jos autorė Indrė Večerskienė, žinoma Indrės Vakarės slapyvardžiu, neseniai meilės romanų mėgėjus nudžiugino jau trečiąja savo knyga „Nebijok“. Ji iškart sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. „Pirmasis skaitytojas sakė, kad tai geriausias mano romanas. Jame galima tikėtis ne tik stiprių jausmų, bet ir kvapą gniaužiančio siužeto bei ryškių veikėjų paveikslų“, – savo naujausią kūrinį pristato Indrė, per gana trumpą laiką įsiliejusi į populiarių šiuolaikinių lietuvių rašytojų gretas. Nors kūrėjos planuose – ir romanas paaugliams, tačiau kol kas ji labiausiai mėgaujasi meilės istorijų rašymu.
Papasakokite apie save. Kokioms veikloms šiuo metu skirstote savo laiką?
Šiuo metu gyvenu tokiu pat ritmu, kaip ir dauguma žmonių, – šeima, darbas, buitis, pomėgiai. Gerai, kai laiko užtenka viskam, liūdna, kai kam nors pritrūksta. Neseniai sulaukiau darbo pasiūlymo ir su džiaugsmu jį priėmiau. Matyt, jau buvo atėjęs laikas judėti tolyn, nes įprastas kasdienis gyvenimas nebepadėjo tobulėti. Tas troškimas daryti ką nors daugiau, imtis iniciatyvos, aktyviai siekti užsibrėžto tikslo buvo priežastis vieną vakarą prieš dvejus metus pradėti rašyti savo pirmąjį romaną.
Kodėl būtent rašymas tapo Jūsų tobulėjimo įrankiu?
Tuo metu labai daug skaitydavau. Galbūt dėl to vieną dieną ir pagalvojau, kad… o gal imti ir pabandyti?
Esate sakiusi, kad rašymas – tai Jūsų laikas sau, rašydama jaučiate visišką laisvę. Ar ši veikla šiuo metu yra vienintelis būdas pajusti laisvę?
Kūryba išlaisvina. Kai suvoki, kad gali rašyti apie viską, kai ima atrodyti, kad neturi stabdžių ir tau neegzistuoja ribos, – tai tikroji kūrybinė laisvė. Galbūt vienintelė tikra laisvė, kurią gali jausti žmogus.
Ar vyras Jus palaikė, skatino rašyti? Galbūt kiti žmonės anksčiau už Jus suprato, kad turite tam talentą?
Ilgai svarsčiau, kaip vyrui pasakyti, kad nuo šiol vakarais rašysiu. Repetavau mintyse ir galiausiai tiesiog pasiėmiau ilgai nenaudotą savo kompiuterį, pasidėjau jį ant valgomojo stalo ir pradėjau. Kai paklausė, ką darau, atsakiau, kad rašau istoriją.
Kad rašau, niekas daugiau nežinojo iki tol, kol prekyboje pasirodė „Juodvilkio dvaras“. Daug kas nustebo, bet viena iš mano draugių, su kuria kartu lankėme mokyklą, pasakė, kad nieko stebėtina, juk man visada sekėsi rašyti, nesvarbu, ką – ar rašinėlius, ar interpretacijas, ar referatus. Ji buvo teisi, man patiko rašyti netgi magistro darbą, nors kūrybos tam nereikėjo, o ir pats rašymo procesas nuolat būdavo pertraukiamas ką tik gimusios dukros.
Poreikio, kad mane kas nors skatintų, kaip ir nebuvo. Galbūt šiek tiek paskatino tai, kad „Juodvilkio dvaras“ leidyklai pasirodė vertas išleidimo. Bet žinau, kad rašyčiau ir dėl to jausčiausi laiminga net jei mano kūriniai taip ir liktų kompiuteryje. Darau tai ne dėl rezultato, o dėl proceso.
Kaip knygų rašymas pakoregavo Jūsų įprastą dienotvarkę, įpročius?
Anksčiau vakarais kartu su vyru žiūrėdavome filmus arba skaitydavau, taigi rašymas nepakeitė ko nors iš esmės. Bent jau ne dienotvarkėje.
Kiek laiko praėjo nuo sprendimo imtis pirmosios knygos iki jos išleidimo? Kas buvo sunkiausia?
Praėjo lygiai metai. Buvo sunku paspausti mygtuką „siųsti“. Tada buvo sunku laukti atsakymo. Belaukdama rašiau ir gana produktyviai praleidau tą laikotarpį. Dar buvo neramu, kokia bus skaitytojų reakcija, ar domėsis, ar skaitys. Džiugu ir gera žinoti, kad jiems patiko, kad atsirado gerbėjų, laukiančių naujų romanų.
Ko galime tikėtis Jūsų naujoje knygoje „Nebijok“? Apie kokią baimę joje kalbama? Kokiems skaitytojams knyga skirta?
Pirmasis skaitytojas sakė, kad tai geriausias mano romanas, taigi galima tikėtis ne tik stiprių jausmų, bet ir kvapą gniaužiančio siužeto bei ryškių veikėjų paveikslų.
Baimė šiame kūrinyje yra svarbus veiksnys, ji nuolat seka paskui, užklumpa netikėčiausiu momentu, bet ne ji yra kūrinio ašis. Ašis yra tas tyliai ištartas žodis „nebijok“, patikinimas, kad viskas bus gerai, kad esi saugi ir nieko blogo tau nenutiks.
Romanas skirtas skaitytojams, norintiems saldaus užsimiršimo ir laimingos pabaigos.
Kaip gimė šios knygos idėja?
Pradžioje knygos idėja buvo kita, bet ėmė ir pakrypo taip, kaip, matyt, turėjo. Smurtas ten, kur tu turėtum jaustis saugiausiai, yra siaubingas dalykas. Kad ir kokie skaudūs būna gyvenimo vingiai, norėčiau, kad kiekvienam būtų dovanojama antra galimybė.
Kokie buvo Jūsų lūkesčiai, siekiai rašant pirmąją knygą ir kokie yra dabar?
Rašant pirmąją knygą buvo smalsu, kur ta istorija mane nuves, norėjau išbandyti save, dar ir dar kartą pažiūrėti, kaip galiu išvystyti pasakojimą. „Juodvilkio dvarą“ rašiau kartu su romanu paaugliams (jis vis dar laukia mano dėmesio ir savo laiko) – viename prieidavau akligatvį, kitame surasdavau takelį. Buvau įpusėjusi netgi fantastinę „Juodvilkio dvaro“ versiją vien iš smalsumo, kaip toli gali nuvesti beribės fantazijos. Tačiau reali romano istorija tuo metu vis dėlto patiko labiau, taigi būtent ją pabaigiau ir išsiunčiau leidyklai. „Juodvilkio dvare“ liko tik švelnus mistikos dvelksmas.
Pradėjote nuo meilės romanų (viename jų įpinama ir detektyvo bruožų). Ar turite planų išbandyti save rašydama kitokio pobūdžio kūrinius? Kodėl?
O kas gali būti svarbiau už meilę? Tą jausmą, kuris viską nudažo ryškesnėmis spalvomis, pastūmėja į virtinę neracionalių veiksmų, paskatina nugriauti kalnus ir pastatyti pilis…
Rašyti meilės romanus man pernelyg patinka. Mėgstu įpinti detektyvinių, trilerio elementų, bet pagrindine tema vis tiek išlieka meilė. Galbūt ateityje nustebinsiu skaitytojus kokiu nors fantastiniu romanu, tačiau ir jame neišvengiamai bus meilės linija.
Kaip gimsta Jūsų knygų siužetai? Ar pradėjusi rašyti jau tiksliai žinote, kaip viskas rutuliosis ir baigsis?
Būna, ką nors nugirstu, ką nors perskaitau naujienų portale ir pradeda rutuliotis minčių kamuolys. Būna, tiesiog sugalvoju, kad veiksmas turi vykti tam tikroje vietoje, ir tada ieškau veikėjų ir įtraukiančios temos. Kartais pamėginu kaip nors įdomiai nuspalvinti įprastą kasdienę situaciją. Koks nors įvykis ar įvykio galimybė taip pat inspiruoja vienam ar keliems epizodams. Kaip ir visuomet, smulkmena gali nereikšti nieko arba gali būti visko pradžia.
Niekada nežinau, kuo baigsis pradėtas kūrinys. Tai viena iš priežasčių, kodėl rašymas mane taip žavi, – patinka proceso dinamika, galimybės ir netikėtumai. Kartais pati stebiuosi, kodėl pasirinkau būtent tokį siužetą, aplinkybes, detales, – akimirkos sprendimas duoda toną visam kūriniui.
Ar jau pasirodžius knygai nekyla minčių, kad reikėjo siužeto liniją pakreipti kitaip? Ar dabar ko nors gailitės?
Ne, aš apskritai nieko nesigailiu. Norėčiau niekada ir nesigailėti priimtų sprendimų, padarytų žingsnių, skaitytojams dovanotų istorijų. Būna, kad viename romane neįgyvendinu visų sumanymų, bet dėl to nesigraužiu, nes galbūt tos idėjos labiau tiks kitam siužetui.
Yra rašytojų, kurie vengia skaityti to paties žanro kitų lietuvių autorių knygas. Bijoma pasąmoningo kopijavimo. Ką apie tai manote?
Esu perskaičiusi nemažai ir seniau, ir neseniai išleistų to paties arba panašaus žanro lietuvių autorių kūrinių (E. de Strozzi, Andrėjos, A. Kavaliauskaitės, A. Pačekajės, L. Ever, D. Kontenienės, A. Gutje ir kitų) ir tikrai abejoju, ar iškilo grėsmė nukopijuoti. Kiekviena autorė turi savitą stilių, išskirtinius teksto kūrimo bruožus.
Žymesnės užsienio autorės juk komentuoja viena kitos romanus, dažna socialiniuose tinkluose pasiskelbia, kad skaitys arba kad perskaitė kurių nors kitų autorių kūrinius. Jei joms nebaisus pasąmoningas nukopijavimas, tai kodėl tokios baimės turėtų kamuoti lietuvių autores?
Ko, Jūsų nuomone, reikia, kad knyga taptų bestseleriu?
Kad atkreiptų dėmesį – gražaus viršelio, kad jį išlaikytų – įdomaus siužeto. Aš manau, kad idėja yra viena, bet kaip ją pateiksi – visai kas kita. Gali turėti neįtikėtinai originalią, stulbinamą romano idėją, bet jei neišvystysi jos taip, kad skaitytojas versdamas puslapius jaustųsi taip, tarsi išgyventų istoriją kartu su veikėjais, knyga nebus bestseleris. Mane žavi tie romanai, kuriuos pradėjus norisi skaityti iki ryto.
Kokio rašytojo kūryba Jums atrodo geniali?
Negalėčiau pasakyti, kad man patinka visa kurio nors rašytojo kūryba. Mano mėgstamiausias romanas yra E. Cinzo „Raudonojo arklio vasara“, tačiau kituose to paties autoriaus kūriniuose neradau nieko panašaus – to širdį dainuoti verčiančio lietuvių kalbos grožio, meistriškai sukurtų charakterių, žavių smulkmenų, kurios vienu metu ir linksmina, ir graudina.
Iš tiesų yra labai daug kūrinių, kurie man paliko neišdildomą įspūdį, kuriuos perskaičiau negalvodama nei apie laiką, nei apie miegą. Yra daug rašytojų, kurie atrodo kaip kokie burtininkai – sukuria tokias stebuklingas istorijas, kurios pripildo tave, kurių negali pamiršti.
Galbūt Jūsų mintyse jau mezgasi naujos knygos siužetas? Ar kuriam laikui vis dėlto reikia rašymą atidėti į šalį?
Taip, siužetas mezgasi, dega ir sproginėja – nekantrauju pradėti, bet pasakoti, apie ką bus nauja istorija, – nenoriu. Niekada nekalbu apie tai, apie ką ketinu rašyti.
Atidėti rašymą į šalį… Nežinau. Kaip kažkada staiga pradėjau, taip vieną dieną galiu ir pabaigti. Bet gal dar ne dabar.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Indrės asmeninio albumo
Apie naujausią Indrės Vakarės knygą „Nebijok“:
Po skyrybų su smurtaujančiu vyru Olivija bando iš naujo kurti savo ateitį. Padėti merginai nusprendžia turtingas teisininkas Alfredas. Šiam vyrui mirus, Olivija paveldi jo namą. Tokiam sprendimui nepaliaujamai priešinasi Alfredo sūnus Gojus, laikantis merginą tik pasipelnyti siekiančia barakuda. Jis pasiryžęs padaryti viską, kad namas iš jos būtų atimtas.
Lyg to neužtektų, Olivijos palikti ramybėje neketina ir ant pamišimo ribos balansuojantis buvęs vyras. Jis taip intensyviai persekioja merginą, jog ima atrodyti, kad už to slypi ne tik keršto troškimas. Kai padėtis tampa nebevaldoma, Olivija sulaukia naujo gelbėtojo ir jausmų, kurie pasibeldžia į širdį prieš jos valią…